Pasikliauti širdimi ar vadovautis protu? Paklusti taisyklėms ar rizikuoti ir maištauti? Nelengva mamos dalia. Ką patartų psichologas? Konsultuoja gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Vaikas atsisako valgyti močiutės keptus bulvinius blynus. Na, nemėgsta jų. Kartu pietaujantieji kaipmat „užgula" mažąjį: „Tai skaniausi blynai pasaulyje, paragauk", „Močiutė taip stengėsi, suvalgyk nors vieną", „Ką tu, pipire, išvis supranti", „PRAŠAU paragauti", „VALGYK, sakau..." Paprastai įtikinėtojų tonas „kyla", virš stalo „pakimba" grėsmės debesėlis, tuos blynus artimiausi žmonės, jei tik galėtų, regis, sukištų vaikui pro nosį ar ausį. Kita labai panaši situacija - kai vaikui liepiama suvalgyti VISKĄ, nes „kiaulių čia nėra."
Kaip jaučiasi mama? Įsitempusi. Nesinori įžeisti savo mamos ar anytos, kuri tuos nelemtus blynus kepė, bet matyti besikankinantį, puolamą vaiką - nepakeliama. Bando ieškoti išeities: apkabina jau apsiašarojusį ir tyliai paprašo paragauti, pasiūlo lėkštėje gulinčius blynus pasidalyti, suvalgyti kartu.
Specialistės komentaras. Turbūt kiekviena mama tikrai yra uždavusi sau klausimą: „Versti valgyti vaiką ar ne, jeigu jis ožiuojasi, jei „dar neišalko", jei „nemėgsta" to patiekalo..." ir pan. Mamą galima suprasti: ji turi savų argumentų, kodėl vaikas turėtų valgyti: kad jos dienos planas nesugriūtų ar mažasis „paliktų gerą įspūdį" kam nors iš jai svarbių asmenų... Vis dėlto vaikas - tai ne ji pati. Mažasis gyvena ir savo, ir šeimos ritmu. Labai svarbu bent jau retkarčiais suteikti galimybę jam gyventi savo paties ritmu, tuo pat metu leidžiant pasijusti šeimos dalimi. Gal mažylis dar neišalko, o gal nemėgsta ne blynų, o „tos močiutės, KURI TAIP STENGĖSI"... Dažniausiai vaikai atsisako valgyti prie bendro stalo, jei „užstalėje" jaučiama įtampa, nerimas, susierzinimas, kuriuos mes, suaugusieji, jau įgudome „maskuoti" bendru valgymo ritualu. Mažylis instinktyviai jaučia neišsakytus, ore tvyrančius jausmus ir į juos reaguoja. Žodžiais jų išreikšti dar nemoka, daro tai savo elgesiu: ožiuojasi, zyzia, reikalauja dėmesio, taip tarsi „sufleruoja" suaugusiesiems, kad jis ir visa kompanija jaučiasi nekaip. Versti vaiką paklusti yra tas pats, kas užčiaupti burną ir sakyti: „Tu jauti neteisingai, tuojau pat liaukis, taip jaustis nepriimtina." Jei šią dvikovą laimi mama, mažylis visam gyvenimui įsidėmi „pamoką", kad tam tikri jausmai yra tabu. Kadangi tai susiję su valgymu, vėliau gyvenime, kai jaus nerimą, įtampą, nuoskaudą, pyktį, nusivylimą, bejėgiškumą, nesąmoningai ims norėti valgyti, persivalgys ar, priešingai, badaus. Verčiami valgyti vaikai suaugę dažnai turi įvairių bėdų: priklausomybės, nerimo, valgymo sutrikimų ir kt.
Galima išgirsti tėvus sakant: „Nevalgysi - susirgsi ir numirsi." Tai tik dar labiau gąsdina ir kelia įtampą vaikui, didina jo vidinį konfliktą.
Mamai patarčiau labiau pasikliauti vaiko jausmais, nes atrodo, kad šiomis aplinkybėmis mama pati savo pačios emocijų gerai nesupranta. Geriausiai būtų per daug nekreipti dėmesio į tai, kad vaikas nevalgo, leisti jam elgtis kaip pats nori. Jei jau prašome, prašykime ne valgyti, o tik paragauti - vieną kitą šaukštelį, bet jei tai nieko neduoda, neprievartaukime. Pabandykime suprasti, ką vaikas nori mums pasakyti, kas jį galbūt slegia. Dažniausiai, jei pavyksta atvirai pasikalbėti apie jausmus prie stalo, tuomet ir įtampa atslūgsta, ir vaikas pradeda valgyti neverčiamas...
Dažnai jau penkiamečio mama gali išgirsti, kaip sakoma vaikui: „Tu dar nemoki skaityti, rašyti? Tai eisi kiaulių ganyti?" arba „O va Paulina, jaunesnė, bet jau skaito..."
Kaip jaučiasi mama? Nežinau, kaip kitoms mamoms, bet man atrodo, kad ketverių-penkerių metų vaikui kur kas svarbiau pažinti save, suprasti bendravimo taisykles žaidžiant, o ne sėdint prie knygų. Žinoma, labai norėtųsi pasididžiuoti vaiko gebėjimais, bet, manau, viskam yra savas laikas. Paprastai mama jautriai reaguoja į tokias aplinkinių pastabas ir nors suvokia, kad būtų neblogai, jei vaikas mokėtų skaityti, tačiau norisi jį apginti, kad nesijaustų pažemintas („Tu moki mažiau"), prastesnis ir pan. Vis dėlto ir aš pati, ir dauguma mano pažįstamų mamų, pakliuvusios į panašią situaciją, nutyli. Tik palinguoja galvą.
Specialistės komentaras. Manau, tokias replikas tikrai galime ramiausiai praleisti pro ausis. Mažyliai nevienodai vystosi. Pediatrai ir psichologai žino, ką maždaug kokio amžiaus vaikas turėtų daryti. Skaityti tekstą turėtų išmokti maždaug 7-8 m. vaikas ir tai pagal galiojančius standartus yra norma. Kai kurie jau 3-4 m. vaikai išmoksta skaityti, tačiau taip greitai besivystantis intelektas dažnai rodo, kad kitos sritys yra nukentėjusios, pavyzdžiui, emocinė raida, sugebėjimas bendrauti ir žaisti su bendraamžiais, empatijos užuomazgos ir kt.
Mama yra tas žmogus, kuris geriausiai jaučia ir pažįsta savo vaiką, todėl ji, vadovaudamasi savo jausmais, gali susigaudyti, ką lavinti nori pats mažylis, ir stengtis jam padėti. Vaikas nėra reklamos stendas, kuriame visa šeima nori matyti savo nuopelnus. Jis - gyva ir jautri, spontaniška būtybė, kurią mes privalome puoselėti ir leisti jai skleistis bei klestėti savo pačios ritmu ir tempu.
