Kas labiau egocentriški - vaikai ar suaugusieji?

Visi studentai, kurie mokėsi raidos psichologijos žino, kad vaikams iki 7 metų amžiaus būdingas egocentrizmas – jiems sunkiai sekasi pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, nuspėti, kaip mato kitoje vietoje stovintis žmogus. Nors šiuolaikiniai tyrimai nepatvirtina šios prielaidos, bet ji gerai įsigalėjo mūsų supratime apie vaikus. Matom juos kaip tuos, kurie negali suprasti apie kitus žmones tiek daug, kaip suaugusieji.

Tačiau čia noriu pakalbėti ne apie vaikus, o apie suaugusiuosius. Ar mes tikrai nesame egocentriški? O jei nebeesame, tai kiek tai realiai taikome gyvenime? Kai suaugusysis sako, kad vaikas supranta, už ką vaikas yra mušamas, baudžiamas, ar jis ne egocentriškai elgiasi – juk sprendžia pagal save. Maži vaikai labai gerai gali parodyti, kad jie supranta, kad tik negautų daugiau bausmių. Tačiau tai nereiškia, kad jie iš tiesų supranta.

Apie ką mes, suaugusieji, galvojame, organizuodami švietimo sistemą vaikams? Apie vaikus? O gal apie mokytojus, kuriems ima trūkti darbo? Gal apie sistemą, kad ji taip sunkiai pasikeičia? Gal apie universitetus, kurie turi mokytojus ruošti, kuriuose irgi dirba žmonės, kuriems irgi reikia darbo? Gal apie tėvus, kurie neužsiima vaikais ir todėl atrodo, kad jų vaikais turėtų užsiimti kažkas kitas? Gal apie mokyklų reitingus, kuriuos papuoš atėję į mokyklas vaikai, jau mokėdami skaityti ir rašyti? Gal apie mokytojus, kurie laukia patogių vaikų, tokių mokančių nusėdėti suoluose, reaguojančių į skambučius taip, kaip reikia, o ne kokių išsižiojusių nesuprantančių, kas vyksta? Gal apie tas mokyklas, kurios pustuštės ir kurioms taip reikia mokinių – greičiau jie jas užpildytų? Gal galvojam apie darbo rinką – jaunuoliai anksčiau baigę mokyklas kuo greičiau ją užpildys? Gal apie tuščius universitetus – anksčiau baigę jaunuoliai, ne iki galo suprasdami, kam jie gyvenime pasiruošę (nes tam mokyklose neskiriama dėmesio) galės ilgai blaškytis nuo vienų studijų prie kitų, kol supras, taip dirbtinai didindami studentų skaičių? O kas galvoja apie vaikus?

Taip taip, mes galvojam apie vaikus, tikrai pasakys ne vienas. Kuo jie anksčiau išmoks skaityti ir rašyti, tuo daugiau pasieks gyvenime. Leiskite paklausti – ko pasieks? Psichinių sutrikimų? Negebėjimo orientuotis savo gyvenime? Supratimo, kad negaliu valdyti savo gyvenimo, turiu tik daryti tai, kas pasakyta? Nereikia taip aštriai? Bet mieli ponai, ar pasidomėjote ankstyvąja vaikų raida, kas yra vaikų raidai svarbiausia tuo metu? Kaip ir visiems žmonėms visais laikais – susiorientuoti pasaulyje, kurti savo gyvenimą, kurti save. Tik skirtingomis veiklomis mes tai pasiekiame. Vaikai veikia tai, ką mes sutartinai vadiname žaidimu. Iš dalies nuvertindami visą vaikų veiklą, nes tai – tik žaidimas. Ne darbas. Ar bent jau mokslas.

Tačiau mokslininkai, kuriems rūpi vaikai, atidžiai išanalizavo, ką vaikai veikia, kai mūsų pasakymu jie „žaidžia“. Vaikai vykdo labai prasmingas jiems veiklas – jie tyrinėja fizinį pasaulį, tyrinėja ir išbando save, eksperimentuoja, mezga ir palaiko kontaktus su kitais, aiškinasi, kaip išlaikyti santykius gerus, kaip bendradarbiauti, kelia klausimus ir problemas ir ieško atsakymų bei sprendimų, vysto savo kognityvines – mąstymo galias, taip pat ir kūrybiškumą, vaizduotę, perpranta simbolių sistemas (kas paruošia juos skaičiuoti, skaityti ir rašyti), išbando skirtingus vaidmenis (kas paruošia prisiimti mokinio vaidmenį), išbando, ką reiškia būti kitu asmeniu, net kitu gyvūnu, kūrėju ar nusikaltėliu, mama ar mokytoja, atranda, kad žmonės mąsto ir jaučia skirtingai tose pačiose situacijose arba kad skirtingos situacijos žmonėms sukelia laimės jausmą, dėl skirtingų dalykų žmonės pyksta ar juokiasi, išbando savo gebėjimus ir atranda, kas jiems gaunasi, kas sunku, išmoksta įveikti savo jausmus ir nusivylimus, išmoksta būti atkaklesniais siekiant savo tikslų, ima suprasti, ko nori, kas patinka, atranda noro sužinoti ir išmokti daugiau. Ir visa tai vyksta tuomet, kai mūsų, visai ne egocentriškų suaugusiųjų, manymu vaikai „tik žaidžia kažkokias nesąmones“, geriau eitų mokytis.

Ko išmoksta mokomi vaikai?

To, ko mes juos mokome. Užtat prikuriam visokių programų, kaip juos mokyti empatijos, emocinio supratimo, įvairių įgūdžių, jau nekalbant apie akademinį mokymąsi. Ir pasakom, ko šiandien mokysimės – to, kas mums atrodo svarbu šiandien. Vietoj to, kad leistume vaikams patiems atrasti pasaulį ir galbūt išmokti to, kas jiems bus svarbu ateityje. Bendradarbiavimo, kūrybingumo, pasitikėjimo savimi ir atvirumo pasauliui neišmokysim. To gali vaikai patys išmokti. Žaisdami tai, kas jiems patiems svarbu, kurdami savo pasaulius – iš pradžių tai, ką mato, po to – tai, kas svarbu, po to – fantazuodami ir apjungdami savo vaizduotei visą tikrą ir įsivaizduotą pasaulį.

Todėl mūsų suaugusiųjų pareiga – ne galvoti, kaip vaikus paruošti gyvenimui, o pasirūpinti, kad vaikai jau nuo pat gimimo gyventų – kad turėtų pakankamai laisvės ir laisvo laiko, kad galėtų bendrauti vieni su kitais, kad galėtų kurti jiems prasmingas veiklas, kurios įgalintų augti, norėti, pažinti. Žaidimas yra ne ta veikla, kuri mums panaši į žaidimą. Žaidimo pagrindinis kriterijus – tai iš vidinio noro kylanti maloni veikla, kurios metu kuriamas pasaulis su savomis taisyklėmis, savais veikėjais, sava istorija. Kai vaikai žaidžia mūsų sugalvotus žaidimus su mūsų sugalvotomis taisyklėmis – tai kaip greitas maistas – greiti, patogūs žaidimai, tarsi teikiantys malonumo, bet niekaip neatstojantys laisvo iš vaiko vidaus kylančio prasmingo žaidimo, suteikiančio stabilų pagrindą visai tolesnei raidai.

Specialistai kalba, kad vis labiau daugėja jaunų žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, vis daugiau jaunuolių galvoja, kad jie nėra savo gyvenimo šeimininkai, kad kažkas kitas reguliuoja jų gyvenimus. Ir jie tikrai negimė su tokiu požiūriu, bet jį susiformavo, kai neturėjo laiko įsiklausyti į tai, kas jiems patiems svarbu ir prasminga, o turėjo daryti tai, ką jiems nurodė suaugusieji. Ar ateityje irgi bus, kas nurodinėja, kaip gyventi? Juk ne. Iš jaunuolių, baigusių mokyklas mes tikimės iniciatyvumo, kūrybingumo, mokėjimo bendrauti ir užsiimti prasminga veikla, sėkmingai spręsti problemas. Iš kur jie gali tai gebėti, jei dar vaikystėje mes jiems nurodinėjome, ką jiems daryti, kaip žaisti, kaip laikytis atsargiai ir nerizikuoti.

Tai gal metas nustoti galvoti apie save, savo darbo vietas, neišpildytus lūkesčius, siekius pagerinti reitingus ir pan. ir metas pradėti galvoti apie vaikus – kas jiems ilgalaikėje perspektyvoje padėtų jaustis laimingais, veikti prasmingas veiklas ir taip prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Ir tikrai jie išmoks ir skaityti ir rašyti, ir tai, ko jiems reikės tiems darbams atlikti. Nes viso mokymosi pradžia yra noras žinoti, noras pažinti. Todėl labai neteisinga jį dar parengiamojoje klasėje nužudyti, mokant vaikus to, ko jiems tuo metu nereikia, prieš jų prigimtį laikant suoluose ir mokant klausyti mokytojo kalbos. Galvokime ne apie žinias ar įgūdžius, o apie vaikus. Tuomet bus lengva susigaudyti, ko jiems reikia ir kaip jiems tai suteikti. Ir prieš priimant sprendimus verta pasikonsultuoti su mokslininkais, ką jie nustatė, ką rodo tyrimai. Nes asmeninė patirtis neaprėpia tokios įvairovės, kurią parodo tyrimai.

Šaltinis: Vaiko psichologijos centras