Ką skyrybos iš tiesų reiškia vaikams: kitoks požiūris

Tėvų skyrybos vaikams visada yra skaudžios. Ką skyrybos reiškia vaikams ir kaip šeimos su šia krize galėtų geriau susidoroti? Pokalbis su profesoriumi iš Ciuricho Remo Largo. Jis yra knygos “Laimingi išsiskyrusių tėvų vaikai” autorius.

Vaikams mamos ir tėčio skyrybos yra katastrofa. Kodėl?


Vaikas save ir savo tėvus supranta kaip vienetą, visi trys tiesiog turi būti drauge. Jam sunku įsivaizduoti, kad mama kažkada buvo be tėčio, galbūt turėjo kitą partnerį ar gyveno kitame mieste. Tai nėra vaikiškos logikos dalis, todėl jis to nesuvokia.

 

Ar tai reiškia, kad bet kokie tėvų mėginimai paaiškinti, kodėl jie vienas kito nebesupranta ir kodėl nori išsiskirti, vaikui yra nesuvokiami?


Bent jau ne taip, kaip mes tai įsivaizduojame. Jei, pavyzdžiui, sakoma, kad mama ir tėtis vienas kito nesupranta, vien tik ginčijasi ir todėl nori skirtis, vaikas galvoja: “Bet juk ir aš ginčijuosi su savo mažuoju broliuku. Nepaisant to, mes esame kartu”.


Taigi ką sakyti keturmečiui, kurio tėvai nori skirtis?


Paaiškinti, kodėl mama ir tėtis skiriasi, neįmanoma. Tačiau labai svarbu kalbėtis su vaiku, jam paaiškinti, kaip viskas vyks toliau ir svarbiausia – jam suprantamai atsakyti į jo klausimus. Vaikui nieko nereiškia pažadas “Tėtis kiekvieną savaitę ateis tavęs aplankyti”. Nes jis nesuvokia tokių laiko parametrų. Jis tiesiog turi patirti, kad tėtis ateina reguliariai, paskambina, yra greta. Jis turi konkrečiai pajusti: “Mano gyvenimas nepasikeis, jei mama ir tėtis nebebus drauge”. Jei santykiai bus išlaikyti, skyrybos nebeatrodys baisios.

 

Jei sąžiningai, kiek porų tai pavyksta? Skyrybos yra susijusios su liūdesiu, pykčiu ir nusivylimu. Juk negalima tiesiog tarti: “Gerai, mes nebesame pora, tačiau mūsų, kaip tėvų, santykis liks nepakitęs?


Galima. Sakyčiau, kad maždaug trečdaliui tėvų tai pavyksta. O dar trečdaliui tai pavyktų, jei jie sulauktų reikalingos specialistų pagalbos. Aš nesakau, kad tai lengva. Priešingai, tai sunkus darbas. Tačiau tai įmanoma.

 

Ir jokio supratimo, kad mamos savo buvusius vyrus labiausia norėtų pasiųsti po velnių? Arba kad tėčiai iš visiško nusivylimo pradžioje vengia bet kokio kontakto?


Aš suprantu tėvus, kuriems spontaniškai kyla tokios mintys - tai žmogiška. Tačiau ne tuos, kurie taip ir elgiasi. Kas susilaukia vaikų, privalo atsakyti už jų gerovę. Ir už tai, kad jie po skyrybų nesijaustų blogiau nei iki tol. Motina ir tėvas skyrybų metu ir po jų turi susiimti; ir pirmiausiai galvoti ne apie save ir savo skausmą, bet apie savo vaikų gerovę.

 

Tai sunku.


Taip, tai sunku. Tačiau galima žvelgti ir pozityviai. Prisiimti atsakomybę ir nepaskęsti skausme bei liūdesyje – tai ir suaugusiesiems suteikia tvirtumo bei saugumo. Gyvenimas lieka prasmingas, kai supranti, kad yra dar vienas ar du maži žmogučiai, kuriais dabar reikia rūpintis labiau nei kada nors anksčiau.

 

Bet ar tada neatsitiks taip, kad vieniša motina ar vienišas tėvas vaikuose matys vienintelę savo gyvenimo prasmę ar net partnerio pakaitalą. Tai juk greičiau našta nei pagalba vaikui.


Atsakomybė reiškia ir tai, kad vaikų negalima išnaudoti savo paties sielai gydyti. Kyla didelė pagunda trūkstamos meilės ir pripažinimo ieškoti savo vaikuose ar jiems išlieti savo pyktį ir nusivylimą dėl buvusio partnerio. Tačiau vaikai juk yra ne tam. Tai emocinio išnaudojimo forma! Todėl reikėtų kuo greičiau kreiptis pagalbos, jei matai, kad nesusitvarkai su skyrybomis. Po skyrybų, labai svarbu “suvirškinti” blogus išgyvenimus, savo liūdesį ir savo nesėkmę. Dažnai tai įmanoma tik padedant terapeutui. Kartais gali pagelbėti ir geri draugai. Svarbu neužsisklęsti ir nemėginti sunkumų išgyventi tik vienam ir su savo vaikais. Kuo atviriau vertinsite skyrybas, ir kuo didesnis noras bus pradėti viską iš pradžių, tuo bus geriau.

 

Tačiau daugeliui tėvų, ypač motinoms, sunku nenuvertinant savęs išgyventi šią situaciją. Juk į vienišas mamas vis dar žiūrima su šiokia tokia užuojauta…


Būti vieniša motina ar vienišu tėvu nėra lengva. Jei dar prisideda dvasinis diskomfortas ir finansinės problemos, daugelis palūžta. Tačiau aš manau, kad šiandien pakelta galva galima sakyti: aš viena/vienas auginu vaiką. Laikai, kai skyrybos buvo laikomos gėda, jau praeityje. Šiandien išyra beveik kas antra santuoka. Tapo įprasta skirtis, jei gyventi drauge nesiseka. Ir, pasakysiu sąžiningai, toks požiūris yra geras. Tai yra geriau nei apsimesti, kad viskas gerai. Nes tada kenčia vaikai. Jie negali atsiriboti nuo tėvų ginčų. Kilus bet kokiam kivirčui, jie mano esantys kalti. Visi tėvų neigiami jausmai persiduoda vaikui. Pagalvokime, kaip jaučiamės patys, kai stovime tarp dviejų besivaidijančių draugų. Net suaugusiam žmogui tada sunku išvengti blogos nuotaikos. Vaikai panašią situaciją išgyvena daug sunkiau. Visada sakoma, kad vaikams reikia gero pavyzdžio. Tačiau ar tėvai, kai namuose dūžta lėkštės, vienas nuolat verkia, o kitas svetimauja, yra geras pavyzdys? Nemanau.

 

Taigi tada geriau skirtis?


Taip, bet kokiu atveju. Tai teigdamas aš nesakau, kad santykius reikėtų nutraukti neapgalvotai. Šiandien mes kartais per greitai priimame sprendimus. Kai tik santykiai pašlyja, partneris šimtu procentų nepatenkina mūsų poreikių, mes dedame tašką. Kartais aš norėčiau iš šeimų šiek tiek daugiau ištvermės.

 

Tai kada laikas skirtis?


Į šį klausimą kiekviena pora gali atsakyti tik pati. Man svarbu, kad skyrybos nebūtų bendrai vaizduojamos kaip blogis. Vaikai kenčia ir pilnose, tačiau nedarniose šeimose. Turime suprasti, kad laikai pasikeitė. Žmonės kurį laiką žengia per gyvenimą drauge ir vėl išsiskiria. Todėl svarbu paaiškinti tėvams, kad skyrybos nereiškia šeimyninės laimės pabaigos. Mes turime jiems suteikti drąsos, o ne priekaištauti. Aš sakau: daugelio šeimų gyvenimas netgi pagerėja, kai pagaliau nelieka kasdienių ginčų. Kam pavyksta nutraukti santykius, tačiau kartu toliau bendradarbiauti auklėjant vaikus, tas turi šansą tapti “laiminga išsiskyrusia šeima”. O tada tėvai vėl yra geras pavyzdys: jie parodo vaikams, kad skyrybos nereiškia šeimos žlugimo, tai gali būti naujos – geros - gyvenimo formos pradžia.

 

Visiškai konkrečiai: kaip turi vykti skyrybos, kad tai pavyktų?


Kaip bebūtų sunku, tėvai neturėtų karščiuotis. Dažnai būna taip, kad įvyksta didelis ginčas ir vienas jų skubiai išsikrausto. Tada kyla didelis chaosas, iš kurio ne taip lengva ištrūkti. Skyryboms reikia gerai pasiruošti. Turėtų būti paisoma trijų dalykų.


1. Kaip padaryti, kad kiek įmanoma nenukentėtų vaikų priežiūra? Tėvas, kuris anksčiau 2-3 kartus per savaitę savo atžalas guldydavo į lovą, turėtų tai daryti ir po skyrybų – nesvarbu, ar tai vyks jo naujame bute, ar senuose namuose. Jei įmanoma, vaikas ir toliau turėtų lankyti tą patį darželį. Neturėtų keistis ir jo priežiūros laikas. Padėti prižiūrėti vaiką turėtų tik asmenys, kuriais jis pasitiki, pavyzdžiui, seneliai.


2. Kaip padaryti, kad vaiko santykis su mama ir tėčiu liktų toks pat, kaip ir anksčiau? Reikėtų stengtis, kad vaiko gyvenimas, nepaisant skyrybų, nepasikeistų. Skyrybos vaikams sukelia didžiausią baimę, kokią tik galima įsivaizduoti – baimę būti paliktam. Jei tėtis išeina, juk gali būti, kad ir mama išeis? Išsklaidyti šią baimę gali tik patyrimas, kad abu ir toliau su juo yra tokie pat artimi ir jį myli taip, kaip iki šiol.


3. Kaip mums pavyks gyventi atskirai, tačiau ir toliau kartu auklėti vaiką? Tai pavyks tik tada, jei nuspręsite tapti savotiška komanda, kurioje reguliariai keičiamasi nuomonėmis ir siekiama susitarimų. Turi pavykti atskirti žlugusią partnerystę nuo tėvystės ir visais klausimais, susijusiais su vaiku, veikti išvien. Negalima leistis į tokius žaidimėlius, kaip “Bet man mama leido…” arba “Bet tėtis sakė…”. Reikia dažnai tarpusavyje kalbėtis ir turėti bendrą auklėjimo koncepciją. Kartoju dar kartą: iš savo patirties žinau, kaip tai sunku. Tačiau pirmoji kliūtis bus įveikta, kai tvirtai tam pasiryšite. Ir aš esu įsitikinęs – tada skyrybos nebus katastrofa vaikui.

 

Nepaisant to, vis pasigirsta kalbų, kad vaikai, kurių tėvai skiriasi, yra didieji skyrybų pralaimėtojai: jie vėl šlapinasi į lovą, prastai mokosi, vėliau patys susiduria su sunkumais gyvendami partnerystėje. Ar tai ne tiesa?


Yra daug tokių tyrimų. Tačiau yra ir daug kitokių, kurie rodo, kad vaikai lygiai taip pat kenčia ir iššaukiančiai elgiasi, jei auga pilnose, tačiau nedarniose šeimose. Aš esu tikras: vaikai kenčia ne dėl savo tėvų skyrybų, bet dėl blogų jų santykių. Ir skyrybos čia niekuo dėtos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis