Istorija veža – kelionės su mažaisiais

Pedagoginį kelią pasirinkusi Kristina Čepukėnė pasakoja, jog tai nutiko neatsitiktinai, mat turėjusi puikų pavyzdį šeimoje. Šiandien Kristina ne tik dirba mokytoja, bet ir studijuoja švietimo lyderystę ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Be viso to, ji dar ir dviejų vaikų – Ajaus ir Rusnės – mama bei aktyvi keliautoja.

Keliaudama ji nuolat savo instagramo paskyroje @istorija_veza dalijasi lankytinų vietų istorijomis, nuotraukomis ir kelionėse patirtais įspūdžiais. Na, o šiandien su skaitytojais Kristina pasidalys ne tik kelionėse patirtomis linksmomis istorijomis, bet ir patarimais, kurie padeda, keliaujant su vaikais.


Kristina, gal dar prisimenate, kokia buvo Jūsų pirmoji kelionė?

Jei kalbame apie vaikystę, daug keliavome su tėveliais. Teko ištrūkti į Baltijos valstybes, lankyti skirtingus Lietuvos kampelius. Savarankiška ilgesnė išvyka buvo susijusi su stažuote Beniliukso šalyse ir, kiek prisimenu save, naujų vietų atradimo jausmas buvo nuostabus. O sąmoningas virtualaus dienoraščio kūrimas prasidėjo nuo Kauno apylinkių pažinimo.

 

Kaip atrodo Jūsų išvykos, juk su dviem vaikais išsiruošti tikriausiai nėra lengva?

Niekada nesusidūrėme su dideliais iššūkiais. Dukra jau ūgtelėjusi. Ji pakankamai savarankiška, o sūnus nuo pirmų dienų su mumis, mums keliaujant. Visada žinau būtiniausių daiktų sąrašą, jis privalomas, pavyzdžiui, nuo papildomo rinkinio drabužių iki mėgstamų užkandžių. Tad susiruošti užtrunka vos pusvalandį. Didelę įtaką daro nuolatinis keliavimas. Tai jau įaugo į kraują. Paprastai prieš kelias dienas sugalvoju maršrutą. Įvertinu, koks jis, pagal laiko sąnaudas, tada puikiai žinau, ko gali prireikti. Aišku, daug kas priklauso nuo to, kokias vietas važiuojame lankyti.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais kelionių metu Jums tenka susidurti?

Didžiausias ir vienintelis iššūkis – mažojo nuotaikos. Kol kas esame nuo jų priklausomi. Galime suplanuoti ypatingą išvyką, bet jei pavargsta kojytės, tenka daug ką koreguoti. 8 km pažintinio tako nė nebandome įveikti, nes žinome, kad tokie atstumai vis dar ne mūsų jėgoms.

 

Ar vaikai visuomet noriai keliauja kartu?

Rusnė ir Ajus – puikūs keliautojai. Stengiamės prie jų prisiderinti. Visgi, matydami pavyzdį, kelionėmis užsikrėtė ir mažieji. Galbūt kažkas keisis, jiems ūgtelėjus, bet kol kas džiaugiamės vieni kitų kompanija.

 

Kokius namų darbus atliekate, prieš keliaudami su vaikais?

Namų darbai: aiškus maršrutas, geriausia – neperkrautas lankytinų vietų. Todėl ir orientuojamės į trumpalaikes, vienadienes išvykas. Jeigu galutinis taškas – muziejus, dvaras ar kokia nors kita panaši vieta, būtinai pasiskambinu dėl apsilankymo sąlygų. Mano rankinėje privalo būti piniginė su šiek tiek grynųjų, dokumentais bei aktyvi navigacijos programėlė, kad nepasiklystume. Atskirai sudedu vaikų daiktus – papildomus drabužius, kelis žaislus, užkandžius, gėrimus ir kt. Automobilio bagažinėje visada yra pledas, dukros paspirtukas, sūnaus balansinis dviratukas. Vasaros metu aktuali apsauga nuo saulės ir uodų, įvairūs kremai, purškalai. Dar praverčia maudynėms skirtas krepšys, nes spontaniškumui visada pasiliekame vietos.

 

Beje, ar kelionės kryptį visada išrenkate Jūs? Juk, renkantis kelionės maršrutą, tikriausiai labai gelbsti Jūsų, kaip istorijos mokytojos, žinios?

Kelionės kryptį derinu kartu su šeima. Paprastai pasiūlau kelis maršrutus. Jie pasako, ką norėtų labiau pamatyti. Istorijos žinios tik padeda planuoti išvykas, orientuotis žemėlapyje, pagardinti jas įdomiais faktais.

 

Kaip nusprendėte rinktis mokytojos kelią?

Pedagoginį kelią pasirinkau neatsitiktinai. Turėjau puikių pavyzdžių savo giminėje. Renkantis studijų kryptį, ilgai nedvejojau. Istorija žavėjausi ilgą laiką, todėl viskas susidėliojo savaime. Universitete supratau, kad mano sprendimas buvo teisingas. Studijos suformavo platų požiūrį į politinius, socialinius, ekonominius bei kitus pasaulio raidos procesus.

 

Grįžkime prie kelionių. Papasakokite linksmiausią nuotykį, nutikusį keliaujant.

Nežinau, ar linksmiausias, bet ir šiandien jis sukelia daug juoko. Važiavome pasižiūrėti „Perelozų cerkvės“, esančios Jonavos rajone. Išsiruošėme. Vyras visada atsargiai vertina keliones, kur reikia įveikti tam tikras žvyrkelio atkarpas. Įsukome į siaurą keliuką. Pirmas Gyčio klausimas: „Koks atstumas?“ Pati gerai neįvertinau ir tikinau, kad neilgas. Taip kartojau už kiekvieno posūkio. Po gerų 3 kilometrų buvome vietoje, bet kai kur judėjome vėžlio greičiu dėl itin gilių duobių. Tas „tuoj“ skambėjo neįtikinamai, nors vien dėl situacijos juokėmės iki ašarų. Buvo nuspręsta: jei kažkada tai pasikartos – man teks eiti pėsčiomis.

 

Kaip Jums pavyksta derinti darbą ir motinystę?

Nesu ideali mama. Visko nutinka, bet padeda aiškus režimas. Stengiuosi jo laikytis. Taip paprasčiau ne tik man pačiai, bet ir vaikams. Turime tam tikrų susitarimų, taisyklių, kurios gelbsti kritinėse situacijose. Ir, žinoma, labai padeda vyras. Esame puiki komanda.

 

Juk dar ir studijuojate?

Taip, šiuo metu gilinuosi į švietimo lyderystę ISM. Toks virsmas vargina, bet žinau – jis laikinas. Tikiu, bus daug ramesnių, lengvesnių gyvenimo etapų.

 

Taip pat kuriate ir tinklaraštį, kelionių dienoraštį instagrame. Papasakokite jo atsiradimo istoriją.

Motinystės atostogų metu supratau, kad trūksta veiklos, norėjosi kažkaip save realizuoti. Tada ir kilo mintis sukurti instagramo profilį @istorija_veza, kuris pasakotų lankytinų vietų istoriją. Mėgstu faktus bei konkretumą. Tai lyg asmeninis gidas, kurį galima atsiversti bet kuriuo jums patogiu metu. Daug kartų esu girdėjusi, kad istorija – neįdomus dalykas. Drįsčiau paprieštarauti. Ypač kelionėse. Kiekvienas lankytinas objektas turi savo unikalų istorinį portretą.

 

Kelionių akimirka
Kelionių akimirka
Asmeninio archyv. nuotr.


Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

„Istorija veža“, nes profilyje daug istorinių faktų. Visada sukonkretintų iki 10. Šis dalykas apima žmonijos raidą, nuolatinį pokytį, virsmą. Manau, dėl to ir įdomus. Kiekviena lankytina vieta apipinta išskirtiniu pasakojimu, legenda, sava praeitimi. Istorija gali vežti ne tik savo turiniu, bet ir kelionėmis, t. y. kryptimis. Todėl pavadinimas slepia platesnę mintį: keliauti įdomu.

 

Kas Jus įkvepia keliauti, dalytis atrastomis vietomis?

Vienareikšmiškai – kelionės plečia akiratį. Kiekviena nauja vieta palieka žymę, prisiminimą. Tai jau mūsų šeimos istorija. Laikui bėgant, suvokiau, kad noriu daugiau žinoti apie objektus, kuriuos aplankome, t. y. ne tik statistiškai juos pamatyti. Kai ėmiau gilintis, kilo mintis tuo dalytis su kitais. Jau dabar matau, kad idėja įgauna pagreitį.

 

Ar kiekviena aplankyta vieta verta istorijos, kurią reikia papasakoti?

Kiekviena vieta gal ir neturi gilios istorijos. Kartais tai informacija, kurią verta žinoti. Kartais tai mūsų pačių emocijomis apipintas įrašas. Nors galiu patikinti, jog įsimintiną pasakojimą visada galima sukurpti. Tad šiuo klausimu svarbus mūsų pačių požiūris.

 

Kur Lietuvoje Jums mieliausia, kur norisi sugrįžti dar ir dar?

Būsiu sentimentali: mieliausia vieta – tėvelių namai, į kuriuos visada gera sugrįžti. Jie ežeringame Trakų rajone, kur tiek daug įdomių lankytinų vietų. Visgi Strėvos upės krantas pats mylimiausias.

 

O kokias aplankytas vietas jau spėjo pamėgti Jūsų vaikai?

Manau, jog visos tos, kuriose daug veiksmo. Rusnė dažnai prisimena „Safari parką“ Anykščiuose, Tado Ivanausko zoologijos muziejų Kaune, nors tikrai užsimena apie dvarus, kuriuos lankėme, pavyzdžiui, Zyplių. Mažasis vis dar pasitiki mūsų pasirinkimais. Esu tikra, jog anksčiau ar vėliau išgirsime vaikų tvirtą nuomonę.

 

Ką rekomenduojate tiems, kurie vis dar nesiryžta keliauti su vaikais?

Išsirinkti trumpą maršrutą, lengvai pasiekiamą. Susidėti būtinus daiktus, kad visa šeima jaustųsi gerai, ir leistis į kelią. Visada būna pirmas kartas. O pabandžius jau negalėsite sustoti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis