Svajonėms „neįmanoma“ neegzistuoja. Pokalbis apie vaikystės ir gyvenimo dalykėlius

„Prieš daugiau nei dešimtmetį, kai pati tapau mama, gimė idėja sukurti tai, kas būtų naudinga visiems auginantiems vaikus. Taip kartu su seserimi žingsnis po žingsnio atidarėme pirmąjį vaikų darželį. Po kelerių metų įdirbio atsirado antrasis, o praėjusią žiemą išleidome ir pirmąją savo knygelę vaikams“, – šypsosi vaikų darželio „Pipirai“ steigėja, knygos „Vaikystės dalykėliai“ sumanytoja ir bendraautorė Aušra Karlonė, savo pasakojimu įrodanti, kad nėra nieko neįmanomo.

Aušra, kaip idėja atidaryti vaikų ugdymo įstaigą tapo kūnu, juk pagal specialybę jūs – teisininkė?


Iš didelės meilės ir noro, kad vaikai darželyje jaustųsi kaip namuose. Gyvenime visuomet klausau savo širdies balso ir vadovaujuosi moto „Nėra nieko neįmanomo“. Kai savo vaikus išleidau į pirmąsias ugdymo įstaigas, buvo daug nuogąstavimų ir baimių. Sutikau nuostabių, savo darbui atsidavusių pedagogių, viena iš jų – mokytoja ekspertė Rūta Rugevičienė. Stebėdama ją, niekad neabejojau, kad būtent šalia tokių žmonių užauga laimingi vaikai. Tuo pačiu metu mintyse svarsčiau, koks darželio, kurį vaikai lankytų su džiaugsmu, sėkmės receptas. Taip gimė pirmosios mintys apie nuosavą įstaigą.

 

Vaikų darželio „Pipirai“ steigėja, knygos „Vaikystės dalykėliai“ sumanytoja ir bendraautorė Aušra Karlonė
Vaikų darželio „Pipirai“ steigėja, knygos „Vaikystės dalykėliai“ sumanytoja ir bendraautorė Aušra Karlonė
Neringos Jencės nuotr.


Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kurdama darželį? Juk viskuo nuo pastato pamatų rūpinotės pati?


Šalia manęs visuomet buvo mano sesuo Gintarė: dalijomės pareigomis ir džiaugsmais, viską kūrėme kartu. Buvo ir nerimo, ar tikrai kas nors iš viso to išeis, ir akimirkų, kai sviro rankos ar norėjosi viską mesti. Jau prasidėjus statyboms, su seserimi supratome, kad visko turėsime išmokti pačios, kad niekas už mus nevarstys įstaigų durų, nepasirašys dokumentų, nesukurs ugdymo programos, nesuburs komandos. Samdyti specialistų neturėjome lėšų, tad dienomis su seserimi ir jos keturių mėnesių kūdikiu pirkome būtiniausių daiktų, vakarais rūpinomės aplinka ir interjeru, o naktimis – dokumentų ruošimu ir analize. Degėme idėjomis, nemiegojome, kiemelyje pačios sodinome pušaites, o pirmąsias darželio atidarymo savaites vaikams virėme košę. Tuo pačiu metu dar galvojome ir apie tai, kad įstaigą kuria žmonės, kurie dirba šį ypač jautrų ir atsakingą darbą, todėl labai svarbu buvo suburti ir darželio širdžių komandą.

 

Pastatėte pastatą, subūrėte komandą, sukūrėte jaukius antruosius namus vaikams ir vos pradėjus sektis... emigravote?


Ir tuomet atsitiko gyvenimas! Praėjus vieniems metams nuo darželio atidarymo, mano šeimai teko išvykti gyventi į Kiniją. Tuo metu dangus maišėsi su žeme: ir nerimavau, ir jaudinausi, ir išgyvenau dėl sesers, kurią paliksiu valtyje irkluoti vieną. Guodžiau save tuo, kad viskas laikina: ketveri metai prabėgs greičiau, nei manau, nors puikiai supratau, kad toks laikotarpis verslui – milžiniškas. Sutarėme, kad toliau veiksiu nuotoliu, jungsimės į vaizdo pokalbius ir vis tiek dirbsime kartu. Šis modelis pasiteisino labiau, nei tikėjomės. Kartu su Gintare jau nemažai metų kuriame verslą: ji Lietuvoje, aš nuotoliu, vis keisdama gyvenamąją vietą (šiuo metu gyvenu Izraelyje). Skambinamės mažiausiai dukart per dieną ir atrodo, kad tikrai nėra nieko neįmanomo!

 

Ne tik įkūrėte jau septintuosius metus skaičiuojantį darželį, prieš daugiau nei metus atvėrėte ir antrojo duris, dirbate per atstumą, bet visai neseniai išleidote ir pirmąją savo knygą „Vaikystės dalykėliai“. Kaip atsirado ši veikla?


Tai labai išjausta ir visapusiškai išgyventa šešių bendraminčių idėja. Knygelės ištakos siekia darželio įkūrimą, kai, norėdamos aplinką paversti kūrybiška, kartu su dailininke Rimante Gilyte-Lukošiene sukūrėme žaismingą „Pipirų abėcėlę“, kurią integravome į darželio interjerą.

           

Praėjusiais metais visų mūsų realybę pakeitus karantinui, o įstaigoms užvėrus duris, kai nebegalėjome dirbti tiesioginio savo darbo, ėmėmės dar vienos širdžiai mielos ir prasmingos veiklos. Dabar atrodo, kad pasirinkome patį blogiausią laiką pasaulyje, kurio metu ir taip turėjome be galo didelių iššūkių, netekome pajamų, ieškojome galimybių išlaikyti verslą, darbo vietas savo komandai, slaugėme sunkiai sergantį tėtį... ir prie viso to nusprendėme imtis leidybos. Tuo metu pusmetį su šeima praleidome Lietuvoje ir ekspromtu kilusi idėja skambėjo taip: „Turime nuostabią abėcėlę, gal parašykime pasaką pagal jos personažus?“

 

Koks buvo kūrybinis procesas?


Ilgesnis, nei tikėjomės, ir sunkesnis, nei gali pasirodyti. Gegužės mėnesį nutarusios sukurti knygą vaikams, tikėjomės Rugsėjo pirmosios proga ja apdovanoti darželio vaikus, o pačios džiaugtis kūrybiniu rezultatu. Parašysime greitai, nes turime gerą idėją, kažkas operatyviai nupieš iliustracijas, nusiųsime spaustuvei, ji atspausdins 200 egz. tiražu, kad užtektų visiems darželio vaikams, ir tiek to proceso. Žinoma, neįvyko nieko panašaus.

           

Tekstą rašė viena iš darželyje dirbusių auklėtojų – Kristina Chlastauskienė, turinti pašaukimą kūrybai, edukacines užduotis kūrė darželio vadovė, su spaustuvėmis bendravo ir visa technine dalimi rūpinosi rinkodaros specialistė. Nuolat susitikdavome virtualiai ir tardavomės dėl kiekvieno sakinio, iliustracijos, užduoties. Neįsivaizdavome, kad leidinys spausdinamas atskiromis dalimis, o popierius išgyvena skirtingus etapus, kad viršelio technologija makete atrodo visai kitaip nei realybėje, o kiekvienos iš mūsų vaizduotėje personažai kuria atskirus gyvenimus. Paskutinėmis dienomis, iki atiduodant maketą spaudai, keldavomės su vienintele mintimi – koks turėtų būti knygos pavadinimas? Kitaip tariant, buvome naivios naujokės su didžiule svajone.


Aušra Karlonė ir Gintarė Narakienė
Aušra Karlonė ir Gintarė Narakienė
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Knygelę jau galima rasti ir knygynuose. Papasakokite, kas gi tie „Vaikystės dalykėliai“ ir kam jie skirti.


Nors kelias iki spaustuvės buvo ilgas – knygelė dienos šviesą išvydo tik praėjusių metų pabaigoje, o vizija ir forma nuolat kito, žiūrėdamos į užbaigtą maketą, supratome, kad rezultatas pranoko lūkesčius. Svajojome sukurti įkvepiančią pasaką 2–6 m. vaikams su edukacinėmis užduotėlėmis, kurioje tilptų jaukūs vaikystės prisiminimai, o iliustracijos įkvėptų mažuosius kurti savo istorijas. Matydamos, kad vizija jau virsta realybe, savęs paklausėme: o kodėl knygos negalėtų turėti visi Lietuvos vaikai? Taip planuotas 200 egz. tiražas virto 5 000. Skirtumas milžiniškas – vien jau įspūdingu knygų kiekiu.

           

Mums šis leidinys – ne tik komercinis produktas. Tai įrodymas, kiek daug gali bendrystė, kai prie vieno stalo susitinka skirtingos, bet labai kūrybingos asmenybės. Tikime, kad ši knyga ras vietos ne tik mūsų, bet ir skaitytojų širdyse bei namų lentynose.

 

Klausant jūsų, kyla tik vienas klausimas: o kas toliau?


Darbas su vaikais, kūryba, verslo valdymas nuotoliu, gyvenimas svečioje šalyje – visos šios sudedamosios gyvenimo dalys mane daug ko išmokė. „Neįmanoma“ tėra tik žodis, kuris primena, kaip svarbu svajoti, tikėti, klausyti širdies ir tuomet visi projektai pavyks! Mūsų ateities planuose visas vaikystės dalykėlių spektras: edukaciniai leidiniai ir priemonės, žaislai, interjero detalės – tai, kas puošia ir įprasmina nuostabų etapą – vaikystę.

          

 Kelkite sau iššūkių ir jūs, o mes svajosime toliau ir jus dar tikrai nustebinsime.


Daugiau informacijos www.pipirai.eu bei www.vaikystesdalykeliai.lt

Užsakymo nr.: PT_67845

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis