Mama klausia:
„Mano trejų su puse metų duktė jau kelias savaites vaidina šuniuką. Ryte pabudusi atbėga į mūsų miegamąjį lekuodama, sako „au, au“, pusryčius valgo tiesiai iš lėkštės be šaukšto. Kodėl ji taip elgiasi ir kaip reaguoti?“
Vaikams būdinga fantazuoti (maždaug iki 9–11 m.). Savo fantazijas vaikas gali reikšti žaisdamas, piešdamas. Gebėjimas peršokti tarsi iš vienos tikrovės į kitą, neegzistuojančią, padeda mažyliui augti ir išreikšti save. Kadangi žaisti yra svarbiausia vaiko veikla, per žaidimą ir reiškiasi jo fantazijos.
Gerai, kad vaikas fantazuoja, nes gali staiga peršokti tarsi į kitą lygmenį, kitą pasaulį. Jis gali žaisti, įsijausti į šimtus vaidmenų. Sugeba kalbėti su kažkuo nematomu, keisti balso toną ir tembrą, persikūnyti į pasakos herojaus vaidmenį ir pajausti tai, ką šis jaučia. Tokie žaidimai padeda augti kūrybiškam žmogui. Mat mažyliai patys susigalvoja, ką sakys ir veiks jų vaidinami herojai.
Tačiau, kaip ir visur, yra vienas „bet“... Kartais vaikas prisiima kokį nors vaidmenį ne dėl to, kad smagu žaisti, ne praktikuodamasis, kad patobulėtų, o norėdamas „pasislėpti“ pats nuo savęs ir sprendimų, kuriuos tenka jam priimti. Vaiko gyvenime yra daug dalykų, su kuriais jis turi susitaikyti, pavyzdžiui, išeiti į darželį ir atsisveikinti su mama, nueiti į mokyklą ir ten savarankiškai ką nors nuspręsti. Yra vaikų, kurie labai nerimauja dėl savo amžiui būdingų sprendimų ir labai nenori prisiimti atsakomybės, o kartais tėvai tiesiog reikalauja kur kas daugiau, nei jie sugeba. Tada vaikas prisiima vaidmenį, kuris nereikalauja jokio fantazijos, kūrybos ar daryti sprendimo. Pavirsta, pavyzdžiui, šuniuku ir loja. Šito vaidmens neatsisako nei valgydamas, nei eidamas miegoti. Ir, atrodo, kad jo negali niekaip „paliesti“, prakalbinti, nes jis – šuniukas...
Jei mažylis pasineria į kitą pasaulį tik žaisdamas – viskas gerai, nes šis žaidimas pasibaigia, kai ateina metas valgyti, miegoti, važiuoti pas draugus ar į darželį. Toks vaikas dažnai užauga kūrybingas žmogus. O tas, kuriam reikia pagalbos, persikūnija neribotam laikui. Jis nefantazuoja, nekuria šuniuko gyvenimo, negalvoja, kad turi tėtį, mamą, brolį, nežaidžia jokių žaidimų, tiesiog prisiima vaidmenį ir elgiasi taip, kaip gyvūnas. Vaikas taip atsiriboti nuo tikrovės gali sunkiais gyvenime periodais, tarkim, jeigu tėvai skiriasi, jei gimė jaunesnis broliukas. Apsiribojęs vienu vieninteliu vaidmeniu nenori nieko žinoti, išvengia savo amžiui būdingų veiksmų. Jis gali neskaičiuoti, nesimokyti raidžių, nes „šuniukai nesimoko, tik loja arba bėgioja“.
Vaikas panašiai elgtis gali ir dėl vadinamojo įvairiapusio raidos sutrikimo. Tokie vaikai nenori, pavyzdžiui, rengtis naujais drabužiais, mielai dėvi nuolat tuos pačius drabužius, nenori mokytis naujų dalykų, jaučia didžiulį nerimą, susidūrę su naujovėmis. Atidūs tėvai tokiose situacijose pastebi jo nerimą.
Ką daryti?
Visada reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi. Jeigu tai tik žaidimas ir tėvams netrukdo, galima pažaisti su mažyliu. Kodėl gi ne? Tegul sau straksi, laka iš dubenėlio. Bet tai daryti labai nepatogu ir įprastai mažyliui labai greitai atsibosta.
Jeigu vaikas taip elgiasi ir išeidamas iš namų, galima su vaiku susitarti, kad parduotuvėje jis nelos ir jo nereikės vesti su pavadėliu. Arba galima pasakyti, kad į parduotuvę gyvūno vestis negalima: jei nesiliaus lojęs, grįšite namo. Lai pats vaikas renkasi, kas geriau – sėdėti namie ar eiti kartu. Jam teks priimti kokį nors sprendimą.
Bet jeigu toks persikūnijimas vargina ir peržengia visas padorumo ribas, nes visa šeima tik ir tūpčioja apie šuniuką, kuris nieko negali pats, vertėtų pamąstyti apie pagalbą, galbūt terapijos, o gal elgesio, priklauso, dėl kokios priežasties vaikas paniro į svetimą gyvenimą. Pagalbos reikia tam, kad pagaliau vaikas vėl gyventų visavertį ir pagal savo amžių gyvenimą.
