Ką Jums reiškia būti tėvu?
Kai sužinojau, kad tapsiu tėčiu, net nemoku apsakyti, kaip džiaugiausi, buvau nepaprastai laimingas. Na, o džiugesiui šiek tiek atslūgus, natūraliai pradėjau truputį nerimauti, ar viskas bus gerai žmonai, vaikeliui, kaip jis vystysis. Beprotiškai norėjosi, kad viskas abiem būtų gerai. Kadangi Evelinos nėštumas buvo lengvas, ji jautėsi puikiai, tad tas nėštumo pradžioje užklupęs nerimas ilgainiui pradėjo slopti. Vėl sugrįžo tik pačioje nėštumo pabaigoje. Tuomet atrodė, kad kiekviena diena gali būti ta didžioji. Paskutinėmis savaitėmis naktį, kai žmona miegodama sujudėdavo ar keldavosi į tualetą, natūraliai pabusdavau ir aš. „O gal jau? Ar dar neprasidėjo?“ – iš karto puldavau klausti. Prisipažinsiu – nėštumo pabaigoje, buvau kaip reikiant įsitempęs, ištisai jaudinausi.
Kamilis negimė netikėtai, išvadavo mus nuo to momento, kad gimdymas štai prasidėjo, o mes dar namie. Vykome į planinį vizitą pas gydytoją ir namo jau nebegrįžome tądien. Su žmona per tuos devynis mėnesius stengėmės pasiruošti būsimam gimdymui, būsimai tėvystei ir motinystei. Daug skaitėme, domėjomės vaiko gimimo ir priežiūros klausimais, patirtimi noriai dalijosi vaikų turintys artimi draugai. Stengėmės įsivaizduoti, kaip viskas bus. Tačiau dabar jau galiu pasakyti – to neįmanoma įsivaizduoti. Gimsta vaikas, tu paimi jį ant rankų ir to momento neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais. Jam neįmanoma pasiruošti – tai taip stipru. Jausmai viduje, atrodo, virte verda. Begalinė meilė, euforija, džiugesys... Tai niekaip nepamatuojama. Kiek dabar pamenu, gimus sūnui, buvau kaip nesavas. Mane užplūdo aukščiau išvardytos emocijos, be to, viso gimdymo metu kausčiusi įtampa, jaudulys, kad tik viskas būtų gerai. Tik turintys vaikų, tik patys tai patyrę žmonės gali mane suprasti.
Koks buvo Evelinos gimdymas?
Kaip supratome iš Eveliną prižiūrėjusių gydytojų, jis tikrai buvo nesudėtingas, truko, regis, 6 valandas tik. Žmona gimdė natūraliai – pati. Viskas vyko sklandžiai. Abu esame nepaprastai dėkingi Antakalnyje esančiai VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, gydytojams ginekologams, akušeriams ir visam mus prižiūrėjusiam personalui. Jie, be medicininės pagalbos, mus dar labai palaikė ir psichologiškai, kas yra itin svarbu.
Ar Evelina buvo įnoringa nėščioji?
Oi, ne. Mano žmona puikiai jautėsi ne tik fiziškai (jos nevargino pykinimas, kiti nepatogumai), bet ir psichologiškai. Nebuvo jokių hormonų audrų, emocijų pliūpsnių, įgeidžių. Abu sąžiningai kas savaitę stebėjome ir matavome pilvo dydį, fotografavome pokyčius ir jais džiaugėmės.
Ar nebuvo baugu lauktis kūdikio pandeminėje realybėje?
Na, viruso labiau, ko gero, bijojome paties nėštumo metu nei dabar, nes Evelina pradėjo lauktis tuomet, kai dar nebuvo vakcinų, o po to kurį laiką skiepijamos buvo tik tam tikros visuomenės grupės. Galiausiai ir informacijos apie vakcinas, o kaip jos gali paveikti nėščiąsias, žindyves, buvo gerokai mažiau nei dabar. Visus tuos devynis mėnesius buvome labai atsargūs. Ypač aš, nes bijojau namo parnešti virusą. Atsakingai dėvėjau kaukes, visada dezinfekuodavau rankas, net ir vienkartines pirštines nešiodavau tam tikrose situacijose. Kai tik atsirado galimybė – iškart pasiskiepijau. Apie skiepijimąsi jau galvoja ir žmona.
Laikytis visų šių atsargumo priemonių man buvo savaime suprantama – vardan savo brangiausių žmonių saugumo. Be to, man labai padėjo vizualizacija, kad virusas – tai tarsi... išmatos. Jei kažką lieti, imi į rankas, įsivaizduok, kad lieti išmatas. Juk tokiomis rankomis po to nesinorės liesti veido, artimų žmonių. Skamba makabriškai, bet tai labai veikia. Ir tai sugalvojau ne pats, perskaičiau, kad kažkoks Niujorko gydytojas, kuris ilgą laiką dirbo su sunkiais COVID-19 ligoniais ir nė karto neužsikrėtė, būtent taip ir įsivaizduodavo virusą.
Kas išrinko sūnui vardą ir kodėl jis būtent toks? Ar šis vardas turi Jums kokią nors ypatingą reikšmę?
Žmona sugalvojo tris vardus ir leido man išsirinkti (šypsosi). Mums Kamilio vardas pasirodė tiesiog gražus ir tiek – štai tokia jo atsiradimo istorija. Su Evelina juokaujame, kad jei sūnus užaugęs norės savo vardą iš Kamilio pasikeisti į Kamilę, jam bus gerokai lengviau tai padaryti, nei turint kokį nors kitą vardą. O jei rimtai, sūnų norime ir stengsimės auklėti taip, kad jis nebūtų homofobas. Nesvarbu, koks jis užaugęs bus, ką veiks, su kuo sies savo ateitį, priimsime jį visokį. Svarbiausia, kad būtų sveikas ir laimingas. Tikrai neperkelsime į jį savo neišsipildžiusių lūkesčių, kaip kai kurie kiti tėvai. Mūsų didžiausias noras – kad Kamilis gyvenime darytų tai, kas jam patinka, kas artima širdžiai.
Kol kas Kamilį ir mamą sieja labai rimti, artimi reikalai – dažnas žindymas, sauskelnių keitimas, kėlimasis naktį ir pan. Kiek į šituos rutininius reikalus, kurie pirmaisiais kūdikio mėnesiais, atrodo, niekada nesibaigia, esate įsitraukęs Jūs?
Oi, žmonai tikrai padedu, net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Visus vaiko priežiūros darbus dalijamės pusiau: ir naktimis keliuosi, ir sauskelnes keičiu, ir maudyti mažylį padedu. Esame su Evelina susidarę nedidelį grafiką, kuris kokius darbus kurią dieną daro. Prieš pat gimdymą ir kurį laiką po jo labai daug buities rūpesčių buvo vien mano atsakomybė. Buvau ta vadinamoji namų šeimininkė, kuri ir namus tvarko, ir valgyti paruošia. Ir man tai buvo absoliučiai natūralu. Aš sunkiai apskritai suvokiu, kaip moteris pirmomis dienomis, savaitėmis gali būti palikta tvarkytis viena pati su naujagimiu ir visa buitimi bei kitokiomis atsakomybėmis. Tai – nerealiai sunku. Juolab kad ir po gimdymo dar atsigauti reikia. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O jei gimdymas, neduokdie, dar ir komplikuotas buvo? Tuomet dar sunkiau. Tėvystės atostogų mėnuo prabėgo kaip viena diena – tiek visokių reikalų kasdien būdavo. Vakarais į lovą krisdavau kaip užmuštas.
Nors Kamilis dar labai mažytis, koks jis vaikas? Galbūt ryškėja kokie nors charakterio bruožai?
Daug kas mums sakė: „Oi, pirmaisiais mėnesiais kūdikiai tik miega, valgo ir kakoja.“ Anaiptol! Mūsiškis – tikrai ne toks. Jis dar ir rėkia (juokiasi). Kamilis – dėmesio reikalaujantis vaikas. Tikrai ne iš tų, kur pavalgydinai ir užmigo iškart kelioms valandoms. Kiekvieną savaitę mažylis mums su Evelina paruošia kokių nors staigmenų. Tvarkomės kažkaip. Ne pirmi ir ne paskutiniai (šypsosi). Daug patarimais padeda draugai, turintys vaikų, Evelinos tėveliai, pusseserės.
Ar mokate Kamilį nuraminti, kai jis įsiverkia dėl ko nors? Ar visgi prireikia mamos pagalbos?
Aš turiu savo nuraminimo metodų, o žmona – savo. Ir Kamiliui jie veikia. Aišku, jis pasirinkęs tokius raminimosi būdus, kurie mus, jo tėvus, labiausiai vargina (juokiasi). Man tenka jį siūbuoti vienokiu ir būtent tokiu ritmu, o žmona sūnų būtinai skraidinti turi. Tik tai padeda jam nurimti. Bet dabar su Evelina jau pastebime, kad kartais Kamilis, atrodytų, netgi tyčia prašosi ant rankų, verkia, nors nieko jam nėra.
Ar esate likę vienu du su sūnumi jau? Nebuvo baugu?
Nebuvo, nes pirmas dvi savaites po gimimo daugiausia aš juo rūpinausi: vysčiau, prausiau, nešiojau, migdžiau. Įpratęs jau viską daryti, tad nebaugina jokie kūdikio priežiūros aspektai.
Kaip ketinate auklėti savo vaiką? Dabar aibė visokių patarimų, literatūros, tad labai sunku atsirinkti. Be to, paties ir dvynio brolio Algirdo vaikystė buvo išties sudėtinga – augote vaikų namuose, nepatyrėte tėvų meilės.
Labai tikiuosi, kad būsiu geras tėvas. Patarimų ugdymo klausimais šiandien išties yra daug, kai kurie – tikrai labai geri, tačiau dalis – beverčiai. Žinau, kad neišvengsiu klaidų, tačiau stengsiuosi pripažinti, padaręs klaidą, ir ją ištaisyti. Su broliu per vaikystę patyrėme daug išgyvenimų, susidūrėme su daugybe situacijų. Tai mus subrandino kaip asmenybes. Drąsiai sakau: esu prieš bet kokį smurtą – fizinį ar psichologinį – vaikų atžvilgiu. Dažnai juk girdime: mane vaikystėje diržu auklėjo, aš normalus užaugau, tai nematau nieko blogo, jei ir neklausantį sūnų ar dukrą kartais paauklėju taip pat. Nesąmonė. Smurtas gimdo smurtą. Taip elgtis negalima. Tai nėra normalu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad niekada gyvenime neatsidursiu situacijoje, jog šitaip „auklėsiu“ Kamilį. Stengsiuosi visomis išgalėmis, kad taip nenutiktų. Suvokiu smurto pasekmes, su broliu apie tai vedame seminarus, daug bendraujame su jaunimu. Psichologinis ir fizinis smurtas siaubingai traumuoja vaiką, augančią asmenybę.
Nevaidinu tobulo tėvo. Aš nesu idealus, neklystantis, tikrai ne viską žinau. Tačiau tą pripažįstu. Beje, ilgą laiką apskritai labai bijojau turėti vaikų, bijojau, kaip juos auklėsiu, nežinosiu, kaip elgtis, juk pats tinkamo pavyzdžio neturėjau. Tačiau dabar džiaugiuosi, būdamas tėvu. Puikų tėvystės pavyzdį man rodo uošviai, kurie mums: man, Evelinai ir Kamiliui, labai padeda rūpesčiu, dėmesiu.
Ar Jūsų dvynys brolis jau susipažino su sūnėnu? Kaip viskas vyko? Kaip manote, kiek Jūsų sūnaus gyvenime bus svarbus jo dėdė?
Patį pirmąjį Kamilio mėnesį Algirdas turėjo dvigubai daugiau veiklos nei įprastai – pavadavo mane. O ir Kamilį norėjome labiau pasaugoti – juk vis dar pandemija. Nors Algirdas ir pasiskiepijęs, tikrai nepuolėme iš karto organizuoti dėdės ir sūnėno pažintuvių (šypsosi). Galiausiai Algirdas pradėjo nepiktai priekaištauti – koks gi jis dėdė, jei vaiko dar nematęs gyvo, tik nuotraukose? Susipažinęs pareiškė, kad į nieką Kamilis kol kas nepanašus, nors visi, kas jau buvo matę, sakė, kad vaikas panašus į mane. Kadangi sūnus kaip tyčia tuomet buvo ramus, kai pas mus lankėsi Algirdas, brolis patraukė mus per dantį ir šiuo klausimu (kvatoja). Na, o jei rimtai, tikiuosi, kad Algirdas ir Kamilis turės ypatingą ryšį, bus artimi. Mano svajonė – šeima, kur kiekvienas narys yra svarbus. Tikiuosi, taip ir bus. Man labai pasisekė su Evelinos tėvais ir jos gimine. Visus juos sieja labai šilti ir ypatingi ryšiai. Man tai labai svarbu.
Koks, Evelinos akimis, esate tėtis?
Perdėtai rūpestingas.
