Edgaras Lubys – apie vaikus, egoizmą ir gyvenimo pamokas

Edgaras Lubys – žinomas atlikėjas, kompozitorius ir sveiko bei sąmoningo gyvenimo keliu einantis tėtis.

Šiandien Edgaras rūpinasi gražuolėmis žmona ir dukryte bei laukia greitai pasaulį išvysiančio antrojo vaikelio. Atvirai kalbamės su Edgaru apie tai, ką jam reiškia tėvystė.

Kokias vertybes perėmėte iš savo tėčio?

Niekada nejaučiau, kad kažką perėmiau iš tėvų. Visada jaučiausi esąs atskira asmenybė. Galiu pripažinti, kad tik prieš kelerius metus pradėjau pastebėti, kad vis dėlto perėmiau šį tą iš tėvų(šypsosi). Manau, iš tėčio paveldėjau santūrumą ir diplomatiškumą. Mano tėtis yra labai paprastas ir santūrus žmogus, kuris verčiau nusileidžia ir nesiginčija, net jeigu yra teisus. Manau, kad tai labai kilni savybė, kurios šiandien trūksta žmonių tarpusavio bendravime.

O ką norėtumėte įdiegti savo vaikams?

Savo vaikams nekuriu jokių didelių lūkesčių. Svarbiausia, kad jie jaustųsi laimingi, kad jiems nereikėtų meluoti, kad jaustų pasitikėjimą manimi, tėčiu. O dar geriau, kad ilgesnį laiką būčiau jų draugu, o ne „prievaizdu", kuris baudžia ir nieko neleidžia (šypsosi). Nemanau, kad namuose esu griežtas.

Ar pasikeitė jūsų gyvenimas, požiūris į pasaulį tapus tėčiu?

Manau, gyvenimas pasikeičia visiems, kurie susilaukia vaikų. Na, daugiau ar mažiau pasikeičia. Mano gyvenimo būdas nepasikeitė: dar iki susilaukdami vaikų mes su Živile buvome pakankamai brandūs ir tam pasiruošę. Veikiau sakyčiau, kad pasikeitė gyvenimo epicentras – juo tapo vaikai.

O ar jūsų savybės keitėsi, kai tapote tėtis?

Na... Vaikų atėjimą, jų augimą ir kitus rūpesčius reikia pačiam patirti, kad suprastum, apie ką kalba. Dabar, kai pats esu tėtis, suprantu, kad tik atsiradus vaikams šeima ima vadintis šeima. Iki tol sutuoktiniai žiūri tik vienas į kitą.

Vaikai, manau, valo mūsų egoizmą iš visų kraštų ir kampų. Augindami vaikus žmonės išmoksta tarnauti vieni kitiems, mylėti nieko nesitikėdami gauti atgal. Žinoma, yra žmonių, kurie vaikus „programuoja", kad jie visuomet būtų sėkmingi, išsilavinę, pasiektų karjeros aukštumų ir panašiai. Dažnai visa tai tampa sunkia našta ir vaikams, ir patiems tėvams, nes vaikai nepateisina tėvų susikurtų lūkesčių.

Kalbant atvirai, aš suprantu, kad mano vaikas ir greit ateisiantis į šį pasaulį antrasis vaikiukas man nepriklauso. Tai sielos, kurios siunčiamos mums su žmona – turime jais kurį laiką pasirūpinti. Vėliau vaikai išeis ir kurs savo gyvenimus, laikas lekia labai greitai.

Pagrindinė savybė, kurios moko vaikai, yra kantrybė (juokiasi). Visi tėčiai ir mamos tai kuo puikiausiai supranta... kiek reikia kantrybės su mažais vaikais. Prieš gimstant vaikams tėvai daugiau ar mažiau gyvena sau, o kai jie gimsta, pradedame gyventi dėl jų.

Taigi, tėvystė gali padėti progresuoti dvasiniame kelyje?

Manau, tikrai taip. Kur dar aš gaučiau tokią mokyklą, tokias pamokas? Tai pati geriausia gyvenimo mokykla, kurią šiais laikais, deja, ne visi pabaigia. Gyvenimas šeimoje – tikra mokykla: nuolatos stengiesi prisiderinti prie kitų žmonių, eiti į kompromisus, padėti vieni kitiems. Kartais čia tenka išmokti tiesiog daryti ir nieko nesitikėti atgal, ugdyti empatiją. Išties tai pati nuostabiausia mokykla, kokia tik gali būti (šypsosi).

Ko palinkėtumėt vyrams, dvejojantiems dėl tėvystės?

Nedvejoti. Ir imtis atsakomybės (šypsosi). Tai padarys iš jūsų tikrus vyrus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis