Neįtikėtina istorija: kaip sesės Donata ir Enrika pagimdė vienu metu

(2)

Išgirdus šią istoriją galima pagalvoti, kad tai – filmo scenarijus: dvi sesės antrųjų atžalų susilaukė tą pačią dieną. Tačiau Donatos Durasevičiūtės (30 m.) ir Enrikos Paštukienės (26 m.) atvejis tikras: „Nei ligoninės personalas, nei šeima negalėjo patikėti tokiu dalyku! Įtarinėjo, kad specialiai viską suplanavome arba nesame sesės.“


Dabar Donatos dukrai Arminai ir Enrikos sūnui Ugniui jau vieneri, o sesės vis dar negali atsidžiaugti šia neįkainojama patirtimi.


Papasakokite apie savo vaikystę ir dabartinę šeimą.


DONATA DURASEVIČIŪTĖ. Augome niekuo neišsiskiriančioje, nedidelėje šeimoje Kupiškio rajono miestelyje. Anksti netekome tėčio, todėl su sese turėjome išmokti savarankiškumo ir atsakingumo. Mane ir Enriką skiria ketveri metai. Mama pasakojo, kad sesę norėjo gimdyti tą pačią dieną kaip ir mane, tačiau ji gimė trimis dienomis anksčiau. Tad gimtadienius švenčiame kartu. Abi su savo vyrais susipažinome baigdamos mokyklą, ir santykiai tęsiasi iki šiol. Aš pirmojo vaiko su Vitalijumi pradėjau lauktis tik baigusi universitetą. Dabar pirmagimiui Erikui – jau šešeri. Jam gimus, galvoje vis sukosi mintis apie antrą vaikelį. Taip pasaulyje atsirado Eriko labai laukta sesytė Armina.


ENRIKA PAŠTUKIENĖ. Su vyru Pauliumi esame jau dešimtmetį kartu, tačiau šeimą sukūrėme prieš trejus metus. Buvau užtikrinta, kad tai – mano žmogus ir kad drauge nuveiksime ką nors nepaprasta. Tais pačiais metais mums gimė pirmagimis Pijus, o netrukus pasirodė ir Ugnius.


Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!


Ar planavote, kad auginsite tokio pat amžiaus mažylius, ar tai visiškas atsitiktinumas?


DONATA. Enrika žinojo mano mintis apie antrąjį vaikelį, todėl jai tai nebuvo netikėta. Tačiau tai, kad ji planuoja šeimos pagausėjimą, man buvo staigmena. Dar prieš jai susilaukiant pirmojo, Pijaus, ragindavau: „Pranešk, kai planuosi pirmagimį, aš pradėsiu planuoti savo antrąjį“, bet ji nepasakė nei žodžio apie nėštumą. Labai džiaugėmės viena kitos nėštumu tačiau dar labiau pradžiugino apsilankymas pas daktarus – po vizitų sužinojome, kad gimdymo terminai nustatyti vienos dienos skirtumu. Pamenu, tuo metu tikrai netikėjau, kad gimdysime tą pačią dieną.


ENRIKA. Puikiai atsimenu Donatos prašymus perspėti apie nėštumą! O aš kaip pelė po šluota slėpiau, kad su vyru tokių minčių turėjome jau tada. Man patinka pasidžiaugti tyliai. Kai Pijui buvo pusė metų, ėmėm su vyru kalbėtis apie antrą atžalą. Po kelių mėnesių, atsistačius mėnesinių ciklui, su sese pastebėjom, kad mūsų mėnesinės beveik susivienodino. Tą dieną, kai viskas įgavo pagreitį, su Donata sėdėjom mano svetainėje ir svarstėm, kur tos dienos. Nors aš jaučiau, kad tikrai jų nesulauksiu. Juokauju, kad tuo metu prasidėjo vaiduoklių paieškos. Aš pirmoji pranešiau, kad turėsime dar vieną vaiką. O Donata rodė man nėštumo testo nuotrauką su jai neaiškiu rezultatu, nors man buvo viskas aišku – laukiasi ir sesė.


Kokios buvo reakcijos sužinojus apie viena kitos nėštumą?


DONATA. Atsimenu, susitikome pas mamą, bet nedrįsau Enrikos klausti, mėnesinės prasidėjo ar ne. Galų gale išsikalbėjom ir ji prisipažino, kad laukiasi. Aš tada dar nebuvau užtikrinta, bet sesė, pažiūrėjusi į nėštumo testo nuotrauką, konstatavo nėštumą. Abi be galo apsidžiaugėme, kad drauge mėgausimės šiuo momentu! Tik apmaudu buvo, jog gyvename toli viena nuo kitos.


ENRIKA. Puikiai prisimenu, kaip iš jaudulio drebėjau. Tuo metu nesupratau, kad viena kitai jau nebepadėsim: tegalėsim užjausti dėl pykinimo, galūnių tinimo ir kitų nėštumo būsenų. Ir, žinoma, galėsime lyginti nėštumus.


Kokia buvo kiekvienos nėštumo eiga?


DONATA. Antras nėštumas buvo lengvas, tik daktarams atrodė, kad vaikelis per mažas, tad teko darytis nemažai echoskopijų. Ir nors daug kartų tyriausi, su vyru nusprendėme nežinoti, kokia vaiko lytis.


ENRIKA. Abu mano nėštumai buvo itin panašūs – priaugau daug svorio, kaupiau skysčius. Skirtumas vienas: per pirmą nėštumą buvo diagnozuota preeklampsija, tai pas gydytojus buvau gan dažnas svečias. Su antruoju buvau labiau atsipalaidavusi. Per antrąjį nėštumą darant pirmą echoskopiją paaiškėjo, kad buvo dvigubas apvaisinimas. Tačiau tai truko visai trumpai – po savaitės buvo matyti, kad vienas „namelis“ sumažėjęs ir gyventojo ten nebėra.


Mūsų mama yra viena iš dvynių, turi keliomis minutėmis jaunesnį brolį, tad ši žinia mus visus sukrėtė. Sekant nėštumą toliau, dvyliktą savaitę sužinojom, kad nešioju Pijaus brolį – dar vieną mūsų stebuklą. Kaip Pijus jo laukė!


Papasakokite kiekviena apie savo gimdymą.


DONATA. Sesuo jau gulėsi planiniam gimdymui, o aš po apžiūros su vyru išvažiavau į kaimą. Sutvarkius reikalus, vyras sugalvojo pažvejoti. Jaučiausi gerai, tad prisijungiau prie jo. Nuplaukus į tolimiausią planuotą vietą, man pradėjo bėgti vandenys. Na, o tada viskas vyko greitai: skubiai parplaukėme atgal, valtį ir kelis daiktus užvežėme pas dėdę – ir tiesiai į Respublikinę Panevėžio ligoninę. Ten nuvykę sužinojom, kad Enrika jau pagimdė. Mano gimdymas buvo sklandus – be skausmų ir kančių. Tik paskutinė valanda iki gimdymo buvo sunkiausia... Kas valandą ateidavo ginekologė, bet, po jos vizito tepraėjus pusvalandžiui, vyrui liepdavau vėl kviesti daktarus. Pagimdžiau maždaug per pusvalandį – buvo vienuolikta valanda mūsų vakaro, o daktarės dar spėliojo, ar spėsiu tą dieną sykiu su sese.


ENRIKA. Mano Ugnius, tikrąja ta žodžio prasme, malėsi manyje, todėl maniau, kad ir gimdymas bus netikėtas. Deja... Po termino gimdžiusios moterys mane supras. Likus mėnesiui iki gimdymo, ėmiau nerimauti – juk pirmagimiui prireikė skubaus cezario pjūvio, o tarp gimdymų nebuvo didelio laiko tarpo. Taip pat teko pereiti pas privačią gydytoją: pamačiusi, kiek prisikaupę vandenų, ji liepė nedelsiant prisistatyti į ligoninę. Tačiau po numatyto termino buvo dar du vizitai: paskutinis turėjo įvykti rugsėjo 20-ą. Tą dieną atsiminsiu ilgai – ryte mano ir sesės šeimos susitiko prie gimdymo namų, kad atliktume numatytas apžiūras.


Mano apžiūros metu su gydytoja prisijuokėm iki ašarų, nes mažasis pilvelio gyventojas taip spurdėjo, kad jo išmatuoti nebuvo įmanoma. Juoką keitė ašaros, nes tikrai jaudinausi dėl cezario pjūvio. Pasitarę su gydytoja ir skyriaus vedėju, nusprendėme, kad gimdysiu pati. Atėjus lemtingam laikui, skyriaus vedėjas konstatavo, kad turiu per siaurus klubus, o vaikutis įsitaisęs plokščiausia kaukolės dalimi, veidu į viršų. Jam išėjus, gydytoja dar kartą atsiklausė, ar tikrai noriu gimdyti pati – juk neturiu šansų. Laukiant, kol nuleis vandenis ir taip paskatins gimdymą, ėmiau bijoti ir mintyse lyginti pirmąjį ir antrąjį gimdymus.


Psichologiškai buvo labai sunku, bet nusprendžiau, kad privalau tai padaryti pati. Grįžusi gydytoja patarė pagulėti vonioje, tačiau ši buvo užimta. Man leido pasinaudoti personalo dušu. Ten prasidėjo galūnių tirpimas, vėmimas, o aš dainavau: „Oh happy day, oh happy day!“ Bandžiau galvoti tik apie vaikelį! Vyras smarkiai jaudinosi dėl manęs, todėl sutarėme, kad stūmimo metu palatoje jo nebus.


Grįžo tada, kai pasaulį išvydo 3 850 g svorio, 51 cm ūgio berniukas. Tą akimirką negalėjau net verkti, tik klausinėjau: „Ar man tikrai pavyko?“ Gimdymas truko apie 8 valandas. Apsipyliau ašaromis, kai į gimdyklą atėjusi moteris pranešė, kad ir sesė atvyko gimdyti.


Kaip jūsų vaikučiai reaguoja vienas į kitą? Ar panašus jų ūgis, svoris, vystymasis, charakteriai?


DONATA. Vaikučiai ganėtinai skirtingi. Mano Armina smulkesnė, bet vikresnė už pusbrolį, nenustygsta vietoje. O reaguoja vienas į kitą gerai, bet dar yra per maži, kad pajustų tą tikrąjį kraujo ryšį.


ENRIKA. Mūsų vaikai neturi jokių panašumų – nei charakteriu, nei išorinėmis savybėmis. Ugnius kiek didesnis, pusseserę lenkia ne tik kūno matmenimis, bet ir ilgomis blakstienomis. Jis ramus, bet jau pradeda ryškėti nuožmaus kovotojo bruožai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis