„Nėštumo testas iškart neparodė, kad laukiuosi, tačiau jaučiau, jog kažkas jau kitaip. Turėjau net maldą apie tai – jei toks Dievo planas, aš jį nuolankiai priimsiu. Vaikelio atsiradimas man atrodė ne tik didelis įsipareigojimas, atsakomybė, bet ir karjeros stabdis. Bogdanui jau nuo pat pradžių norėjosi vaikų, jis – šeimos žmogus, jam atrodo, kad šeimos pilnatvė atsiranda su vaikais“, – atvirauja vokalistė. Ji neslepia – džiaugsmą pasitvirtinus nėštumui lydėjo liūdesys, kad žinia apie būsimą anūkę negalės pasidalyti su mama, prieš keletą metų iškeliavusią į amžinybę.
Moteris atvira – nėštumą atidėliojusi ir šiek tiek bijojusi, o vaikelis užgimė iš didelės meilės vyrui, kuris labai norėjo atžalų.
Kas įsimintiniausia šiuo laukimo laikotarpiu?
Viskas: kūno pokyčiai, visas procesas, suvokimas, kaip tai įvyksta. Išžiūrėjau visus vaizdo įrašus apie vaikelio užgimimą, apie jo vystymąsi. Man iki šiol sunku suvokti, koks tai stebuklas. Keista buvo ir tai, kad pilvuko dar nesimatė, o moterys jau rašė žinutes, klausdamos, gal esu nėščia, matyt, jos turi šeštąjį jausmą.
Nėštumas paveikė kūrybą?
Nors kūryba šiuo metu sustojusi, pasikeitė pats jausmas dainuojant. Kai koncertavome Šv. Kotrynos bažnyčioje, jau laukiausi, atsirado užtikrintumo jausmas, kitoks muzikos pajautimas, dar dabar klausausi šio koncerto įrašų. Iki tol labai kritiškai save vertinau, dabar taip pat, tačiau ten buvo kitaip, nežinau, ar mes subrendom, ar dėl nėštumo, ar dėl pačios aplinkos.
Ko nors bijote, kaip paprastai nutinka besilaukiančioms pirmą kartą?
Žinoma! Bijau daug ko, pradedant gimdymu, bet stengiuosi žiūrėti pro rožinius akinius. Tikiu, kad puikiai susitvarkysiu su sunkumais. Per daug problemų užsimetama iš anksto. Visi mėgsta sakyti – „ruoškis, bus nelengva“, aš ruošiuosi, skaitau literatūrą, žiūriu vaizdo įrašus, kaupiu žinias, žinau, kad lengva nebus, tačiau savęs nenuteikinėju blogiausiam. Manau, tai labai neprotinga ir nesveika nei man, nei kūdikiui.
Kaip nėštumas pakeitė juodu su vyru?
Man rodos, mes su vyru labiau pradėjom galvoti apie savo finansus, svarstyti, ką darysim, kaip elgsimės: iki šiol nereikėjo nieko, nes kai gyveni dėl savęs – daug nereikia, o kai artėja toks įvykis, pradedi mąstyti atsakingiau. Užplūdo daug įvairių jausmų, gal tik dabar ateina ramesnis laikas. Atrodo, tik dabar susigyvenau su mintimi, kad laukiuosi. Daug mistikos ir simbolių įžvelgiu šiame laukime. Gal kartais per daug sudėtingai viską įsivaizduoju, bet vaiko užgimimas – man dar sunkiai suvokiamas stebuklas!
Aplankė nėščiosioms būdingi negerumai?
Vienas išmintingas bičiulis pasakė, jog užsiprogramuojam: net pykinimą nėštumo metu galima suvaldyti apie minčių galia. Gal aš klystu, gal kito nėštumo metu bus kitaip, bet šįkart buvau įsitikinusi, kad manęs nepykins. Gal tai sveikos mitybos rezultatas, be to, mes su vyru jau daug metų nevartojame alkoholio. Gal tai tik mano išsigalvojimai, bet aš net nežinau, kas tai yra. Tik jaučiau baisų nuovargį, pramiegojau beveik tris mėnesius. Agurkėlių su grietinėle nevalgiau,tačiau buvo laikas, kai negalėjau vartoti tam tikrų produktų, pavyzdžiui, gerti kavos!
Ar sutinkate, kad prigimtinė moters duotybė – motinystė?
Tikrai taip! Tai didžiulė dovana moteriai, ir ne be reikalo vaikai jaučia itin glaudų ryšį su mama, nes ji juos turėjo arčiau nei bet kas kitas. Galvoju, kad būsiu švelni, bet gan griežta mama, jei vaikas bus panašus į mane, – kitaip nepavyks jo suvaldyti (šypsosi). Tėtis bus tas, kuris su direktorėmis nesiginčys, kaip sakė, „jūs galėsite aiškintis tarpusavyje“. Labiausia norėtųsi būti išmintinga mama, tikrai nebūsiu supermamytė. Manęs vaikystėje niekas nelepino, nesakau, kad tai gerai, tačiau kartais aplink matau, kaip tėveliai leidžia savo mažiesiems jais manipuliuoti, ir tai žavesio nekelia. Visur reikalingos žinios, intuicija ir sveikas protas, o kaip bus, pamatysime.
Kaip ruošiatės kūdikio atėjimui?
Daug skaitau, domiuosi, kur gimdyti, kokius kursus lankyti, viskas įdomu, bet tai tikrai nėra pagrindinis mūsų užsiėmimas. Šiuo metu tiesiog ilsiuosi, Bogdanas dirba ir ilsisi kartu. Daug daiktų žmonės dovanoja, taigi kol kas mūsų pirkiniai – tik pora baldų vaiko kambariui. Labai džiaugiuosi, kad kiti siūlo, dalijasi: vaikas greitai augs, o nupirkti daiktai paskui dulkės rūsiuose. Nesame gobšūs, tačiau į viską žiūriu kritiška akim, vartotojiškumas nenaudingas gamtai, be to, mes visada linkę investuoti į daiktus, kurie turės realią naudą: instrumentus, darbo įrankius. Kol kūdikis dar mažas, naudosimės galimybe gauti jau panaudotų daiktų – aš tik džiaugsiuosi, kad taip prisidėsiu prie mažesnės gamtos taršos.
Vyras dalyvaus gimdyme?
Jis dalyvauja visuose mano susitikimuose su daktarais, mes į tai žiūrim ne kaip į mano nėštumą, o kaip į bendrą laukimą. Vaikas tiek mano, tiek jo. Galbūt ne visada jis supranta, kaip reiktų elgtis tam tikrose situacijose, nes tai – nauja patirtis, tačiau visuomet labai įdėmiai klauso patarimų. Pradžioje ir pati maniau, kad gimdyme tėčiui ne vieta, o dabar vis geriau suprantame, kad jis privalo dalyvauti, kitaip jis praras pačią nuostabiausią akimirką, nepamatys, kaip jo vaikas ateina į šį pasaulį.
Tikiu, kad labiausiai norisi pamatyti, koks bus bendras ne tik muzikos kūrinys. Kaip įsivaizduoji?
Labai smalsu – kai pradėjau jausti judesius, laukimas dar sustiprėjo. Kartu sustiprėjo baimė prarasti, galvoju, ar jis gerai jaučiasi įsčiose. Mane daug kas vadina direktore – įgimtas vadovo bruožas. Ir mama, ir tėtis tokie vadovaujantys, tad nujaučiu, kad turėsim dar daugiau direktorių šeimoje. Būtų labai keista, jei vaikas neturėtų jokios meninės pajautos, nes mano giminėje daug meniškos sielos žmonių, senelis buvo kompozitorius, mano mama – poetė, dailininkė, tėtis – melomanas.
Ar sutinkate, kad tėvystė dalijama per pusę, taip savitai 50 / 50 ir mamai, ir tėčiui?
Mama vis tiek gali vaikui daugiau duoti, ypač pradžioj, bet atsakomybė krenta vienodai. Pareigų ir atsakomybių pasidalijimas yra bendras sutarimas. Su Bogdanu tik treji metai esame santuokoje, nedaug, tačiau tas faktas, kad nė karto nebuvom susipykę, manau, daug ką reiškia.
Viskas jūsų gyvenime atrodo itin darnu ir suplanuota: vedybos, vaikai ir t. t. Ar taip ir yra?
Iki 30-ies mano gyvenimas buvo pilnas sumaišties, chaoso. Žmonės daugelio dalykų nemato, o aš ir nerodžiau, bet tie, kas mane pažinojo artimai, žinojo, kad buvau sutrikusi, neišvengiau nevykusių draugysčių, nuodingų santykių, nemokėjau rinktis žmonių, klydau, susidūriau su depresija – daug visko buvo. Šiandien esu dėkinga mamai už jos maldas ir tikėjimą. Ji mane atvedė į tikėjimą, didelis pokytis palaipsniui įvyko būtent per maldas. Dabar, kai mamos nebėra, meldžiamės abu su vyru ir aš melsiuosi už savo vaikus.
Kaip pavyksta derinti koncertus, repeticijas ir laukimą?
Nėštumas – juk ne liga. Pirmajame trimestre buvo tikrai sunku ir koncertų buvo suplanuota gan atsakingų, darbo buvo nemažai. Jaučiausi prastokai, todėl teko daug ką išmesti iš planų. Supratau, kad jei iššvaistysiu energiją besiruošdama, per koncertą bus sunku. Leidau sau ilsėtis, o paskui atsirado jėgų, laisvo laiko. Nelengva, kai esi pratęs dirbti, galvoti, išnaudoti kiekvieną akimirką. Buvo momentų, kai jaučiausi nekaip, nes organizuoti renginių pačiai neapsimoka nei finansiškai, nei psichologiškai. Taigi dabar atostogauju ir dėl to smarkai nebesigriaužiu.
Kaip vaiko auginimą ir profesinę veiklą galvoji derinti gimus lėliukui?
Mąstau apie tai, kuriu planus, tačiau neleidžiu sau per daug prisigalvoti, nes įsivaizduoju, kad pradžioje atsiduosiu tik vienai veiklai – būti mama. Žinau, jog ilgai neužsisėdėsiu ir svarstysiu, kaip judėti toliau. Mano darbas suteikia laisvės, nes neturiu sėdėti nuo ryto iki vakaro ofise. Man svarbu, kad vaikas mane turėtų tiek, kiek jam reikės. Žinau, kad juo rūpinsiuosi, bet neplanuoju aukoti savo karjeros. Manau, viskas susidėlios savaime.
Ne taip seniai išgyvenai mamos netektį. Ar tai kažkaip paspartino, paveikė tavo troškimą susilaukti savo atžalų?
Yra ryšys tarp praradimo ir naujos gyvybės atsiradimo. Tikiu, kad pirmagimė – tai mamos dovana. Regis, jaučiu mamą dar labiau. Sunku buvo priimti faktą, kad auginsiu vaiką be savo mamos, be jos patarimų, padrąsinimo: galbūt dėl to dažnai užklumpa liūdesys, bet viską priimu natūraliai, paliūdžiu, nusišluostau ašaras ir judu pirmyn.
Pamėgink įsivaizduoti, kaip pasikeičia gyvenimas, kasdienybė atkeliavus į šeimą naujagimiui? Galbūt pameni kokių savo tėvų pamokymų?
Niekada su tėvais apie tai nekalbėdavau. Kalbėtojų užtenka – tik pastoji, iškart tūkstančiai istorijų. Nesirišu nė prie vienos, mūsų bus kitokia. Paskutinis laikas su mama buvo labai nelengvas: prie jos budėjau dieną naktį, kartais pavykdavo pamiegoti valandžiukę, o mamai vis reikėjo kokios nors pagalbos. Po savaitės tokio intensyvaus nemiegojimo, pamenu, buvo sunku suvokti realybę, bet nemanau, kad taip sunku bus ir su mažąja. Pirma – tai džiaugsmas, antra, vaikelis miegos ilgesniais tarpais. Dabar vis naktimis prabundu, matyt, gamta pratina iš anksto. Įsivaizduoju, kad bus daug jausmų, bet labai gerai, jog turiu ką tik pagimdžiusių draugių. Jos pasidalys savo patirtimis, bus gražu bet kokiu atveju. Taigi ir bijau, ir laukiu.
