Psichologė: kodėl vaikai mėgsta turėti paslapčių ir žaisti slėpynių

Jeigu prieš miegą neskaitome knygos, kalbamės apie mano vaikystę. „Nuo ryto iki vakaro žaisdavome slėpynes, „Pele, pele, pas ką žiedas žydi“, darydavome sekretus, ieškodavome ir patys slėpdavome lobius...“ – pasakoju vaikams ir staiga suprantu, kad labiausiai iš atminties kyla visokie vaikystės slėpiniai. Įdomu, kas slepiasi po vaikystės paslaptimis, slėptuvėmis, slėpynėmis? Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė, www.menuterapija.lt.

Kuris vaikas nėra tupėjęs, o gal net įstrigęs plyšelyje tarp sofos ir sienos svetainėje, karpęs ausimis po ilga staltiese dengtu stalu per šeimos pokylius, mamos spintoje įsirengęs slaptą skaitymo kambariuką ar nakvojęs iš kėdžių ir antklodžių suręstoje palapinėje vidury kambario? Kodėl daugumai vaikų norisi kažkur įsisprausti, pasislėpti tokioje mažutėje erdvėje, kurioje, regis, trūksta ne tik vietos, bet ir oro kvėpuoti? „Išlįsk!“ – liepia suaugusieji ir taip sugriauna vaiko malonumą.


Psichologė D.Jankauskienė:


„Mažutė erdvė, kurią visą gali apsičiupinėti rankomis, kurią sušildo vieno žmogaus iškvepiamas oras, kurioje jautiesi ne mažas ir svarbus, o labiau jos valdovas, patenkina pamatinį žmogaus poreikį – suteikia saugumo jausmą, nes primena buvimą mamos gimdoje. Mamos įsčios gyvai būtybei – bene saugiausia, ramiausia vieta žemėje. 


Vaikų poreikis būti tokiose mini erdvėse – akivaizdus: jei ras kartono dėžę nuo televizoriaus, būtinai į ją įlįs, iš kėdžių tuoj sumontuos ilgą tunelį, kuriuo slinks, sprausis, nes įsispraudę į plyšelius, suspausti jaučiamės taip, lyg būtume apkabinti, o stiprus apkabinimas ramina, lėtina kvėpavimą, mažina nerimą.


Tokio nusiraminimo, saugumo poreikis nerodo jokio sutrikimo. Autistinio spektro sutrikimą turintys vaikai išgyvena didelį nerimą, todėl išties turi didžiulį poreikį lįsti į spintas, vilkėti sunkius megztinius, klotis neatkeliamomis vatinėmis antklodėmis, kurios apspaudžia, prispaudžia ir taip tarsi padeda suvokti savo ribas, dovanoja savęs jausmą, tačiau autizmą rodo kur kas daugiau požymių. 


Slapstymasis įvairiose dėžėse, po lova ir skalbinių krepšyje leidžia pajusti pirmąjį laisvės ir nepriklausomybės skonį, verčia vaiką pasijusti šiek tiek didesnį, nei jis yra iš tikrųjų.


Jeigu suaugęs žmogus dėl įvairiausių priežasčių neleidžia vaikui spraustis, slėptis, liepia baigti tas „nesąmones“, išlįsti, sugriauna malonumą, neleidžia patenkinti poreikio, kurį – ir tai didelis laimėjimas! – vaikas jau bando patenkinti pats susikurdamas būseną, erdvę, kuri jį ramina.“


Vaikų poreikis būti tokiose mini erdvėse yra akivaizdus.
Vaikų poreikis būti tokiose mini erdvėse yra akivaizdus.
Shutterstock nuotr.


SĄSIUVINIS SU RAKTELIU


Vaikams patinka skaityti istorijas apie palėpes, kuriose paslėpta tiek daug visko, kad net nežinia, ko; apie lobių ieškotojus, slaptas žinutes buteliuose – tai įkvepia ir pačiam kažką slėpti, turėti paslaptį. Sekretai, slapti stalčiukai ar užrašų knygelės su spynele ir raktuku, kur vaikai užrakina brangias smulkmenas, surašo mažas paslaptis – labai įdomi veikla, bet kokia jų prasmė ? 


Psichologė D.Jankauskienė: 


„Augdami visi jaučiame didėjantį poreikį turėti kažką tik savo – žaislą, puoduką, kambarį, bet ką, kas yra tik mano ir niekieno kito. Tas pats nutinka ir kalbant apie santykį su savo kūnu. Naujagimis yra lyg ant delno – visas jo kūnas „priklauso“ mamai: ji gali visas jo vieteles liesti, žiūrinėti, krapštinėti, valyti. Tą patį gali daryti medicinos sesutė ar masažuotoja. Išsakyti savo nuomonę apie tai kūdikis gali tik verkdamas arba šypsodamasis. Tačiau vaikui augant daugėja kūno vietų, kurių jis nebenori visiems rodyti, todėl ginasi, slepia jas. Net ir tėvų teisė elgtis laisvai su vaiko kūnu šiam augant mažėja. Tokia yra sveiko žmogaus raida – susikurti vis daugiau erdvės; vidinės – taip pat. Ar pastebėjote, kad žaisdamas mažas vaikas kalba garsiai, kai paauga, prityla, vėliau tik lūpos kruta. Vidinės erdvės auginimosi pavyzdžių yra daug. 


Sekretai, paslapčių dėžutės, dienoraščiai yra vaiko pareiškimas pasauliui – „Čia yra mano, čia aš susikūriau“ ir liudija apie jo savarankiškumo ir savasties augimą, gebėjimą vis labiau atsiskirti ir saugiai jaustis, nes yra vieta – lentynėlė, dėžutė, dienoraštis, kur gali save saugiai „padėti“. Ne griūti mamai ar tėčiui į glėbį, nors tai irgi svarbu ir vaikai nesiliauja tai darę, tačiau šiuo atveju svarbiausia, kad vaikas pats susiorganizuoja tą saugų glėbį, kuriame jau gali išbūti, nurimti, nusiraminti be suaugusiųjų. 


Vaikai susigalvoja paslapčių, kurias jiems dar nėra lengva išlaikyti, tačiau kaip tik jos yra išaugusios savivokos ir vidinio savarankiškumo požymis: aš jau žinau, kas aš esu, kas yra mano ir ką noriu palikti tik sau. Visos vaiko paslaptys yra tarsi vidinės savarankiškėjimo treniruotės. Labai svarbu tai gerbti.“


Sąsiuvinis, kuriame galbūt nieko nėra, tik spyna ir raktelis, yra mažo vaiko labai svarbi paslaptis. Galėtų laikyti ją tyliai, bet kažkam praneša: „Aš turiu, čia mano ir tu nelįsk. Garsus pareiškimas rodo, kad vaikas vis labiau patiria ir suvokia savąjį AŠ, priima ir geba už save pastovėti. Tai – savęs įtvirtinimas.


MAMOS PĖDSAKAS


Mes, mamos, kartais būname landžios: įkišame nosį pasmalsauti, patikrinti ir pasitikrinti, pirštų galiukais pačiupinėti vaiko paslaptį ir paliekame, kaip buvo. Nors slapta, tarsi pagarbiai, bet vaikas vis tiek užuos mamos kvapą, aptiks menkiausią jos paliktą pėdsaką. Kaip tada jausis?


D.Jankauskienė:


„Kaip mama elgiasi su vaiko paslaptimis, yra puiki iliustracija, kaip jai ir jos vaikui sekasi atsiskirti, kuriame jo etape jiedu yra šiuo metu. Jeigu knieti patikrinti vaiko stalčiukus ir dėžutes, bet slapta, tai gal abu yra tame etape, kai mama dar gali savo vaiką pačiupinėti, apkabinti, bet kada išbučiuoti, bet jau negali visko apžiūrinėti, krapštinėti, nes ir jai nejauku, ir vaikas nebesileistų? 


Svarbu ir tai, ką mama daro su tuo, ką sužinojo: kalba „į kairę“ ir „į dešinę“ ar paslaptis lieka dviejų paslaptimi ir nors mama kišo nosį, vaikas jaučia jos pagarbą intymiai savo erdvei. Tai, kaip elgiamasi su vaiko paslaptimis, atskleidžia vaiko ir mamos santykį. 


Jei mama yra pernelyg landi, ūgtelėjęs vaikas jaučiasi lyg kūdikis, kuris vis dar yra visas krapštinėjamas, tyrinėjamas, kontroliuojamas: kur čia kas pašuto, iš kur tas kvapelis? 


Savo elgesiu mama gali skatinti vaiką augti arba regresuoti, būti priklausomą. Turbūt visi žinome istorijų, kai mamos turi raktus nuo suaugusių vaikų butų ir leidžia sau ateiti neįspėjusios ir kada panorėjusios, kad ir aštuntą ryto – nešinos sriuba ir kotletais. Tarsi patogu ir rūpestinga, bet vaikas neturi savo erdvės, nes niekada neturėjo. Tai, ką patyrė vaikystėje, persikelia į jo suaugusį gyvenimą: mama žino geriau.“ 


SURASK JONĄ


Slėptis, būti surastam ir pačiam rasti. Vartyti paveikslėlių knygą, kurios kiekviename puslapyje tarp daugybės objektų reikia rasti kokį nors Joną, Antaną arba šuniuką Spotą. Šie žaidimai yra vaikystės saldainiai ant pagaliuko. Kaip jaučiasi mažylis, kuris tūno po lova ir laukia, kada bus surastas: ką išgyvena, kaip jį paaugina ši atsiribojimo situacija, išbandymas baime ir tamsa?


Psichologė D.Jankauskienė:


„Slėpynės yra vienas pirmųjų kontaktinių žaidimų, kurį pradeda žaisti jau pusės metukų kūdikiai – vos tik pavyksta užsitraukti antklodę arba kepurytę ant akių ir padaryti „dingau“, paskui ir vėl „atsirasti“. Jeigu ir mama prisideda sakydama „kukū“, tai išvis smagumėlis: kūdikis juokiasi! Tačiau juokas rodo ir streso įveiką: iš pradžių vaikutis net sustingsta, paskui atsipalaiduoja – mama yra!


Mažesni vaikai užsideda sijoną ant galvos arba rankomis užsidengia akis ir tiki, kad jeigu nieko nemato, tai ir patys yra nematomi. Tai egocentriško mąstymo apraiška, tačiau ilgainiui kaip tik per tokį žaidimą treniruojamas gebėjimas atsiskirti nuo mamos, suprasti, kas esu aš. Vienas didžiausių vaikystės uždavinių yra sugebėti išgyventi be mamos, atsiskirti nuo jos, bet tuo pat metu neprarasti su gero santykio. Slėpynės kaip tik tai ir duoda. 


Slėpynės mažam vaikui yra gana ekstremalus žaidimas. Ne siaubo lygio, bet aštrių emocijų kupinas: reikia įveikti baimę būti nematomam, atsiriboti nuo visų, išgyventi jausmą, kai visi staiga dingsta, lieki vienas pasaulyje. Tai labai rimta vidinė treniruotė, mokanti rasti išeitį, kai nežinia, ką daryti, išgyventi vienatvės jausmą ir jausmą, kad esi dingęs. Vienas didžiausių mūsų visų košmarų ir yra dingti, pasimesti prekybos centre, svetimame mieste, pamesti daiktus. Slėpynių žaidimas „siunčia“ vaikui informaciją, kad nors ir kaip būtų, viskas bus gerai, tave tikrai ras ir tada bus daug juoko. Nes juk visada randa!“ 


Vaikai, kurie ieško tikrai gerų slėptuvių, yra drąsesni. Jeigu vaikas slepiasi bet kur, kad tik būtų kuo greičiau surastas, triukšmauja slėptuvėje, muistosi, tai rodo, kad jaučia įtampą, nerimauja. Antra vertus, taip jis mokosi su nerimu tvarkytis. Leiskite jam truputį panerimauti, bet neuždelskite ieškodami.


Vaikai, kurie ieško tikrai gerų slėptuvių, yra drąsesni.
Vaikai, kurie ieško tikrai gerų slėptuvių, yra drąsesni.
Shutterstock nuotr.


MANO KIEMAS


Vaikai slepiasi ir ką nors veikdami – skaitydami ar žaisdami, pavyzdžiui, per pamoką apsistato stalą knygomis, kitais daiktais ir slepiasi už jų sienos. Kodėl taip elgiasi? Gana dažnai, ypač jeigu tai ne žaidimas, suaugęs žmogus prieina ir sugriauna tokias „tvoreles“, neva baik kvailioti, elkis kaip žmogus.


Psichologė D.Jankauskienė:


„Kai susikaupiame, ką nors darydami, ir nerimaujame, ar pasiseks, dažniausiai norime būti vieni. Taip elgiasi ir vaikai. Net ir telefonu kalbėdami mes pasitraukiame. Ne tik dėl to, kad netrukdytume kitiems, bet dažnai todėl, kad nenorime, jog mus girdėtų ir vertintų.


Apsistatydamas knygomis ir daiktais vaikas tarsi parodo, kad čia yra jo erdvė, kurioje jis daro tai, kas jam svarbu: nelįskite, nežiūrėkite, nekomentuokite. Tie visi aptvarai nubrėžia mūsų ribas kaip tvoros – mūsų kiemo ribas: tai yra mano, nenoriu svetimųjų. Jeigu suaugusieji „tvoreles“ be atodairos griauna – vadinasi, neatsižvelgia į vaiko jausmus, pažeidžia jo erdvę, todėl neturėtų stebėtis, jeigu jų vaikas negerbs ir pažeidinės kitų žmonių ribas, privačias erdves, tėvų, beje, – taip pat.


Jeigu vaikas brėžia savo teritorijos ribas – vadinasi, duoda taikų ženklą, kad jam jų reikia – tvoros ir „savo kiemo“. Tai rodo augančią vaiko asmenybę, vis aiškesnį savąjį „aš“ ir drąsą paprašyti gerbti jo ribas. Negerbdami, griaudami elgiamės kaip su kūdikiu, kurį kiekviena teta jaučiasi galinti patampyti už žando, paplekšnoti per užpakaliuką, pasakyti „utiutiu“ išpūsdama kavos aromatą tiesiai į veidą.“


Vieni vaikai į slėptuves įsileidžia mamą ar brolį, draugus, o kiti – ne. Kodėl? 


D.Jankauskienė:


„Manyčiau, tai – požymis, kad vaikui reikia pabūti vienam. Reikėtų ne dramatizuoti, o gerbti jo poreikį. Į savo mažas slaptas erdves tėvus ir draugus dažniausiai įsileidžia vaikai, kurie jaučia kitų pagarbą, žino, ad jų ribos yra pripažįstamos ir gerbiamos, o poreikių ir nuomonės paisoma. Tokiems vaikams nebaisu, kad tuoj štai kas nors įeis ir sugriaus: „Įsileisiu mamą ir ji padarys savo tvarką.“ Jeigu bijo, jaučiasi nuvertintas, nepakankamai svarbus, nuolat kritikuojamas, tai vaikas nieko ir neįsileis. Antra vertus, jeigu neįsileidžia, gal vaikui tiesiog reikia daugiau laiko, nes dauguma mažylių nori parodyti savo slėptuves, pasidžiaugti lobiais. Gerbkite ir būkite kantrūs.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis