Tapusi daugiavaike mama, vaizdžiai tariant, vienu ypu, Viktorija pati su tuo ne kartą susidūrė, žmonės juos nuolat kritikuoja ir aptarinėja, tačiau moteris stengiasi į tai nekreipti dėmesio. Ji visada svajojo sukurti gražią ir darnią šeimą, tad šiandien kaip niekad jaučiasi laiminga. Apie pasiruošimą darželiui, motinystės iššūkius bei valstybės ir visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas kviečiame skaityti itin atvirame interviu su mūsų pašnekove.
Viktorija, papasakokite, kaip Jums visiems šiuo metu sekasi.
Mums sekasi visai neblogai, sparčiai augame. Kasdien mažyliai tampa vis savarankiškesni ir protingesni. Labai laukiame naujo mūsų gyvenimo etapo, kada pradėsime lankyti darželį.
Kaip dabar atrodo Jūsų kasdienybė?
Jei reikėtų apibūdinti keliais žodžiais – sukuosi kaip voverė rate. Nuo pat ryto prasideda kasdienis maratonas. Būna sunkesnių, būna lengvesnių dienų, bet tikrai neturiu dėl ko skųstis. Vaikučiai sveiki, linksmi, laimingi, išdykę. Kol kas visas dienas dažniausiai leidžiame namuose, nes pavasariniai orai nelabai džiugina. Keliamės mes apie 8 val. ryto, tada vyksta rytinės prausimosi procedūros, vėliau – pusryčiai, žaidimai, priešpiečiai. Apie 14 val. ketvertukas eina pietų miego ir tada aš turiu 2 val. laisvo laiko sau. Kartais sukuosi po namus, gaminu valgyti, o kartais paprasčiausiai save susistabdau ir einu pamiegoti kartu su jais. Kai atsikeliame, žaidžiame, valgome, ruošiamės miegui ir 21 val. mažyliai jau guli savo lovytėse, o tada jau turiu daugiau laiko savo asmeniniam gyvenimui.
Ar visuomet laikotės tos pačios dienotvarkės?
Taip, ta pati dienotvarkė, režimas ir ta pati eiga yra labai svarbi, auginant daug vaikų. Tada namuose vyrauja stabilumas, o ne chaosas. Vaikai supranta, ką ir kada reikia daryti kartu, o ne kiekvienas atskirai. Man net baisu pasidaro, vien tik apie tai pagalvojus, kas mūsų šeimoje būtų, jei kiekvienas darytų tai, ko pats nori ir kada nori.
O kaip laikas sau? Ar lieka laisva minutė nors kavos puodeliui?
Nežinau kodėl, bet paskutines dvi savaites tai pavyksta labai sunkiai. Anksčiau tai darydavau, kai vaikai užmigdavo, bet dabar, kai ateina tas laikas, nieko nebenoriu. Pasižiūriu kokį nors serialą ir einu miegoti. Bet kad ir kaip sunku bebūtų – stengiuosi savęs nepamiršti.
Vaikučiais rūpinatės tik Jūs su vyru ar Jums kas nors padeda?
Mums labai padeda seneliai ir mano geriausia draugė, bet dažnai tenka suktis ir vienai. Vienai sekasi sunkiai, nes paskutiniu metu vaikai manęs neišleidžia iš kambario. Be pagalbos būtų misija neįmanoma. Tenka dažnai užsidengti ausis, nes jie rodo savo norus, ir bėgti padaryti valgyti ekstremaliomis sąlygomis. 5 minutės verkimo, bet mama grįžta su maistu. Džiaugiuosi, kad bent jau galiu su jais visais keturiais išeiti pasivaikščioti. Prieš kelis mėnesius iš JAV atsisiuntėme labai smagų keturvietį vagonėlį, su kuriuo galime dabar važinėtis. Kitu atveju man su jais vienai kažkur išeiti tikrai nėra jokių galimybių.
Tiesa, bandėme dėl pagalbos kreiptis į Panevėžio savivaldybę, tačiau ten mums buvo pasakyta, kad nesame rizikos grupėje, tad pagalbos galime nesitikėti. Liūdna ir apmaudu, kad visuomenė, o ypač valdžios atstovai, nesupranta, kad auginti keturis vaikus nėra lengvas iššūkis. Ne, aš nesiskundžiu, esu laiminga, gavusi tokią didžiulę dovaną – tapau mama. Bet visgi norėtųsi, kad visuomenė suprastų, jog mamos irgi gali palūžti, kad elementarus geras žodis ar nors ir menkiausia pagalba kasdienėje buityje reikštų labai daug.
O kaip per tuos dvejus metus paaugo vaikai? Ar visų charakteriai skirtingi?
Laikas lekia žaibiškai ir jau rudenį vaikučiams bus 3 metai. Patricija, Rėjus, Nojus ir Tajus – visi labai skirtingi, bet kartu ir labai vienas kitą papildantys. Visi labai draugiški, pas mus nėra atstumtųjų, visi labai gražiai bendrauja. Nors kaip ir pas visus tikrai būna visko ir, žinoma, visa tai dar dauginasi iš 4. Šiuo metu mums labai sudėtingas asmenybių augimo etapas. Kai pas visus jau smarkiai stiprėja savasis ,,AŠ‘‘, „noriu“, „reikia“, „mano“ ir t. t. Man, kaip mamai, tai yra ganėtinai sunkus iššūkis. Rėjus – vyriausias mūsų sūnus, kuris puikiai susitvarko su savo, kaip vyriausio brolio, vaidmeniu. Jis visada pirmiau pasirūpins kitais, o tik tada savimi. Labai linksmas ir aktyvus vaikas. Ką aš galiu pasakyti apie Patriciją – princesė ne tik charakteriu, bet ir manieromis. Visada labai nori būti su mama ir jai padėti. Nojus – mūsų ketvertuko ramybės nešėjas, ramiausias vaikas, nors pasiožiuoti irgi mėgsta. Jam labai patinka bendrauti su kitais vaikais. Na, o Tajukas labiausiai išdykęs ketvertuko dalyvis.
Beje, kelis kartus savo socialiniuose tinkluose dalijotės, kad su vaikais lankotės Raidos centre, nes pastebėjote kelias problemas. Kokios tai sveikatos problemos?
Taip, kažkada dalijausi šia tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl kitų mamų požiūrio į Raidos centrą, nes dauguma šio centro bijo. O mes jame lankomės kiekvienais metais. Aš neturiu medicininio išsilavinimo ir bijau, kad, auginant keturis vaikus, galiu paprasčiausiai kažko nepamatyti. Mažyliai gimė 32 savaičių ir 4 dienų, dar visiškai neišnešioti, todėl kaip ankstukai mes ir esame šiek tiek stebimi. O dar tas faktas, kad gimė ne vienas, o keturi mažyliai, irgi turi tam tikrą specifiką.
Ar, laiku pastebėjus, galima išspręsti raidos problemas?
Kuo anksčiau bus pastebėta problema, tuo anksčiau prasidės jos sprendimas. Man kartais tikrai keista, kai mamos, kurios neturi medicininio išsilavinimo, sako, jog „mano vaikas yra sveikas, todėl jam nereikia duoti žuvų taukų, papildų ar apsilankyti pas specialistus kiekvienais metais“. Man tai skamba nelogiškai keistai. Nes, mano nuomone, nereikia laukti, kol kažkas atsitiks, o reikia prižiūrėti, stebėti bei rūpintis, kad nieko neįvyktų.
Taip pat kelis kartus dalijotės, jog Patricija itin dažnai sėdi sudėjusi kojas W padėtyje. Kaip spręsti tokią problemą ir į ką svarbu atkreipti dėmesį?
Manau, kad ši pasakojama situacija parodys kitoms mamoms, kaip negalima pasitikėti tik savo nuomone. W kojų padėtimi dažniausiai sėdėdavo ne Patricija, o Nojus ir Tajus. Jiems nuolatos reikia taisyti kojyčių padėtį. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mes kreipėmės į Raidos centrą. Norėjome, kad juos atidžiau apžiūrėtų kineziterapeutas. Ir būtent šių apžiūrų metu buvo nustatyta, jog problemų turi Patricija. O juk aš maniau, kad būtent ji visada sėdėdavo taisyklingai. Jai dabar reikalingi specialūs batukai su užkulniu, tenka daryti įvairių raumenis stiprinančių pratimų ir t. t. Tad išvados yra tokios, kad reikia nuolatos tikrinti vaikų sveikatą ne tik savo akimis, o pasitikėti žmonėmis, kurie turi medicininį išsilavinimą.
Ankstukai visuomet sulaukia ypatingo dėmesio dėl sveikatos ar tai paliekama tėvų atsakomybei?
Praėjusi ilgą kelionę, kurios metu teko kovoti už ankstukų gyvybę, galiu drąsiai teigti, kad taip, mano vaikai tikrai sulaukia nemažai dėmesio dėl sveikatos ir raidos. Tačiau tai tikrai nėra vien gydytojų atsakomybė, dabar pati bent kartą per metus vežu juos į Raidos centrą dėl profilaktinės apžiūros – man ramiau, kai situaciją įvertina medikai. O kai jie buvo dar visai mažučiai, turėjome tik kelis šeimos gydytojos vizitus pas mus į namus, daugiau su vaikais tekdavo važiuoti į ambulatoriją patiems. Tiesa, būdavo labai sunku ir rizikinga kažkur vykti. Apskritai manau, kad dvynukams, trynukams ar ketvertukui bent kokius 3 mėnesius pagalba turėtų būti skiriama namuose, nes išvykti toliau už namų neretai tampa tikru iššūkiu.
Viktorija, galbūt jau pasvarstote apie darželį?
Paskutinėmis savaitėmis aš apie jį jau svajoju ir skaičiuoju, kiek dar dienų liko iki rugsėjo 1 d. Labai laukiu pati, nes matau, kad jiems namuose jau darosi ankštoka, todėl dažnai tampa irzlūs. Kažkaip mano, kaip mamos, širdis jaučia, kad jiems darželyje labai labai patiks.
Gal tuomet būtų lengviau sugrįžti į darbus?
Labai norėčiau grįžti į darbus, bet manau, kad dar kokius 2 metus sau to negalėsiu leisti, nebent turėsiu savo verslą, kurio laiką galėsiu derinti su motinyste.
Papasakokite, ar buvo lengva buvo išsirinkti darželį.
Buvo sunku, kainavo daug nervų dėl nesupratingumo. Ir šiaip, kadangi tai yra pirmi mano vaikai, viskas taip sudėtinga ir nesuprantama. Dažnai tenka ieškoti informacijos, kitų mamų patirčių bei rekomendacijų. Mes iš pradžių buvome pasirinkę kitą darželį, bet kažkaip pajutome, kad ten nesame labai laukiami, buvome sąrašo pabaigoje, tad jau mačiau, kad nelabai pavyks ten patekti. O aš toks žmogus, kuriam reikia garantijų, negaliu laukti ir gyventi nežinomybėje iki rudens, todėl, pasitarus su vyru, persirašėme į tolimesnį nuo namų darželį.
Anksčiau esate minėjusi, kad ne kartą, ieškant vaikams darželio, teko sulaukti įvairių komentarų ir replikų. Apskritai ar dažnai sulaukiate kritikos dėl to, kad esate daugiavaikė šeima?
Šiais laikais sunkiau turėti daugiavaikę šeimą psichologiškai, o ne finansiškai. Replikų bei komentarų gauname tikrai visokių. Kažkaip neįtinkame net tuo, kad išrinkome savo vaikams ne tokius vardus, kaip kažkas norėtų. Neįtinkame, kad esame tradicinė šeima, nes tradicinė šeima – tik alkoholikai, smurtautojai ir sovietinių pažiūrų žmonės. Daugiavaikė šeima – tai tik vargas ir valstybės išlaikytiniai. O kitoje pusėje tau sako, kad nepriklauso jokia pagalba, nes ne rizikos grupėje.
Dėl darželio mums teko pakovoti ne su visuomene, bet su Panevėžio savivaldybės atstovais. Kažkaip norėjosi supratingumo ir pagalbos bent jau šiuo klausimu. Bet Švietimo skyriaus atstovė tik kartojo vieną frazę, kad mūsų vaikų priėmimas į pasirinktą darželį be eilės būtų diskriminacija kitų vaikų atžvilgiu. Tada teko rinktis toliau nuo namų esantį darželį, bet nieko, išgyvensime. Tik labai liūdna, kad žmonės nepagalvoja, jog vienai mamai teks tuos vaikučius nuvežti iki jo – kaip išlaipinti, įlaipinti ir t. t. Nes tikrai bus tokių dienų, kai man tai reikės padaryti vienai be vyro pagalbos. Kažkaip tikrai pasidaro liūdna, kai apie tokius dalykus pagalvoji. Norisi visiems palinkėti daugiau gerumo, optimizmo ir supratingumo.
O ar pati visada svajojote apie didelę šeimą?
Ir aš, ir mano vyras esame vienturčiai vaikai. Aš asmeniškai visada buvau įsitikinusi, kad tikrai turėsiu du vaikus, nes visada labai svajojau apie sesę ar brolį. Apie keturis net minčių nebuvo, bet niekas gyvenime nenutinka be reikalo. Manau, kad tokias dovanas gauna ne visi, tad tikrai ją labai vertinu ir myliu. Džiaugiuosi, kad mūsų šeima tokia didelė, o kas ten žino – gal ji vieną dieną taps dar didesnė.
Ir vis dėlto – ar esate laiminga?
Taip, aš esu beprotiškai laiminga, džiaugiuosi kiekviena diena, kiekvienu savo pasiekimu. Esu laiminga, nes gavau didžiausią gyvenimo dovaną – tapti mama ir iš karto keturių vaikučių!
