Esate jauni, dar visai „švieži“ tėvai. Gal galite apibūdinti motinystę, tėvystę – kokia ji? Kaip įsivaizdavote šį vaidmenį ir koks jis jums pasirodė realybėje: pirmomis dienomis ir dabar, jau praėjus šiek tiek daugiau laiko, kai jūs – trise?
Šito vaidmens neįsivaizdavome, supratome, kad vaizduotis ar teorizuoti tokius dalykus būtų tarytum laižyti medų per stiklainį. Gimus sūnui, į šį vaidmenį įsigyvenome gana greitai. Motinystė bei tėvystė džiugina ir meta savus iššūkius. Didžiausias jų – miego stygius. Bet jį atperka džiaugsmas, pilnatvė, prasmė. Vaikas tikrai išmoko būti čia ir dabar. Iš esmės tai – palaiminimas, dovana. Kartu visa tai yra ir išbandymas, pamoka, stebuklas, naujas savęs suvokimas, prioritetų perskirstymas, augimas, tobulėjimas.
Kodėl toks retas, neįprastas vardas Emanuelis, kas jį sugalvojo?
Šį vardą sugalvojo hebrajai. Sykį, kai buvome pas draugus, po ranka pasitaikė vardų žinynas. Šis vardas mums abiem pasirodė įstabus. Jo skambesys – tarytum melodija, o reikšmė – graži. Iš hebrajų ‘Immanu‘el reiškia „Dievas su mumis“. Ši frazė – unikali. Ji nesako, koks yra dievas, kas jis yra, nesvarsto, ar jis apskritai yra, o tiesiog tvirtina, kad jis su mumis.
Aušra, koks buvo jūsų nėštumas, gimdymas? Kaip jautėtės, ar turėjote kokių nors įgeidžių, nepaaiškinamų norų? O kaip savo žmoną nėštumo metu matėte jūs, Elijau? Ar dalyvavote gimdyme? Kokie jausmai užplūdo, sužinojus, kad laukiatės kūdikio, kaip jautėtės ką tik gimus mažyliui?
AUŠRA: Nėštumo metu ir mokiausi, ir dirbau, ir baigiau bakalauro studijas. Nėštumas nebuvo komplikuotas, neapsunkino ir neapribojo, tačiau reikėjo paskirstyti jėgas, priprasti prie naujo savo pavidalo bei naujo vaidmens. Gimdymas buvo sunkesnis, nei įsivaizdavau. Norėjau gimdyti kuo natūraliau, atrodė, kad viskas turi vykti sava eiga, nieko neskatinant. Gimdymas prasidėjo savaitę anksčiau, nei buvo numatytas. Naktį pabudau nuo staiga prasidėjusio kraujavimo, vėliau paaiškėjo, jog tai buvo atšokusi placentos dalis. Todėl, kai nuvykome į ligoninę, manęs jau nebeišleido namo, nors gimdos kaklelis buvo menkai teatsivėręs.
Pats gimdymas truko 60 valandų – kol Emanuelis išvydo pasaulį, skyriuje pasikeitė šešios gydytojų pamainos. Esu labai dėkinga Kauno klinikų personalui. Darbuotojai buvo be galo kantrūs, atidūs, rūpestingi ir supratingi. Elijas visą laiką buvo šalia, taip pat gimdyme dalyvavo dula. Pagimdžius, Elijas lankydavosi palatoje ir nakvodavo atėjęs iš Endokrinologinių ligų skyriaus. Namo mus abu išleido tą pačią dieną – per Žolines, grįžome jau trise.
ELIJAS: Kai laukėsi, Aušra įgijo tarsi naują lygmenį, erdvę, kurion galėjo įžengti tik ji. Tai buvo savotiška paslaptis, gyvybės slėpinys, besireiškiantis joje. Mane stebino tai, kiek daug ji sugeba padaryti, nuveikti, išpildyti. Kai tik susipažinome, mačiau ją kaip merginą. Kartais regėdavau joje mažą mergaitę. Ir vis ryškiau joje pasirodydavo moters, motinos bruožai. Didis stebuklas regėti tokius tapsmus.
Aš dalyvavau gimdyme. Ši nelabai maloni patirtis man leido suvokti kelis dalykus. Kai matai, kaip mylimiausias žmogus kenčia didžiulį fizinį skausmą, o pats nieko negali padaryti – tas bejėgiškumas žudo. Tada suvokiu ten esąs vien dėl meilės. O ši kartais prašo tik vieno – būti. Gal vyro sąmonei tikrai sunku būti ir nesugebėti padėti, nesugebėti išspręsti problemos, pagerinti situacijos. Bet būtent per skausmo kupinas akimirkas žmogus patiri, kad jomis išmoksti stipriausiai mylėti.
Koks jūsų sūnus? Dar gal per anksti klausti apie vaiko charakterį, bet per pirmą mėnesį vis tiek jau šis tas matyti: ramus, gerai miega, valgo ar priešingai – nuolat nori būti glaudžiamas, maitinamas, prastai miega?
Mūsų vaikas labai taikus, ramus. Kai tik išreiškia kokį nors savo poreikį, stengiamės į jį kuo greičiau atsiliepti: pamaitinti, priglausti, pasūpuoti, perrengti. Neleidžiame įsiverkti. Miegodamas jis daug šypsosi, dėl to manome, kad jis laimingas. Jo išraiškos itin iškalbingos, regis, jis mato ir supranta daugiau nei mes. Dabar gyvename netoli tvenkinio, gamtos apsuptyje. Kai Emanuelis nerimsta, užtenka jį išnešti į lauką ir jis išsyk nusiramina. Medžių ošimas, vandens skleidžiama ramybė, paukščiai, gryno oro dvelksmas jį nuramina geriau nei bet koks sūpavimas ar daina. Jis valgus, nesiskundžia pilvo diegliais. Miega kietai, ramiai.
Kokių auklėjimo principų laikysitės, kuo ketinate vadovautis? Juk dabar itin daug visokios literatūros, patarimų, sunku atsirinkti, kas teisinga, naudinga, o kur tik madingos idėjos.
Didžioji dalis principų susiformuoja intuityviai. Atrodo, kad tai patikimiausias, gryniausias šaltinis. Dabar išties labai daug vaiko raidos teorijų. Mums patinka Valdorfo pedagogika. Tačiau neketiname taikyti specifinių metodų. Nenorime, kad vaikas būtų „auklėjimo principų ar metodo“ rezultatas. Stengsimės, kad jį suptų ne vienos ar kitos metodikos padiktuoti apibrėžimai ir nurodymai, o rūpesčio, meilės ir atidumo laukas. Išties informacijos gausa ir žinių pasiūla kiek trikdo. Dabar, rodos, yra begalės būdų, teorijų, principų... bet vaikus žmonija augina nuo pat mūsų rūšies atsiradimo pradžios, kai šių dalykų apskritai nebuvo. Tikime, jog viduje kiekvienas mūsų nešasi tiesą, tik kartais sutrikimas užgožia jos šnaresį.
Kokie buvo jūsų tėvai, kokį pavyzdį imsite iš savo šeimų, auklėdami sūnų, o ko vengsite daryti? Elijau, jūsų istorija – išvis unikali, ankstesniuose interviu esate minėjęs, kad jūsų tėvai išsiskyrę, tėtis šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. Kaip manote, kiek vaikystės, paauglystės patirtys turės įtakos jums, kaip tėčiui?
AUŠRA: Šeimoje buvau antras vaikas. Tiek mama, tiek tėtis man buvo ypač atidūs, rūpestingi. Paaukojo daugelį dalykų, kad sukurtų gerovę man ir mano sesei. Tėtis visuomet pasitikdavo mane grįžtančią iš mokyklos, nes buvau labai smulkaus sudėjimo ir knygų pilna kuprinė man būdavo sunkus nešulys. Tėtis kiekvieną dieną ją parnešdavo.
Gyvenome ne pačioje saugiausioje kaimynystėje, tėvai visuomet mane pasiimdavo ar pasitikdavo grįžtančią iš gimnastikos būrelio. Kai buvau maža, mano sąkandis buvo netaisyklingas, ir abu tėveliai kas vakarą tam tikru būdu turėjo spausti dantis. Jie kantriai tai darė. Šie paprasti pavyzdžiai man puikiai iliustruoja mamos ir tėčio atsidavimą, pasiaukojimą ir begalinę kantrybę. Kai gimiau, mano tėtis įsigijo savo pirmąjį fotoaparatą – „muilinę“ – kad galėtų fotografuoti šeimą. Dabar Elijas fotografuoja mane ir Emanuelį, ir ši laiko tėkmė atsikartoja tam tikrais niuansais.
ELIJAS: Kai tik sužinojau, kad Aušra laukiasi, nustebau ir negalėjau atsitokėti. Iš esmės aš pats labai bijojau kurti šeimą. Man atrodė, kad jei ją sukursiu, būtinai pakartosiu savo tėvo elgesį. Nenorėjau, kad kas nors dėl manęs kentėtų taip, kaip mūsų šeima kentėjo dėl tėvo. Šis nusistatymas buvo veikiau pasąmoninis, bet tartum viduje glūdėjo įsitikinimas, kad mano tėvas yra pirmtakas, o aš – įpėdinis, ir jei sukursiu šeimą, jai suteiksiu daug skausmo. Kai tik gimė Emanuelis, pirmąsyk jį išvydęs, suklupau.
Prisimenu, pirmą kartą taip suklupau, kai man buvo ketveri metai ir aš pirmą sykį pamačiau jūrą. Ji man atrodė tokia didžiulė, neaprėpiama, judanti, neįžodinama, peržengianti bet kokias tikimybių ribas. Kai žvelgiau į sūnų, užplūdo panašus jausmas. Iš mano akių veržėsi ašaros, o iš gerklės – džiugus juokas. Dabar suvokiu, kad elgdamasis kitaip, nei elgėsi mano tėvas, būtent šiomis akimirkomis aš sunaikinu savo panašumą į jį, ir tai yra be galo stiprus, persmelkiantis, išlaisvinantis išgyvenimas.
Aušra, kaip spėjate buityje? Ar sulaukiate pagalbos iš Elijaus? Juk pirmas mėnuo moteriai po gimdymo – dažnai tikras kosmosas: kol nusistovi dienos ritmas, išsprendžiami žindymo sunkumai ir pan. Kokia jūsų diena? Ar padeda seneliai?
Mano tėvai padėjo mums, kai grįžome iš ligoninės. Vėliau persikraustėme gyventi į sodo namelį Vilniaus pakraštyje. Buitis apsunkina, bet, būdama gamtos apsuptyje, atrandu dar daugiau stiprybės. Kartais lengviausia buitis – nebūti buityje. Dabar su Emanueliu dažnai traukiame pasivaikščioti, aš lankau paskaitas. Buitis pavirsta tiesiog buvimu kartu.
Sykį teko pusdienį praleisti mašinoje su sūneliu. Kiekviena laisva minutė, kol vaikas miega, yra gyvybiškai svarbi motinai – per šį laiką spėju pavalgyti, išsivalyti dantis... Elijui kartais pavyksta nuraminti vaiką, kai aš to nesugebu, nes pati būnu pavargusi ar sudirgusi. Jis turi savo metodų. Kai kuriuos dalykus daro geriau nei aš, pavyzdžiui, moka tvirčiau suvystyti sūnų nei aš, gali ilgiau jį sūpuoti. Dabar buvimas su berniuku reikalauja daug jėgų. Elijas kiekvieną rytą daro riešutų pieną, ruošia pusryčius, perka maistą.
Papasakokite, ar seniai esate kartu, kaip judu susipažinote?
ELIJAS: Mudu susitikome rudenį, 2017 m., kai buvau pirmakursis. Prie dviejų milžinų gluosnių, kerojančių prie Muzikos ir teatro akademijos įėjimo. Ilgai tiesiog žiūrėjau į ją ir grožėjausi, gėrėjausi. Galvojau, kad ji veikiausiai ne lietuvė, o kokia nors studentė iš mainų programos. Ji išties buvo grįžusi iš ilgų klajonių užsienyje. Kai ji pažvelgė į mane, staigiai nusukau žvilgsnį – tartum būčiau žiūrėjęs į saulę ir pabijojęs jos spindulių intensyvumo.
Pamenu mūsų pirmą pasimatymą. Vedžiausi ją į filharmonijos koncertą, kuris vyko muziejuje. Antroji pasimatymo dalis (taip taip, labai banalu, bet tuo metu nieko geresnio nesugalvojau) turėjo tęstis TV bokšto restorane. Buvau viską suplanavęs ir apgalvojęs. Bet po koncerto Aušrai paskambino režisieriaus Šarūno Barto asistentė Jurga Dikčiuvienė. Tuo metu Aušra rašė scenarijų Šarūno filmui „Sutemose“. Jurga sakė, kad Aušrai reikėtų atvykti į studiją, nes yra skubaus darbo su scenarijumi. Jaučiausi kaip šuniui penkta koja, bet vis tiek važiavau kartu. Mano pirmas pasimatymas su Aušra virto ir mano pirmu pasimatymu su Šarūnu Bartu. Po kurio laiko sukūriau pagrindinį vaidmenį jo filme, kuris turėtų netrukus pasirodyti.
atvirai
