Iš mažos gilės išauga didelis ąžuolas. Lenk medį, kol jaunas. Obuolys nuo obels netoli rieda. Savo ydas svarstyk, o artimo pamiršk. Vienam reikia pačios su galva, kitam su pinigais. Brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas. Auga vaikai, auga ir bėdos. Ši lietuvių patarlių ir posakių gausa išties šiandien yra pamiršta. O gaila....

Kol gali, naudokis galimybe

Gimus dukrai giliai širdyje galvodavau, kaip bus sunku, kai reikės pradėti leisti į darželį. Juk niekas kitas geriau nepasirūpins tavo vaiku, kaip tu pats. O jeigu jai ten nepatiks? O jeigu ji bus liūdna? Ir dar daugybė „Jeigu...“

Atvedusi dukrą į darželį su ašaromis akyse palikdavau ją iki vakaro. Uždarius duris širdis plyšdavo iš skausmo, vis klausydavau, ar dar ilgai verkia, ką auklėtoja sako. Važiuodama pasiimti galvodavau, o jeigu nieko nevalgė ir verkė visą dieną, o jeigu auklėtoja neprižiūrėjo, šaukė? Kaip vaikui atsilieps toks stresas? Šie ir panašūs klausimai vis neduodavo ramybės.

Tik laikui bėgant supratau – kol yra galimybė, būkite kartu su vaiku, žaiskite, draugaukite, ruoškite kartu valgyti, išeikite pasivaikščioti. O kai pajausite, kad vaikui jau atėjo laikas būti su kitais vaikais, tada ir leiskite į darželį. Turite patikėti, kad ir kiti žmonės lygiai taip pat gali pasirūpinti Jūsų vaiku. Tik tada rytinis išsiruošimas į darželį bus malonus ir be streso. Tada neliks laiko kaltinti auklėtojos, kad nepasirūpino Jūsų vaiku.

Ar tikrai „kalta“ mokykla?

Bendraudama su kitomis mamomis dažnai išgirstu kalbų apie tai, į kokią mokyklą leis vaiką. Dauguma mamų vadovaujasi mokyklos reitingais bei žinomumo statusu, dar girdėtais atsiliepimais apie ją. Kitos vadovaujasi bandos instinktu („Jei tu leisti ten savo vaiką, tai ir aš“). Bet nė viena nesusimąsto ir nepagalvoja, kaip tas vaikas iš tikrųjų jaustųsi vienoje ar kitoje mokykloje. Neįsigilina, ko pačiam vaikui reikia. Galbūt jam labiau sekasi menai, dailė, o leidžia į mokyklą, kurioje stipri gamtamokslinė pakraipa. Išgirskime ir pamatykime, ko reikia mūsų vaikams, o ne mokyklai, kuri „renka“ sau mokinių skaičių.

Nekaltinkime mokyklos dėl mokinių pasiekimų, ne mokykla kalta, kad vaikas neįsisavino ar neišmoko vieno ar kito dalyko. Ar susimastėte, kiek laiko su vaikais tėvai praleidžia vakare po darbo, kiek domisi jų namų darbais, padeda juos paruošti? Ką jau kalbėti apie tą laiką, kai kartu vakarieniaujama, kai visi susėdę prie stalo pasikalba apie tai, kas vaikui pasisekė ar ne mokykloje, apie svajones, šeimos atostogas.

Neretai grįžę namo tėvai gamina vaikui tai, kas greitai paruošiama. O tada kaltina mokyklą ar darželį, kad vaikas ugdymo įstaigoje „nieko nevalgo“, esą maistas neskanus, jį teks išmesti. Esu visuomenės sveikatos priežiūros specialistė, dirbu mokyklose ir žinau, kad pusryčiams dažniausiai vaikai renkasi saldžius sausus pusryčius. Juose cukraus daugiau kaip 40g/100g., kai tuo tarpu vaikui rekomenduojama 16g/100g. Dar pusryčiams valgo varškės sūrelius arba sumuštinius su dešra. Tik nedaugelis mokyklos mokinių renkasi pusryčiams košę ir šiltą nesaldintą arbatą. Vakarienei vėl dažnai – koldūnai, žuvies piršteliai ir viskas, kas greitai paruošiama.

Nekaltinkite kitų, kad vaikas mokykloje nevalgo vieno ar kito sveiko patiekalo, pažiūrėkite į save, ką patys valgote arba ką patiekiate savo vaikui. Viena trečiaklasė, paklausta, kodėl renkasi šviežiai ruoštą maistą, daug salotų ir vaisių, atsakė: „Mano šeimoje visi taip maitinasi, nes mes sportuojam, turime būti „lengvi“, sveiki ir stiprūs“.

Dažniausiai vaikai į mano kabinetą ateina rytais. Jiems silpna, skauda pilvą arba bloga. Paklausti, ar valgė pusryčius, atsako neigiamai. Štai vienas septintokas sako: „Nespėju pusryčiauti, nes vėlai einu miegoti, ilgai žaidžiu kompiuteriu“.

Artėjant vasarai daug darželių užsidaro bent mėnesiui atostogų. Tėvus apima nepasitenkinimas, ką reikės daryti su vaiku, kur jį dėti? Iškyla klausimas, o kodėl Jums reikia atostogų? Kodėl pykstame ant savo viršininkų, kai patys nepailsime, jei tą patį darome su savo vaikais? 

Brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas

Meilės nenupirksi už pinigus. Materialūs daiktai niekada neatstos tėvų ar artimo žmogaus meilės. Vaikui augant reikalavimai augs, o tėvai laikui bėgant nežinos, kaip su tuo susitvarkyti. Kiekvieną kartą nuėjus į parduotuvę tenka matyti, kaip vaikas krenta ant žemės, kad tik išsireikalautų to, ko nori, o tėvai, bijodami aplinkinių žvilgsnių, nusileidžia vaikui.

Ačiū. Prašau. Atsiprašau. Kaip dažnai šeimoje išgirstate šiuos 3 magiškus žodžius? Kiek kartų per dieną apkabinate savo vaiką ir pasakote jam, kad mylite, pagiriate ne už tai, ką jis padarė gero, bet už tai, kad vaikas bandė ir stengėsi daryti? Kaip dažnai kitam artimam žmogui pasakote gerą žodį ar komplimentą? Pradėkime nuo savęs, tada ir aplinkiniai bus geresni.

Jau darželyje mergaitėms mamos diegia grožio kulto supratimą. „Esi mergaitė, tai ir nagučiai turi būti palakuoti, ir suknelė kuo „pūstesnė“. Kur dingo supratimas, kad visų pirma žmogus gražus vidumi, o ne išore?

Viskas, kas gyva, auga. Mes – taip pat. Iš mažo vaiko gali užaugti didis žmogus. Tėvų užduotis yra domėtis, kaip jaučiasi vaikas. Mokyti savo vaikus mylėti, suprasti ir paguosti, pažinti save, kalbėti ir išklausyti. Pagarbos ir dėkingumo sau bei kitiems, nes to šiandien trūksta. Vaikai jaučiasi nesaugūs, nes mes patys esame nesaugūs. Baimė, pyktis ir nepagarba gimdo viena kitą.

Medžiui užaugus tvirtam, jo jau nenulauši. Laistykite ir prižiūrėkite savo mažuosius medelius, kad augtų tvirti, sveiki ir gražūs. Tada neliks laiko kaltinti kitų.