Mažeikiškė Donata Zakarauskienė (40 m.) – iš pirmo žvilgsnio niekuo nuo kitų mamų nesiskirianti dviejų dukrų – Ernestos (23 m.) ir Deimantės (1,8 m.) mama. Energijos ir žavesio kupina moteris retam kam atsiveria ir tik patys artimiausieji išsamiai žino apie prieš daugiau nei dešimtmetį išgirstą negailestingą nepagydomos ligos diagnozę ir nepasitvirtinusį gydytojų verdiktą – niekada nesusilaukti vaikų.

Nepaisant itin sunkaus nėštumo, Donata sako turinti patį didžiausią augantį žemės stebuklą, kurį išnešiojo, pati sunkiai sirgdama.

NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.

„Niekada daugiau negimdysite“

Prieš dvylika metų eilinio profilaktinio sveikatos patikrinimo metu Donata šeimos gydytojai prasitarė, kad nuolat jaučia silpnumą. Atlikus išsamius kraujo tyrimus, kilo įtarimų, kad moters kepenyse yra pavojingų darinių. Ji buvo išsiųsta į Santaros klinikas, po išsamios moters sveikatos patikros paaiškėjo, jog liga progresuoja, o kepenyse – dariniai. Operuoti jų negalima, mat tai keltų rimtą pavojų gyvybei.

„Tą akimirką, kai sužinojau, atrodė, kad man dingo atmintis. Nesupratau, kas vyksta aplinkui, ir galvojau tik viena – viskas baigta“, – pesimizmo apkartintas dienas prisimena moteris. Jai skubiai taikytas chemoterapinis gydymas.

„Vienas po kito sekę chemoterapijos kursai bent jau stabilizavo mano būklę, tačiau buvo ir blogoji žinia. Vaistų šalutinis poveikis – nusilpęs skrandis, kaulai, raumenys ir gimda. Tuomet gydytojai negailestingai konstatavo, jog niekada negimdysiu ir net nepavyks pastoti“, – sako Donata. Po gydymo pusmetį praleidusi Palangos reabilitacinėje ligoninėje, ji priėmė sprendimą keisti profesiją ir ėmė dirbti suaugusiųjų profesijos mokytoja Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Mažeikių padalinyje. Gyvenimas, rodos, po truputį ėmė vėl atgauti spalvas, tačiau dar vienas likimo smūgis buvo čia pat – skyrybos. 

Gimtadienio dovana tūnojo pilve

Lyg jūra banguojantis moters likimas netrukus jai atsiuntė gyvenimo dovaną – naują santuoką su vyru Egidijumi. Prieš vesdamas, jis susitaikė su mintimi, kad Donatai nepavyks jam padovanoti kūdikio. Nors gydymas vyko sklandžiai ir sėkmingai, moteris nuolat gėrė ir šiuo metu tebegeria kas pusmetį jai paskiriamus palaikomuosius chemoterapinius vaistus. Būtent jie buvo priežastis, dėl kurios nėštumas Donatai turėjo tapti nepasiekiama svajone.

„Dukra iš pirmosios santuokos išvyko studijuoti į Daniją, vyras dirbo užsienyje, tad aplankiusį vienišumo jausmą užmušinėjau darbu“, – nevilties dienas prisimena ji. 

„Artima bičiulė vis mane drąsino, kad pamėginčiau pastoti. Pagaliau išdrįsau. Lengva tikrai nebuvo, buvau beprarandanti viltį, kai po įvairių tyrimų, temperatūros matavimo, vaisingų dienų skaičiavimo nėštumo testai terodydavo beviltišką vieną juostelę, – pasakoja Donata. – Bijodama vėl nugrimzti į depresiją, išvykau kartu su vyru į užsienį ir jau netrukus ėmė vėluoti mėnesinės. Kai vidurvasarį šventėme mano gimtadienį, geriausia gyvenimo dovana jau tūnojo pilvelyje.“ 

Gydytojų prognozės neguodė

„Begalė tyrimų, leidžiami hormonai, gydytojų konsiliumai ir galimi spėjimai, kas bus, kai augantis kūdikis ims spausti vidaus organus ir, žinoma, kepenis. Verdiktas – išnešioti bent iki septynių mėnesių, o toliau spręsti, atsižvelgiant į būklę“, – pasakoja moteris. Nėštumas buvo itin sunkus: kankinantys raumenų ir kaulų skausmai, sutrikęs virškinimas, vėmimas, alpimas ir nuolatinis silpnumas. Panašu, kad dėl nėštumo nutraukti vartoti ligos palaikomieji chemoterapiniai vaistai nepaliko be pasekmių. Visą nėštumą moteris gyveno tarp ligoninės ir namų lovos režimu. Sulaukus septynių mėnesių, po gydytojų konsiliumo įvertinimo nuspręsta saugoti nėštumą kuo ilgiau.

„Jėgos silpo, vaikas augo, spaudė vidaus organus ir savijauta kiekvieną dieną sparčiai blogėjo. Nuvykome į Santaros klinikas, paaiškėjo, kad kraujo tyrimai itin prasti! Būklę įvertinti ir sprendimą priimti sukviestas pačių geriausių medikų konsiliumas. Sulašinta geležis, su narkoze į inkstus įstatytas stentas ir kitos būtinos priemonės negelbėjo, teko leisti stiprių nuskausminamųjų, mat skausmas buvo sunkiai pakeliamas“, – ašaromis aplaistytas paskutiniąsias nėštumo akimirkas prisimena Donata. Palatoje tuomet jos ranką stipriai spaudė išsigandę vyras ir vyresnioji dukra. 

„Šiandien gimdysite!“

Nepraėjus nė parai, į palatą atskubėjo visa gydytojų komanda: „Donata, jūs šiandien gimdysite! Skatinsime!“ Taip ji suprato, kad ilgai lauktas pasimatymas su antrąja dukra jau čia pat, tiesa, šiek tiek anksčiau, nei tikėtasi. 2018-ųjų kovo 1-ąją, trimis savaitėmis anksčiau, nei suplanuota, pasaulį išvydo Egidijaus ir Donatos pirmagimė Deimantė. Gimdymas buvo sklandus ir natūralus. Mažylė gimė sveika, svėrė 2 600 g, ūgis – 48 cm.

„Vyras tąkart sakė, kad tilpo į delnus – maža coliukė. Santaros klinikose išbuvę penkias dienas, visi drauge grįžome į Mažeikius“, – sako moteris. 

Nors atrodė, kad gyvenimas grįžta į įprastas vėžes, lyg perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo dar viena žinia: „Man ėmė kilti aukšta temperatūra, prasidėjo stiprus kojų tinimas ir, kai nepakilau iš lovos, supratau, kad reikia ieškoti skubios pagalbos.“

Vilnius tolokai, tad moteris kreipėsi į Klaipėdos medikus. Paaiškėjo, kad liko dalis placentos. Teko atlaikyti dvi operacijas, o ką tik gimusios mažylės liko prižiūrėti tėtis ir močiutė.

„Savo naujagimę matydavau per vaizdo pokalbius telefonu. Kas dvi valandas nusitraukinėjau pienuką jai. Ir nors silpau, dukrą norėjau maitinti pati, todėl, ir grįžusi namo, dar ilgai negrįžau prie mano ligą kontroliuojančių vaistų“, – teigia Donata. Kuokštais ėmė slinkti plaukai, dėl mažylės diegliukų teko patirti nemažai nemigos naktų. Moteris prisimena, kad nevilties akimirkomis, kankinama kaulų skausmų, stipraus viduriavimo, vos bepasikeldama iš lovos su pagalba, ji tiesiog norėjusi mirti. Stiprybės ieškojo tikėjime, maldose, o pagerėjus būklei, keliaudavo į bažnyčią. 

Mažyle rūpinosi močiutė

Jėgų netekusiai moteriai rūpintis mažyle padėjo mama, kuri ant savo pečių perėmė ir visus buities rūpesčius.

„Ji gamino maistą, spaudė man sultis, rūpinosi ir manimi, ir mažąja. Po truputį tvirtėjome mes abi, saugomos mano mamos, apsuptos mano vyresnėlės dukros rūpesčio ir vyro meilės“, – nelengvu iššūkiu tapusį pirmąjį Deimantės gyvenimo pusmetį prisimena Donata. Beveik iki metų jai pavyko kūdikį žindyti. Šiuo metu mergytei jau metukai ir devyni mėnesiai. Ji puikiai miega, savarankiškai valgo ir jau pradeda kalbėti. Šiek tiek pagerėjo ir pačios Donatos sveikata, tačiau gydytojai atviri: moters ateitis – kepenų transplantacija, mat klastinga liga neleidžia apie save pamiršti, tyrimai svyruoja lyg nenuspėjama švytuoklė.

Moteris atvira – brandi motinystė ją žavi. Antrosios dukros susilaukusi ligota ir turėdama neįgalumą, būdama 39 metų, ji jautėsi kur kas tvirtesnė, nei gimdydama pirmąją dukrą jaunystėje: „Motinystė – tai ne amžius ir ne skaičiai. Tai jausmas, kurį jaučiame. Tik patys galime suprasti, ar tam jausmui laikas jaunystėje, kuomet esi kupinas jėgų ir energijos, ar kai esi brandus ir užsitikrinęs gerovę.“ 

Ji prisipažįsta: jauna pagimdžiusi dukrą, visko mokiusis ir kopijavusi iš kaimynės. O dabar, kai turi patirties, jau pati galvoja, sprendžia, vertina.

„Jaunoms mamoms noriu tik priminti, kad visi mamiški blogerių postai gerokai skiriasi nuo mamų kasdienybės ir realybės. Tikroji mamystė dažnai lieka už kadro, t. y. bemiegės naktys, nesuspėti atlikti buities darbai, krūva sauskelnių, nuolatinis košių virimas, neplauti, į kuodą susukti plaukai, o didžiausia prabanga – kelios minutės duše“, – sako Donata. Vis dėlto kiekvienai moteriai ji linki patirti motinystę su visais jos sunkumais, išbandymais ir prieskoniais, nes aštrūs prieskoniai greitai pasimiršta, o saldūs vaisiai lydi visą gyvenimą.