Klaipėdietei baisiausios akimirkos buvo tuomet, kai nebejuto kūdikio širdies plakimo

Kaip ir daugelis besilaukiančių moterų, klaipėdietė Ramunė nuoširdžiai tikėjo, kad jos laukimas bus ramus ir sklandus. Regis, taip ir buvo. Būsima mama gyveno įprastą gyvenimą, aktyviai leisdavo laiką ir net neketino lėtinti tempo. „Gal tai ir buvo mano klaida“, - atsidūsta ji, prisimindama didžiausią likimo išbandymą savo gyvenime.

Pamažu artėjant lemtingajai dienai Ramunė su savo vyru kryptingai ruošėsi artėjančioms gyvenimo permainoms. Pora reguliariai užsukdavo pas mažų vaikų turinčius draugus bei giminaičius, klausėsi jų įspūdžių ir patarimų.

„Vieno tokio apsilankymo metu pajutau, kad kažkas negerai. Ramiu tonu savo vyrui pasakiau, kad važiuotume į ligoninę. Žinojau, kad net ir tokiomis akimirkomis nervintis negalima, tad stengiausi išlikti rami“, - prisimena ji.

Tą naktį Ramunė praleido Klaipėdos ligoninėje, intensyviai stebint gydytojams. Jai buvo suleista vaistų, kurie turėjo subrandinti kūdikio plaučius ir stabdyti ankstyvą gimdymą. Regis, gydymas tuomet davė rezultatą – jau po kelių dienų būsimoji mama buvo namuose.

„Galvojome, kad ilgas lovos rėžimas padės ir viskas bus gerai. Deja, skausmas toliau didėjo, kraujavimas nerimo. Galiausiai ankstų spalio pabaigos rytą man ir vėl teko vykti į ligoninę“, - pasakoja Ramunė.


Klaipėdoje atlikus pakartotinius tyrimus gydytojai nusprendė ją kuo greičiau vežti į Kauno klinikas. Čia moters laukė dar daugiau tyrimų. Baimė ir nežinomybė vis stiprėjo.

„Atrodė, kad nebejaučiu kūdikio širdutės plakimo. Stengiausi išlikti rami, bet tai daryti darėsi vis sunkiau. Galiausiai gydytojas mane nuramino, kad viskas bus gerai ir nusprendė, kad mažyliui jau atėjo laikas išvysti pasaulį“, - prisimena klaipėdietė.

Jos sūnus Dominykas su pasauliu pasisveikino vos 29 nėštumo savaitę, sverdamas 1304 g. Dėka operatyvios Klaipėdos ir Kauno medikų reakcijos mažylis gimė su jau subrendusiais plaučiais, todėl gebėjo kvėpuoti savarankiškai.

Reanimacijoje jis praleido apie savaitę. Ramunė tą laikotarpį prisimena kaip pilną prieštaringų jausmų. Ją lankė ir baimė, ir džiaugsmas, ir nežinia dėl ateities. Kūdikis atrodė labai mažas. Nerimą dar sustiprino ir tai, kad vos palikęs reanimaciją Dominykas susirgo sloga.

„Tokiam mažyliui tai yra be galo pavojinga liga. Dėl slogos net negalėjau mažylio maitinti iš buteliuko. Kūdikis dar kartą atsidūrė inkubatoriuje, o mano baimė ir vėl išaugo“, - atsimena moteris.

Tačiau mažasis Dominykas susitvarkė ir su šiuo išbandymu. Praėjus slogai, jis ir vėl buvo su mama. Dar savaitę mama su sūnumi praleido Kauno klinikose stiprėdami, mokydamiesi valgyti iš buteliuko, o tada sulaukė džiugios žinios.

„Kai sužinojome, kad mus išleidžia namo, pajutau didelį palengvėjimą. Šiuo metu Dominykui jau 3 metai ir 8 mėnesiai. Jis be galo smalsus, protingas ir visų mylimas vaikas.
Man belieka dėkoti Klaipėdos ir Kauno klinikų komandoms. Juk būtent šie žmonės ir išgelbėjo mano mažylį“, - teigia Ramunė.

Daugiau informacijos: www.ankstukai.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis