Autistas ar intravertas: psichologės komentaras

Psichologė Rosita Pipirienė atsako į klausimą, kaip atskirti ribą tarp intraverto vaiko ir autizmo? Ar gali tą pastebėti tėvai?

Mama klausia:


„Mes su vyru labai mėgstame bendrauti. Mums patinka eiti į svečius ir jų pasikviesti į namus. Tačiau kartais baisu dėl savo intraverto sūnaus, kuris nori būti savo kambaryje ir pats vienas piešti. Juk taip elgiasi „kitokie“ vaikai. O jei jis – autistas? Kaip nepražiopsoti? Kur toji riba tarp autisto ir intraverto?“


Atsako psichologė Rosita Pipirienė:


„Į šiek tiek kitokius, į mus nepanašius žmones mes vis dar linkę žiūrėti įtariai ir nepatikliai, neretai bandydami prikabinti vienokią ar kitokią etiketę. Jei mažylis labai uždaras, nelinkęs bendrauti ir yra tikra priešingybė mėgstantiems bendrauti tėvams, dažniausiai pašnibždom nusprendžiama, kad, matyt, auga autistas.


Tačiau atskirti patį tikriausią intravertą nuo autisto ne visuomet yra lengva. Mat ir vienas, ir kitas nėra pernelyg žaismingas, linkęs daug bendrauti ar domėtis aplinka, mėgsta būti vienas, galbūt netgi užsidaręs savyje. Beje, kartais vaikai užsisklendžia savyje, kai negali susidoroti su per dideliais tėvų lūkesčiais, tikėdamiesi, kad tuomet gimdytojai juos paliks ramybėje. Arba patyrę didelį išgąstį ar išgyvenę nemalonią patirtį. Tačiau šiuo atveju būna pastebimas pokytis – uždaras tampa iki lemtingo įvykio mėgęs bendrauti vaikas.


Tai kur tuomet riba tarp autisto ir intraverto? Pasirodo, riba yra gana plona. Žinoma, jeigu kalbėsime apie ne itin stiprų autizmą. Atkreipti dėmesį galima nebent tuomet, jei keli daug laiko su jūsų atžala leidžiantieji suaugusieji, pavyzdžiui, darželio auklėtoja, būrelio vadovė, kaimynė, pastebėjo, kad vaikutis yra gan „keistas“. Smarkų autizmo sutrikimą turinčio kūdikio veide neįžvelgsite jokių emocijų, jis retai ieškos akių kontakto, bus apatiškas aplinkai, dažnai sutelks dėmesį į smulkmenas, bus neretai prisirišantis prie vieno, dažniausiai neįprasto daikto, pavyzdžiui, šaukštelio, labai ilgai nekalbės arba pradės kalbėti ne lietuviškai, o angliškai.“


AR PRASMINGA IEŠKOTI RIBOS?


Pasak psichologės, jei autizmas nėra labai smarkus, ne visuomet būtina ir prasminga tos ribos ieškoti. Juk vaistų nuo šios diagnozės nėra. Autizmas nėra liga ar negalia, apie kurią svarbu sužinoti kaip įmanoma anksčiau. Tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia vaiko nepakankamą ar lėtesnę socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio raidą. Autizmo spektro sutrikimo požymiai nėra visiems vienodi, jie labai įvairūs ir gali skirtis. Jei į savo mažylį žiūrėsite tik kaip į truputį „kitokį“ vaiką, net patys nustebsite, kad turima diagnozė jums nei padės, nei trukdys. Ne itin smarkų autizmo sutrikimą turintys žmonės paprastai pritampa visuomenėje. Jie panašūs į kūrybingus, turinčius lakią vaizduotę menininkus. Svarbu šiems vaikams leisti daryti tai, kas jiems patinka. Pavyzdžiui, jei labai patinka piešti, tačiau vaikas negali pakęsti skaičių, tai tegu piešia. Negali visi užaugti matematikai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis