Idealūs tėvai turi turėti humoro jausmą

Rašytojas, komikas ir dviejų vaikų tėtis David Baddiel, paklaustas, kokį bruožą turi idealūs tėvai, nedvejoja – humoro jausmą.

Knygos vaikams „Didžioji tėvų agentūra" (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, išleido „Tyto alba") autorius – David Baddiel gimė JAV, vėliau su tėvais išsikraustė į Didžiąją Britaniją. Jis rašo scenarijus komedijų laidoms ir pats jose vaidina. Parašęs keturias knygas suaugusiesiems, išleido didelės sėkmės sulaukusią "Didžiąją tėvų agentūrą" – pirmąją savo knygą vaikams.

„Didžiojoje tėvų agentūroje" pasakojama apie berniuką Barį, kuriam po kelių dienų sukaks dešimt metų. Jis svajoja apie ypatingą gimtadienio vakarėlį, tokį, kokius jo bendraamžiams rengia jų tėvai. Tačiau Baris iš savo tėvų negali tikėtis tokios šventės, nes, visų pirma, jie neturtingi. Antra, jam atrodo nuobodūs ir nuolat pavargę. Baris norėtų geresnių tėvų – turtingų, linksmų, išradingų. Ir staiga nutinka tai, ko jis nesitikėjo: jo svajonė išsipildo, jis gali rinktis iš daugybės tėvų, kurie daro viską, kad jam įsiteiktų...

Knyga iš karto sukėlė tėvų ir vaikų susidomėjimą. Rašytojas su dviem vaikais gyvena Londone.

Jūs – žinomas komikas ir scenaristas, keturių romanų suaugusiesiems autorius. Bet ką tik išleidote knygą vaikams „Didžioji tėvų agentūra". Kodėl išvis nusprendėte rašyti knygas?

Mokydamasis mokykloje galėjau pasigirti vieninteliu talentu – puikiai skaldžiau pokštus ir pasakojau istorijas. Kaip tik dėl to užsimaniau tapti komiku. Bet paskui supratau, kad komikai irgi pasakoja istorijas, taigi nusprendžiau, jog verta nuo žodinių istorijų pereiti prie ilgesnių – tokių, kurios labiau tiktų knygoms.

Ar „Didžiąją tėvų agentūrą" parašėte savo vaikams?

Nepasakyčiau, kad konkrečiai jiems, bet tikrai nebūčiau jos parašęs, jei neturėčiau vaikų. Kadangi esu tėtis, pastaruosius 13 metų (tiek metų mano vyresnėlei) nuolat kuriu ir pasakoju jiems naujas istorijas. Be to, tuo metu, kai rašiau „Didžiąją tėvų agentūrą", perskaičiau jiems daugybę vaikiškų knygų, ir jos tikrai man padėjo. Tiesą pasakius, šią knygą parašyti mintį pakišo Ezra – mano sūnus.

Kaip kilo knygos idėja?

Visada viskas prasideda nuo idėjos, o paskui jau sprendžiu, ar ji geriau tinka filmui, ar knygai, ar televizijai, ar miuziklui. Už „Didžiosios tėvų agentūros" idėją turiu dėkoti Ezrai. Tuo metu jam buvo vos septyneri (dabar dešimt). Mes lankėmės „Hario Poterio" parodoje Hertfordšyre, ir jis paklausė manęs, kodėl Haris nepabėgo nuo Durslių – savo bjauriųjų giminaičių žiobarų – ir nesusirado geresnių tėvų. Tada tik gūžtelėjau pečiais, bet jo klausimas pakišo knygos idėją. Abu mano vaikai – tiek Ezra, tiek Dolly – daug prisidėjo prie knygos atsiradimo. Kol ją rašiau, jie noriai skaitė ištraukas ir jas komentavo. Man tai buvo svarbu – ne todėl, kad jie yra mano vaikai, bet todėl, kad jie – vaikai. Man buvo įdomi jų reakcija.

Ar teko sutikti tokių tėvų, kokius aprašėte knygoje „Didžioji tėvų agentūra"?

Hmmm... Nesakysiu.

Ar toji pora išskydusiais veido bruožais, kurią Baris nuolat matydavo Jungtinėje Vaikų Karalystėje, buvo tikrieji jo tėvai?

Taip. Knygoje norėjau parodyti, kad dažnai mes nevertiname artimųjų meilės, kol jų neprarandame. Taip nutinka ir Bariui. Jis atsiduria Tėvų agentūros pasaulyje, ir prireikia laiko, kol jis suvokia, kad ilgisi normalaus gyvenimo. Kuo aiškiau jis tai suvokia, tuo aiškesni darosi poros bruožai, ir jie vis labiau panašėja į jo tikruosius tėvus.

O kokie, Jūsų manymu, turėtų būti idealūs tėvai? Koks būtų pageidaujamų savybių sąrašas?

Mano galva, abu tėvai turėtų būti linksmi – turėti humoro jausmą, nes dažniausiai visos problemos kyla dėl to, kad jis kažkur pranyksta. Nors jie ir suaugę, bet turėtų gebėti mąstyti kaip vaikai, būti stiprūs ir drąsūs (ypač susidūrę su monstrais). Aš manau, kad man sekasi visai neprastai – duočiau sau 8 balus iš 10.

Įdomu, ar Jūsų vaikai sutiktų su tokiu vertinimu? Gal ir jie norėtų Jus į ką nors iškeisti?

Man atrodo, jie tikrai pageidautų ko nors, kas mažiau pavargsta ir rengiasi stilingiau! Taip pat juos erzina mano polinkis garsiai sakyti nederamus dalykus. Pavyzdžiui, Ezros bėgimo klube stovi prekystalis, kur parduodami labai jau prasti ir pigūs saldumynai. Juos pamatęs, pardavėjai girdint, paklausiau Ezros: „Ar norėtum šitų paliegusių saldumynų?" Ezra negalėjo tuo patikėti...

Ar vaikai norėtų mane iškeisti į ką nors kita? Nemanau – jei užduotumėt tokį klausimą, jie greičiausiai pagalvotų, kad juokaujate.


Kokias knygas mėgote skaityti vaikystėje?

Dievinau Franko Richardso knygas apie Bilį Banterį. Taip, žinau, jos parašytos ne visai mano kartos skaitytojams – aš dar ne toks senas. Jos pasirodė praėjusio šimtmečio pradžioje, bet man pasisekė – mama kolekcionavo senas vaikiškas knygas, tad mūsų namuose jų netrūko, ir ilgainiui aš į jas įnikau. Jose pasakojama apie berniuką, lankantį mokyklą, kuri kažkuo primena Hogvartsą. Tik ten niekas nemoko magijos.

Kokiais vaikų rašytojais žavitės?

J. K. Rowling – už tai, kad suprato, jog vaikai trokšta magijos, ir paskatino ne vieną jų kartą skaityti knygas. Dar žaviuosi Davidu Walliamsu – už tai, kad jo knygos išties baisiai juokingos.

Kaip manote, kas svarbiausia rašant vaikiškas knygas?

Manau, svarbiausia rašyti apie tai, apie ką vaikai norėtų skaityti. Visa vaikų literatūros klasika paremta vaikiškomis fantazijomis. Ir, žinoma, vaikų baimėmis.

Ar Jums labiau patinka rašyti knygas vaikams, ar suaugusiesiems? Ir kodėl?

Smagiau rašyti knygas vaikams, ypač fantastines – tokias kaip ši, mat tada galiu išleisti vaizduotę pasiganyti. Rašydamas rimtus romanus suaugusiesiems to padaryti negaliu.

Per kiek laiko parašėte „Didžiąją tėvų agentūrą"?

Maždaug per 18 mėnesių. Bet aš vienu metu darau daugybę dalykų. Bijau, kad nesu labai disciplinuotas...

Ar planuojate daugiau vaikiškų knygų?

Baigęs atsakinėti į Jūsų klausimus sėsiu toliau rašyti naujos knygos vaikams. Dėkui už pertraukėlę!

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis