Kornelijai ir Donatui – tuoj bus treji. Kokia ta motinystė?
Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, vienu sakiniu. Jis be galo sunkus ir kartu lengvas. Viešai jau nesyk esu sakiusi, tad tik pasikartosiu, jog vaikų gimimas – tai geriausia Dievo dovana, kokią tik gali gauti žmogus. Susilaukti vaikelio, o mūsų šeimos atveju netgi dviejų iškart, – dviguba palaima, dvigubas džiaugsmas. Labai nuoširdžiai užjaučiu tas poras, kurios nori, tikisi, stengiasi susilaukti atžalų, bet joms to padaryti nepavyksta. Dėl jų nepaprastai skaudą širdį.
Motinystė pakeičia absoliučiai viską. Motinystė moteryje atveria kažkokias ypatingas galias, kurių dažna net nežino turinti. Kiek mamai reikia turėti stiprybės, kantrybės, jėgų, pasiryžimo eiti pirmyn dėl vaikų, net kai kelias sunkus ir duobėtas? Kiek parų įmanoma nemiegoti ir vis tiek žengti į priekį? Kiek galima visko ištverti ir nesukniubti? Kiek savyje galima turėti absoliučios, besąlyginės meilės?.. Tai suprasti gali tik kita mama.
Kai laukiausi, galvojau, kokie tie mano vaikai bus. Kuri motina apie tai negalvoja? Tačiau tikrai nemėginau visko smulkiai įsivaizduoti ar suplanuoti, kaip ką darysiu ar kaip kas vyks mažyliams gimus. Sakiau sau, bus taip, kaip bus. Tikėjau ir pasitikėjau Dievu, likimu. Tikiu tuo ir dabar.
Ar motinystės duona visada skalsi?
Žinoma, ne. Visokių dienų patyriau ir, net neabejoju, dar patirsiu. Šiaip esu iš tų jautriųjų mamų – kiekvieną smulkmeną imu į širdį. Tiek laukimosi periodu, tiek po gimdymo, tiek vėliau, jau dvyniams truputį ūgtelėjus, būta ir nervų, ir nerimo, ir baimių, ir streso. Nesu išskirtinė mama, esu tokia pati kaip ir visos. Bet aš visada, kai labai sunku, sau vis kartoju, save vis raminu, kad viskas yra įveikiama, kad kitoms moterims galbūt dar sunkiau. Visuomet sau primenu, kaip stipriai apie vaikus svajojau, kaip ilgai jų laukiau. Tad neturiu jokios teisės dabar burbėti, kad man sunku, kad kažko nemoku, kad ne viskas pavyksta. Taip suėmus save į rankas tikrai pasidaro žymiai lengviau.
Santuokoje lygiai tas pats – ne viskas rožėmis klota. Visko pasitaiko ir mums su Deivydu. Tačiau mudu laikomės principo, kad reikia mokėti išgirsti, atleisti, norėti kalbėtis. Svarbu neišbarstyti savo vertybių, žinoti, dėl ko gyveni, dėl ko stengiesi. Dar laukdamasi buvau nusiteikusi, kad nuovargio, tapus mama, bus, bet dėl to nedarysiu tragedijos. Ir nuoširdžiai sakau – nedarau.
Galbūt tokį nusiteikimą lėmė tai, kad mano nėštumas buvo gana vėlyvas, buvau brandi moteris, o ne aštuoniolikmetė netyčia pastojusi mergytė, pati dar vaikas. Su Deivydu labailaukėme šių vaikų. Dabar net nebeįsivaizduojame, kaip galėjome be jų anksčiau gyventi. Aš, atrodo, net neprisimenu to ankstesnio gyvenimo. Regis, dvynukai visada buvo šalia. Gyvename, sergame, sveikstame, kažko išmokstame. Galiu pasakyti, kad vaikų dėka mūsų šeima dar labiau sutvirtėjo.
Mažiesiems šis ruduo jau antras, kai jie eina į darželį. Jei šį laiką palygintume su pernai, dabar lengviau? Gal ir ligų jau mažiau?
Nežinau, ar paprasčiau. Kornelija, va, prieš kelias dienas vėl grįžo namo su sloga ir temperatūra. Gydytoja mane vis ramina, kad tokiu tempu dar gyvensime kokius metus ar dvejus, kol dvynukai dar labiau paaugs. Taip ir nusiteikiau, apsišarvavau kantrybe. Be abejo, su vaikais vis lengviau, nes jau galima su jais susitarti, kažką paaiškinti. Kiekvienas mėnuo mums vis kitoks. Jie išmoksta naujų dalykų, darosi vis gudresni. Žinoma, ir ribas pabando, kas galima, o kas ne, žiūri, kokiose situacijose mama išliks tvirta, o kur nusileis. O ribas jie tikrina abu. Aktyviau tai daro galbūt Kornelija, nes ji iš prigimties aktyvesnė, nenustygstanti vietoje, labai smalsi, jautri. Donatėlis – santūresnis, ramesnis. Dažniausiai jam viskas tinka, viskas aišku. Jis, kaip aš sakau, tikras Zvonkus, į visus pokyčius, į visus naujus dalykus reaguoja ramiai, stoiškai. Jis net ir serga mažiau nei sesė.
Koks ryšis tarp vaikų?
Kaip asmenybės jie be galo skirtingi. Dažnai nesutaria, nes Donatas nori ramybės, o Kornelija – priešingai – veiklos, veiksmo. Tad broliškų konfliktų tarp jų būna kasdien. Tačiau man žaviausia, kad jie vienas kitą labai saugo, vienas kitu rūpinasi. Ypač Kornelija. Jei brolis verkia, ji iš karto suklūsta, praneša man, jei aš dar nebūnu mačiusi ar girdėjusi. Bėga iki Donato pati, guodžia jį, vandens atsigerti siūlo. Jei brolis serga, padeda man jį slaugyti, juo rūpintis.
Kokių auklėjimo krypčių laikotės?
Intuityvių (šypsosi). Dabar yra daug įvairios literatūros, pilnas internetas stebuklingų patarimų, ką galima vaikui leisti, o ką reikėtų drausti, kaip jį ugdyti, bausti, kaip su juo kalbėtis ir pan. Mes su Deivydu vadovaujamės nuojauta, auklėjame sūnų ir dukrą taip, kaip mums atrodo teisinga. Tikrai nemanau, kad vaikams reikia pataikauti ir, pavyzdžiui, leisti valgyti tik tai, ką jie mėgsta, nuolat duoti sulčių ar kažkokių ypatingų skanėstų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Kornelija ir Donatas viso to negauna. Namie kasdien geriame vandenį, tačiau, viešėdami pas močiutes, draugus ir pan., jie skanauja ir sulčių, ir saldumynų. Nesu kategoriška jokiu klausimu.
Laikausi nuomonės, kad jei sveikata leidžia, jei nėra kokių nors alergijų, vaikai turi paragauti visko: ir pieno produktų, ir žuvies, ir mėsos, ir daržovių. Organizmui reikia visko. Lygiai tas pats su apranga, filmukų žiūrėjimu ir pan. Vienintelis mūsų šeimos trūkumas, mano manymu, tas, kad neturime aiškaus miego ritmo. Abu su Deivydu esame menininkai, būna, ir vakare užsisėdime, ir rytais ilgiau pasnaudžiame. Tad vaikai ne kasdien 21 valandą eina į lovą ir per pietus pamiega, kaip jau pasitaiko. Be abejo, puikiai suprantu, kad vaikams geriau ir sveikiau daugmaž pastovus dienos ritmas. Tačiau nesikraustau iš proto, jei išsukame iš vėžių. Yra kaip yra. Gyvenimas juk visoks. Jei dvynukai ir vėliau nueis miegoti, jų pasaulis dėl to tikrai netaps kitoks, prastesnis.
Ar jau pajutote trejų metų amžiaus krizę?
O kas tai (juokiasi)? Visi mane ja gąsdino, kad, va, pamatysi, kaip bus sunku. Tačiau vaikams augant tų didesnių ar mažesnių krizių būna kasdien. Kaip į jas reaguojame mudu su Deivydu? Visaip. Tarkime, kur nors išties baisiai skubu, o vaikai pradeda demonstruoti savarankiškumo apraiškas, patys aunasi, segasi, rišasi. Tada aš pradedu kunkuliuoti, nervintis. Žinoma, galiu save raminti, kad viskas gerai, kad niekur nenuskubėsim, kad viską spėsime. Bet čia tik teorija. Mes juk ne robotai. Kartais ir pratrūkstu, ir rikteliu, o kartais net labai garsiai rėkiu. Visko pasitaiko.
Kaip ir sakiau, viskas priklauso nuo situacijos, nuo mano vidinės būsenos. Būna ir taip, jog vaikai ožiuojasi, veda iš kantrybės, o aš tądien – rami kaip belgas, kantriai aiškinu, laikausi savo, esu nepalenkiama. Ir ožiai kažkaip praeina. O kartais tie ožiai manyje išprovokuoja cunamį. Kitaip tariant, esame normali šeima. Nesigirsiu viešai, jog pas mus nebūna pykčių, ožių ar pakelto tono. Visko būna, kaip ir pas visus. Tačiau stengiuosi, kiek galiu, kad tai nebūtų kasdieninė praktika.
Turint namie du aktyvius mažamečius ir visu pajėgumu dirbant, nuovargio – per akis. Tačiau jūs visada esate besišypsanti, pasitempusi. Kur tas energijos užtaisas?
Esu tokia pati kaip visos: ir pavargstu, ir išsenku, ir atvirai mūsų namų istorijos sergu, ir save išbarstau per rūpesčius. Bet aš, matyt, iš prigimties pozityvi. Tiek šeimoje, tiek darbe, tiek draugų rate stengiuosi su visais palaikyti kuo geresnius santykius, puoselėti šiltus ryšius. Jei matau, jog imu skęsti darbuose ir rūpesčiuose, jog kažko nebespėju, prašau pagalbos.
Kažkada viena poliklinikos gydytoja, matydama mane, matyt, pervargusią, patarė neužsikrauti visos atsakomybės vien sau. Pasak jos, kai žmogus viską nori pavežti pats vienas, dažniausiai nuvažiuoja į šalikelę. Ir ji buvo teisi. Praėjusią žiemą labai sunkiai ir ilgai sirgau. Tuomet nebesinorėjo džiaugtis niekuo, buvo dingęs visas pozityvas, niekas nebeatrodė miela. Nebebijau prašyti pagalbos: vyro, mamos, sesės, draugių, auklės. Netgi išmokau skirti laiko sau. Imu ir išvažiuoju kokiam pusdieniui, pabūnu ramiai, tik su savimi. Grįžtu pailsėjusi, daug laimingesnė.
Būti su vaikais – tai didžiulis darbas ir atsakomybė, nors kitiems atrodo iš šalies kitaip. Bet taip gali mąstyti tik tie, kurie patys neturi atžalų. Juk be vaikų auginimo, moteriai dar tenka rūpintis darbiniais reikalais, buitimi, maisto ruošimu, darželiais, mokyklomis, visų sveikata ir pan. Viskam reikia energijos.
Kokius pavyzdžius su Deivydu perėmėte iš savo šeimų?
Iš savo šeimos perėmiau fundamentalias vertybes. Mūsų šeima itin pamaldi, mes tikime Dievą ir jo pagalba žmogui. Taip pat perėmiau pagarbą žmogui, meilę savo artimui. Santykiai tarp žmonių turi būti pagarbūs, gražūs. Jei kas nors blogai (o blogai tikrai būna visiems), būtina kalbėtis, gerbti kitą asmenį, jo nuomonę. Mano mama buvo labai mylinti, bet gana griežta. Tokia stengiuosi būti ir aš. Vaikai negali užlipti man ant galvos. Deivydas iš savo šeimos atsinešė ramybę.
Uošvio nepažinojau, jis iškeliavo amžinybėn dar iki mums su Deivydu susipažįstant, bet atidžiai stebiu jo mamą – kad ir kas nutiktų, ji į viską reaguoja ramiai. Anot jos, nėra padėties be išeities. Panika niekam nereikalinga. Deivydas – toks pat. Jis niekada nesiskundžia, nedejuoja. Jei kažkas iš tikrųjų atsitiko, pavyzdžiui, vaikas nukrito, skaudžiai užsigavo, paguosti reikia. Tačiau, jo manymu, nereikia popinti ir saugoti, nešioti ant rankų, kad tik niekas nenutiktų. Gyvenimas – visoks. Jis sudėtingas ir įvairiapusis.
