Vaikas nesidalija savo žaislais: kada jau metas sunerimti

Maži vaikai nemėgsta dalintis žaislais. Retas kuris ištiesia ranką ir atiduoda savo mėgstamą daiktą. Ar reikia to mokyti? Ir kaip?

Maži vaikai nesidalija žaislais ir tai natūralu. Nieko bloga, kad pribėga, atima iš kito ir nenori atiduoti. Metų ar kelerių vaikas dar neskiria, ką reiškia žodžiai „mano“ ar „ne mano“. Kūdikis tiesiog dar nesupranta, kad koks nors žaislas gali būti ne jo. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet lygiai taip gali kitam atiduoti savo daiktą. Net nesupranta, gražu tai ar ne. Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus daiktus.


Nereikia tikėtis, kad metų, dvejų, o kartais net ir vyresnis vaikas ims ir sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat šiais pirmaisiais gyvenimo metais jis jaučiasi pasaulio centras. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad tai padaryti gražu. Todėl tėvai neturėtų nusivilti savo „nedraugišku ir nenorinčiu dalytis ar iš kitų žaislus atiminėjančiu“ mažyliu. Vaikams visiškai nesunku pasidarbuoti kumščiais ir kovoti iš visos širdies. Kovoti natūralu, tačiau tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų. Svarbu pastebėjus bandymą draugiškai pasidalinti vaiką pagirti.


Žaislai svečiuose


Atėjęs į svečius, pavyzdžiui, į draugo gimtadienį, tokio amžiaus mažylis gali nenorėti atiduoti žaislo. Ko gero, geriausia į svečius nusinešti dvi lėles. Vieną padovanoti, o kitą palikti savo mergaitei. Vyresni vaikai jau supranta gimtadienio dovanas ir moka laukti savojo, todėl gali susitaikyti, kad reikia laukti, o patiems mažiausiems kur kas sunkiau. Vaikui reikia leisti norėti ir liūdėti, jei negauna to, ko nori. Mat tai labai natūralūs jausmai. Juk ir mes, suaugusieji, ne viską galime turėti. Tačiau būtina jausti, ar mūsų vaikas jau pajėgia pasidalyti ar atiduoti savo žaislus. Svarbu vaiką išmokyti, kad iš svetimų namų nieko negalima išsinešti. O noras išsinešti atsiranda apie antruosius gyvenimo metus.


Geriausias patarimas tėvams yra būti nuosekliems ir laikytis duoto žodžio. Jei pažadame vaikui, kad negalės paimti žaislo, privalome laikytis savo žodžio. Jei nusprendžiame jam padovanoti ką nors nauja, taip pat privalome laikytis susitarimo. Tik tada, kai vaikas jaus, kad gali pasitikėti tėvais ir, kad jais neįmanoma manipuliuoti, rūpesčių bus mažiau. Paprastai vaikai, kurie užsispiria išsinešti iš svečių ar parduotuvės kokį nors žaislą, kovoja visai ne dėl jo, o su tėvais, kuris kurį nugalės.


Kada išmoksta dalintis?


Maždaug apie trečiuosius- šeštuosius gyvenimo metus vaikai „atranda“ dar nepatirtą jausmą, kad gražu pasidalinti tuo, kas tau pačiam brangu. Tėtis džiaugiasi, kai sūnus broliui duoda išbandyti savo mašinėlę. Mama šypsosi, jei kaimynų mergytei dukrytė laidžia palaikyti lėlę. Su tokio amžiaus mažyliais jau galima susitarti, pasakyti jiems, jog eisime į svečius ir tikimės, kad vaikas mokės tinkamai elgtis. Tik nereikia tikėtis, kad visus išaugtus žaislus vaikas kilniadvasiškai atiduos labdarai. Vyresniems kartais malonu atiduoti barškutį mažiukui, bet ir jiems kartais nei iš šio, nė iš to pasidaro labai labai gaila.


Iki šešerių metukų vaiko pasaulis sukasi tik apie jį patį ir pats vaikas sau yra svarbiausias. Todėl tiesiog būtina už gerus darbus mažylį pagirti kad ir šimtąjį kartą, ypač už tuos, kai vaikas pasielgė brandžiau, atsakingiau, draugiškiau, negu būdamas mažas. Svarbu, kad jis džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kuo labiau tėvai giria savo vaiką, tuo lengviau jam susitaikyti su nemaloniomis aplinkybėmis. Vaikas, už gerą elgesį apdovanotas gražiais žodžiais, pradeda suprasti, kaip dera elgtis, ir dėl tų gerų žodžių gali susilaikyti nepaėmęs ne savo žaislą.




Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis