Kartais vaiko isterija gali ir tėvams sukelti isteriją. Pati prisimenu, kaip sunku buvo pralaukti, kol duktė nusiramins. Kokio amžiaus vaikams būdingos isterijos ir kada jos pasibaigia?
Paprastai isterijos būdingos 2–3 m. amžiaus mažyliams. Kaip tik šiuo metu jie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Iki tol mažylis nevisiškai suvokia, kad jis ir tėvai yra atskiros asmenybės. Kaip tik šiuo metu, kai pradeda suvokti save, vaikas ir pradeda reikšti savo poziciją. Dažniausiai tėvams prieštarauja, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikų tėvai skundžiasi, jog atžalos elgiasi taip, kaip elgdavosi būdami trejų metukų. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams, nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo, pataikaudavo.
Jeigu penkerių–septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, vadinasi, pražiopsojome tuos pirmus kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti?
Gali taip būti, nes vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės ir negalima pasakyti, kad sąmoningai puola ant žemės ir spardosi, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas. Tarkim, mažylis apsiašaroja, pradeda spardytis, o tėvai pasako: „Na, gerai, gerai, imk.“
Ką konkrečiai daryti, kai vaikas pradeda isterikuoti: verkia, klykia, kandžiojasi, spardosi?
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas – ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Tai padaryti nėra lengva, nes mes norime auginti savo vaikus kitaip, nei mus tėvai augino. Tarkime, jeigu vaikystėje tėvai buvo griežti, savo vaikui stengiamės būti atlaidesni.
Aš nekalbu apie tai, kad vaiką reikia auklėti griežtai ir jo neišgirsti, nesuprasti. Jokiu būdu. Ribos reikalingos, bet ne mažiau reikalingas ir įsiklausymas į vaiką, gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Priežasčių būna tikrai įvairių. Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis – ne tik klausyti tėvų. Ir tada jau bus jo sprendimas. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Vaikai dažniausiai isterijos priepuolius „surengia“ viešoje vietoje: svečiuose, parduotuvėje, gatvėje. Negi jie, tokie maži, jau jaučia, kad tėvai prie kitų žmonių leis pasiekti savo ir nusileis?
Taip, vaikai labai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaislo, o kitą dieną ima ir nuperka.
Gali būti taip, kad tėvai labai stengiasi nustatyti taisykles, jų laikosi, tačiau vaikas turi dar ir senelius, kurie be galo myli.
Tikrai gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis. Seneliai retai mato vaiką, todėl nori jį palepinti. Antra vertus, ne visada tik jie „išderina“ vaiką. Kartais patys tėvai, jausdami, kad neskiria mažyliui pakankamai laiko, nori kaip nors atsidėkoti ir nuolaidžiauja. Tačiau pernelyg nuolaidžiaudami galime padaryti vaikui meškos paslaugą. Nes gyvenimas margas kaip genys, jis turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Ir tikrai visur ir visada mūsų vaikui nebus nuolaidžiaujama. Nebus taip, kad jo noras taps svarbiau už viską. Ir šito reikėtų mokyti nuo pat mažens – kai išmoks ko nors negauti bet kada užsigeidęs, pačiam bus tik lengviau.
Mamos savo laiškuose rašo, kad dažnai vaikus ištinka tikri isterijos priepuoliai, kai reikia apsirengti. Drabužis griaužia, spaudžia... Atrodo, isterijos nesibaigia niekada...
Išties būna vaikų, kurių oda jautresnė ir į drabužius reaguoja verksmu. Galbūt jie ir iš prigimties jautresni, dirglesni. Jiems galima paieškoti švelnesnių drabužių. Bet gali vaikas nenorėti eiti, tarkim, į darželį ir todėl verkti kaskart, kai mama prašo apsirengti. Gali būti paprasčiausiai per sunku tai pačiam padaryti. Na arba toks elgesys nulemtas nuolatinio nuolaidžiavimo. Reikia labiau pažinti vaiką, kad atsakytum, kodėl taip elgiasi, gal iš tikrųjų yra svari priežastis. Tikrai negalima kiekvienos isterijos nenurašyti „išsigalvojimams“. Labai svarbu išgirsti mažylį, įsiklausyti, nes tikrai kartais gali blogai jaustis ir verkti dėl to. Kartu nereikia atmesti ir tikimybės, kad gali manipuliuoti pajautęs, jog tėvai šoka pagal jo dūdelę.
Jeigu isterijas išbando kiekvienas vaikas, galbūt galima joms kaip nors iš anksto pasiruošti?
Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Vaiką ištiko isterija. Ką daryti?
Svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui net jei parpuolė ant grindų, galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Vaikas gali rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo. Na, negaus ko norėjęs, bet svarbu, kad jausis išgirstas ir suprastas.
