Visiems vaikams pasitaiko treptelti koja ir nedaryti to, ko tėvai prašo, ar kitų žmonių akivaizdoje iškelti sceną. Tada jiems priklijuojama „lepūnėlio“ etiketė. 

Tačiau tokių situacijų labai dažnai kyla dėl to, kad tėvai nesugeba laikytis savo žodžio. Vieną dieną ką nors leidžia, o kitą draudžia. Jeigu pasakyta, kad ko nors negalima, vadinasi, negalima ir pirmadienį, ir sekmadienį, kai yra svečių ir kai jų nėra. Jei „negalima“ sako mama, turi sakyti ir tėtis, ir močiutė, mat nuoseklumas vaiko gyvenime yra labai svarbus. Kai namuose yra aiškios taisyklės, nekoreguojamos pagal poreikį, vaikas jaučiasi saugiai ir išmoksta susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, negaus viso pasaulio žaislų. Paprastai tėvams sunku matyti nusivylusį vaiką ir jie nusileidžia, jei šis pazyzia, o vaikas, aišku, tuo naudojasi. Bet tai tikrai nieko bendra su meile neturi. 

Vaikui, kaip ir suaugusiajam, labai svarbu būti mylimam, sulaukti artimųjų dėmesio, jausti, kad apie jį galvoja. Mažylis gerai jaučiasi, kai žino, kad su tėvais gali pasidalyti džiaugsmu, liūdesiu ir visais kitais jausmais. Vaiką mylime už tai, kad jis yra, be jokio išskaičiavimo. Meilė – tai akių kontaktas, fizinis prisilietimas, kartu leidžiamas laikas, geri žodžiai ir dovanos. Visa tai tikrai nėra lepinimas. Naujagimiui nuo pirmos akimirkos reikia, kad mama priglaustų prie krūtinės, kad paglostytų, paimtų ant rankų, pasuptų. Žvilgsnis yra ne mažiau svarbus. Visada apima šilti jausmai, kai pasilenki virš lovelės, o kūdikis nusišypso. Vėliau jis, pamatęs pažįstamą žmogų, visu kūneliu parodo, kaip džiaugiasi ir ilgisi. Tai kūdikio atsakas į meilę. Kartu leidžiamas laikas taip pat labai svarbu. 

Dažniausiai lepūnėliais vadiname vienturčius arba jauniausius vaikus. Vienturčiui pats gyvenimas suteikia mažiau ribojimų – jam nereikia dalytis, nereikia palaukti, kol mama išgirs. Kai šeimoje daugiau vaikų, tėvai privalo skirti visiems dėmesio. Tačiau tai nereiškia, kad vienturčių tėvai nesugeba nubrėžti aiškių ribų, nuolaidžiauja, jei yra nusivylęs, jam pataikauja.

Pirmagimis šeimoje taip pat kurį laiką buvo vienturtis, kol gimė brolis ar sesė. Antram jau natūralu, kad yra vyresnėlis. Jaunėlis nė neįsivaizduoja, ką reiškia, kai gimsta kitas vaikas, kiek nusivylimo tenka pakelti, kaip sunku dalytis mamos ir tėčio dėmesiu. Teoriškai jaunėliai išties gali būti labiau palepinti. Bet tai ir vėl priklauso nuo to, ar tėvai geba auklėti savo atžalas, ar nustato ribas ir jų laikosi.

Nors žodis „išlepintas“ turi neigiamą atspalvį, mes dažnai jį painiojame su netinkamu elgesiu. Leisti, kad vaikas rodytų kaprizus neieškant priežasčių, kodėl taip yra ir jų nepašalinant, nėra gerai, bet mylėti vaiką, rodyti jam meilę yra tiesiog būtina.