Interviu su psichologe apie idealiausią amžiaus skirtumą tarp vaikų skaitykite ČIA.
Daugelis vaikų nori broliuko arba sesutės, tačiau jeigu jau esate nėščia, rizikinga klausti: „Nori brolio?“ Nes galite sulaukti atsakymo: „Ne, man nieko nereikia“, ir iškart atstumti būsimą brolį.
Verčiau ruošti vaiką pasakojant, kad štai kiti vaikai turi broliukus ir sesutes, kurie kartu žaidžia, yra laimingi. Mažais žingsneliais galima vaikui sukelti norą netrokšti būti vienturčiam. Pavydas jaunesniam vaikui atsiranda dažnai dėl to, kad vyresnėlis pratęs būti vienas ir turėti visą tėvų dėmesį.
Kai gimsta antras arba trečias vaikelis šeimoje, vyresnėliams dėmesio sumažėja. Kūdikiui šypsosi tėvai, kalbina jį pasilenkę virš lovelės, atėję svečiai nori paimti ant rankų, o vyresnis vaikas jaučiasi ne toks svarbus, tarsi atstumtas. Jis negauna dalies gerų emocijų, kuriomis iki šiol suaugę tik jį apdovanodavo. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikui gimtų broliukas ar sesutė, nuo pirmos dienos prie jo neprisiriša, reikia laiko, kol atsiranda broliškas ryšys. Daroma klaida, jei tėvai pasako: „Štai tavo brolis ir tu jį turi mylėti.“ Tai neįmanoma, nes meilė yra jausmas, jokiais paliepimais neišugdomas.
Kad vaikų santykiai būtų kuo geresni, galima vyresnėlio paprašyti padėti nuprausti kūdikį, atnešti sauskelnes. Bet labai svarbu tėvams kurti vaikų santykius taip, kad vyresnis nesijaustų išnaudojamas. Mažiems vaikams tėvai yra autoritetas, todėl jeigu tėtis padeda mamai, vaikas tai matydamas irgi mielai padės. Na, o jeigu šeimos galva atšaus mamai: „Pasiimk pati“, vaikas mokysis taip pat atsikirsti, nes manys, kad tokia pagalba niekinga.
Kai tarp vaikų 3 metų amžiaus skirtumas ir daugiau, vaikai sugeba kartu žaisti, jausti vienas kitą, bet gali ir pasistumdyti, ir paerzinti vienas kitą. Kuo didesnis vaikų amžiaus skirtumas, tuo didesnė tikimybė, kad jie mažiau žais arba vyresnis vaikas vadovaus mažesniam, bet tai nėra blogai, tiesiog kitokie santykiai.
Pinigai – vyresniam
Kartais tėvai nori kur nors išeiti ir sumoka vyresniam vaikui, kad šis pabūtų mažylio „aukle“. Sunku vertinti tokį tėvų sprendimą, bet peršasi išvada, kad negražu pirkti šeimos santykius, juk natūralu, kad vyras nemoka žmonai už tai, kad skalbia jo marškinius. Ko gero, būtų geriau paprašyti, tarkim, kaimynų mergaitės (vyresnės nei 12 m.), ir jai sumokėti už mažylio priežiūrą. O jeigu jau mokame savo atžaloms, svarbu, kad tai netaptų įpročiu ir jaunesnis vaikas nebūtų pinigų šaltinis. Idealu, jeigu vyresniam vaikui pažiūrėti mažiuką tektų tik retkarčiais ir jis tai vertintų kaip pagalbą šeimai, kaip bendrą visų reikalą. Juk galima paaiškinti, kad natūralu vienas kitam padėti, juolab kad vaikai, kuriems daugiau kaip 12–13 m., dažnai patys nori būti tėvų pagalbininkai.
