Ko labiausiai bijo mamos, vaikui ieškodamos auklės

„Savo mažę vesiu į darželį, jokiu būdu nepatikėsiu jos auklei", – taip man anądien pareiškė viena vaiko priežiūros atostogas bebaigianti draugė, kai pasiteiravau, kur liks jos duktė, kai ši išeis į darbą.

Į klausimą, kodėl taip nusprendė, bičiulė atsakė, kad darželyje mažylei bus vienareikšmiškai geriau, mat ten ji bendraus su bendraamžiais, ugdys savo savirūpos ir kūrybinius įgūdžius, greičiau socializuosis. Be to, nereikės svetimo žmogaus – auklės įsileisti į namus.


Šis straipsnis – ne apie tai, kas vaikui iš tiesų geriau – darželis ar auklė, mat gyvenime aplinkybių būna išties įvairių, tad visi tėvai renkasi pagal save. Šis straipsnis – apie tai, ko labiausiai bijo mamos, vaikui ieškodamos auklės, ir kiek jų nerimas pagrįstas. Mat akivaizdu, kad mano draugė bijo.


Įmonės „Mama ir auklė" vadovė Ieva Augustinienė: „Mamos bijo ne šiaip sau: iš dešimties kandidačių dirbti su mažais vaikais tinkamos tik viena ar dvi"


Be abejo, tėvams neramu palikti vaiką svetimai moteriai. Iš to neramumo kartais mamos pasirenka geriau samdyti giminaitę ar kaimynę – kad ir keistą, kad ir ne tokią, kokios reikėtų, bet „savą žmogų". Arba bando ieškoti „savo žmogaus" atitikmens – rekomenduotą tolimų, ne visai pažįstamų asmenų arba virtualių mamyčių.

Kiek pagrįsta „svetimos tetos" baimė? Mano nuomone, tikrai pagrįsta. Jei iš dešimties testuojamų kandidačių dirbti su mažais vaikais yra tinkamos tik viena ar dvi, mamai, neturinčiai atrankų patirties ir įrankių – testų, specialių žinių, apsigauti labai lengva.


Vaiko saugumo poreikis, be abejo, svarbiausia: būtina, kad auklė būtų psichiškai sveika, neskriaustų vaiko, nepaliktų jo be dėmesio. Tačiau kartais šalia atsiranda dar viena baimė – „ne geriausio varianto". Ar tikrai tinkamai pasirinksiu? Ar nepamiršiu ko nors pareikalauti? Ar nebūsiu kvaila, kad per daug moku auklei? Ar man nebus gėda, kad mano auklė ne taip gražiai atrodo, neturi tokio išsilavinimo ar neatlieka kokių nors „funkcijų", pavyzdžiui, nemoka vairuoti automobilio? Ši baimė ypač išsikeroja internete paskaičius, kaip pagyruolės pasakoja apie pačias pigiausias, pačias darbščiausias, pačias tvarkingiausias darbuotojas. Dažnai šios baimės pasireiškia pageidavimu, kad auklė būtų 30­40 metų amžiaus. Toks tipinis pasirinkimas yra orientuotas ne į vaiko poreikius, o į įvaizdį – tokiose šeimose lengviausiai įsidarbina „administratorės tipo" auklės: gražios, pasitempusios, žinančios, ką kalbėti. Galbūt nei mėgstančios, nei norinčios užsiimti su vaiku, bet „spinduliuojančios prestižą".


Itin įsisiautėjus baimei tėvai ima reikalauti tokių savybių, kurių vienas žmogus tiesiog negali turėti, arba atmeta visas kandidates iš eilės, tikėdamiesi rasti „kažką tokio".


Jaunos ir gražios auklės dabar prisibijo tik reta kuri mama, dažniau ši baimė pasitaiko, kai ieškoma auklės, kuri gyvens kartu (dažniausiai užsienyje). Vis dar nemažai likę baimių samdant vyrą-auklę. Ypač daug tenka kovoti ir su „senos auklės" baimėmis. Ir tai gana keista, mat dabartinės šešiasdešimtmetės nė iš tolo neprimena bambeklės bobutėlės su skarute, tačiau joms, net ir puikiai atrodančioms ir besijaučiančioms, dažnai pasakoma „ne", nes... bijau.

Noriu priminti, kad mokslininkai seniai įrodė, jog žmonės sensta nevienodai, ir dauguma auklių, kurios dabar puikiai dirba, yra gimusios 1951­1957 m. Joms jau nereikia auginti savo vaikų ar daryti karjeros ir jos mėgaujasi savo darbu. Tad jeigu vaikui gerai, kodėl bijo mama?"


„Prieraišiosios tėvystės centro" įkūrėja Rima Kurtinaitienė: Baimių sumažėja, kai mama pamato, kad vaikas gerai jaučiasi ir be jos ar tėčio"


Pirmoji ir svarbiausia tėvų užduotis tokiu atveju yra padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmogumi, kuris jį prižiūrės. Kaip tai padaryti?


7 patarimai


Susitikite ir susipažinkite su aukle. Būtų gerai, kad iš pradžių tai padarytumėte be vaiko. Prisistatykite, užmegzkite akių kontaktą, paspauskite ranką. Jeigu įmanoma, susitikite su aukle neformalioje aplinkoje ar bent neformalaus pokalbio. Per tokį pokalbį galėsite daugiau papasakoti apie savo vaiką, jo poreikius, būdą ir tai, kas padeda jam nusiraminti ar kokiomis aplinkybėmis jis jaučiasi gerai. Taip pat turėsite progą sužinoti, kokius auklėjimo ir drausminimo būdus taiko auklė.


Nufotografuokite auklę ir rodykite vaikui jos nuotraukas, pasakykite vardą, papasakokite, ką apie ją žinote.


Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite. Susitikę pirmiausia pasisveikinkite patys, paskui supažindinkite ir mažylį.


Pasikvieskite auklę į svečius. Jeigu įmanoma, dar prieš palikdami vaiką su aukle pakvieskite ją į namus.


Pasistenkite, kad jūsų vaikas galvotų apie auklę gerai. Po susitikimo stebėkite, kuo vaiką sudomino auklė, į ką šis atkreipė dėmesį, ir pasakykite tai: „Man atrodo, kad tau patiko auklės žaidimai", „Man atrodo, kad tu patikai auklei." Tokie žodžiai padės auklei ir vaikui užmegzti teigiamą ryšį. Aišku, jeigu jūsų vaikas slėpėsi, rėkė ir nė iš tolo neprisileido auklės, tokie žodžiai nepadės. Tuomet galbūt verta ieškoti kito žmogaus.


Būkite su vaiku pirmomis dienomis. Vaikui bus lengviau apsiprasti, jeigu kurį laiką namie liksite ir jūs. Idealu, jeigu galėtumėte kartu su vaiku nuspręsti, kada jam jau nebereikia jūsų draugijos.


Nusiveskite vaiką į darbą. Parodykite jam savo darbo vietą, papasakokite, ką dirbate. Pasidėkite jo nuotrauką ant savo darbo stalo. Vaikui svarbu žinoti, kur jūs būnate tada, kai jis lieka su aukle, ir kad apie jį galvojate visą dieną.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis