Gąsdinimai, kad vaiką nučiups piktas dėdė mums neatrodo labai svarbūs. Tačiau jeigu perlenkiame lazdą, vaikas turbūt gyvena nuolat patirdamas baimę. Kodėl suaugusieji turi šį blogą įprotį – gąsdinti vaikus?
Matyt, pati istorija, religija išugdė tokį įprotį. Vaikams daug šimtmečių būdavo sekamos baisios pasakos, mažyliai būdavo gąsdinami baubais, raganomis ir velniais, kurie ilgainiui virto į piktus dėdes ir tetas. Girdėdamas, kad kas nors jį paims, nutvers, pačiups, mažas vaikas išties jaučiasi nesaugus. Juk jis dar nepažįsta pasaulio, nežino jo dėsnių. Kartais atrodo, kas gi čia tokio: jei vaikas bijos, geriau elgsis, nemėtys žaislų, paruoš pamokas. Tiesa ta, kad gąsdindami išugdome baikštų vaiką, kuris vėliau išauga į nedrąsų, neryžtingą suaugusį žmogų, nedrįstantį savarankiškai priimti sprendimų, žengti su tėvų skiepijamomis taisyklėmis nederančio žingsnio.
Be to, vaiko vaizduotė laki ir baimės gali labai išsiplėsti. Pavyzdžiui, jeigu vaiką tėvai ar darželio auklėtoja gąsdina, kad už blogą elgesį eis į mažiukų grupę, jis ima įsivaizduoti, kad visi mažiukai yra blogis. Kai vaikas girdi, kad jei neklausys, ateis tas ūsuotas kaimynas ir pasiims, įsivaizduoja, kad visi į kaimyną panašūs vyrai ir blogi. Jei taip gąsdinama mergaitė, suaugusi gali nesąmoningai vengti ir bijoti vyrų su ūsais ar tamsiaplaukių, trumpai tariant, bent šiek tiek panašių į kadaise tariamą grėsmę kėlusį kaimyną.
Jei gąsdina auklėtoja ar mokytoja, vaikas bijo eiti į darželį ar mokyklą. O juk dažniausiai gąsdinama siekiant priešingo rezultato: kad vaikas nesispyriotų ir eitų į darželį, nes „auklėtoja barsis, jei pavėluosi“...
Tikrai nėra tinkama motyvacija į darželį ar mokyklą eiti iš baimės. Vaikas priešinsis viskam, ko bijo. Dėl to jis gali blogai mokytis, nuolatos sirgti. Tokią baimę vaikui labai dažnai nesąmoningai išugdo patys tėvai. Pavyzdžiui, pasako, kad jeigu elgsis gerai, galės neiti į darželį, o jeigu blogai, turės eiti. Todėl darželis ir atrodo tarsi bausmės vieta, į kurią geriau nė kojos nekelti. O tėvai stebisi, kodėl mažylis taip nenori eiti į darželį, o nuvestą ištinka isterijos priepuolis. Dažnai net įsivaizduoja, kad vaikas darželyje skriaudžiamas, tačiau nesusimąsto, kad patys paskatina jo nekęsti. Tą patį galima pasakyti ir apie mokyklą.
Mokytojai taip pat nevengia vaikų gąsdinti dėl kiekvieno menkniekio. Ir štai vaikas bijo paprasčiausios nesėkmės, nes „mokytoja į jį piktai pasižiūrės“. Negi nėra kitų būdų paskatinti vaiką stengtis?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad vaikui reikia ribų, aiškių taisyklių, kurių privalu nuosekliai laikytis. Natūralu, kad jis bando tas ribas peržengti. Ir kai tai daro, patiria pasekmes, jos už tam tikrus nusižengimus vaikui taip pat turi būti aiškios. Svarbu, kad vaikas nebūtų gąsdinamas: „Tu dar pamatysi, kas bus!“ Svarbiausia, kad suvoktų, jog laužydamas taisykles patirs pasekmę ir kad bausmės nesietų su konkrečiu asmeniu, pavyzdžiui, mokytoja, o tiesiog žinotų, kas laukia, jei pasielgs netinkamai. Juk jeigu neatlieka užduočių, puikiai žino, kad gaus pastabą ar blogą pažymį. Lygiai taip turėtų žinoti, kokia jo netinkamo elgesio pasekmė.
Kokį poveikį vaikui daro nuolat girdimos tėvų išgalvotos baisybės, kas bus, jei vaikas nesielgs taip, kaip liepta?
Labai blogai, kai vaikas gąsdinamas kokiu nors nežinomu žodžiu, dalykais, kurių jis niekada nepatiria. Jam tiesiog labai labai baisu. Štai minėjote, kad darželio auklėtoja gąsdina: „Eisi į mažiukų grupę“, bet vaikas ten niekada nenueina. Todėl ta „leliukų“ grupė vaizduotėje piešiama kaip kažkas nepaprastai baisaus. Vaiko gąsdinti nereikia, verčiau aiškiai įvardyti pasekmes, jei sulaužys taisykles. Nuoseklūs turi būti ir pedagogai, ir tėvai. Jeigu tėtis pasakė, kad vaikas neatlikęs namų darbų nežiūrės filmuko, privalo laikytis duoto žodžio. Jeigu mes, suaugusieji, laikysimės taisyklių, vaikas bausmės nesies su konkrečiu asmeniu. Išties svarbu, kad jis suvoktų, jog ne tėtis, mama ar mokytoja yra priešas, o jo paties elgesys netinkamas.
Pastebėjau, kad pirmokai bijo kokios nors pamokos ne dėl to, kad nesistengia, o dėl to, kad paprasčiausiai nesugeba gerai atlikti užduoties, netaisyklingai laiko šratinuką, ne taip suraito raidę..
Be reikalo įtampos kelti neverta. Mokytis labiau motyvuoja ne bausmės, o pagyrimai. Labai dažnai mokytojai nemoka pagirti vaikų. Jeigu mokosi gerai, mokytojas gerai įvertina – ir tiek, bet dėmesio vaikui už tai neparodo. Jeigu prieš mėnesį nesugebėjo raidės parašyti, o dabar parašo, tai būtina pastebėti. Ir toks dėmesys jau bus puiki motyvacija siekti daugiau. Jeigu būtų tokia sistema, mokytojams nereikėtų visiems vaikams kelti vienodų reikalavimų.
Motyvacija mokytis formuojama ikimokyklinėse darželio grupėse ir pradinėse klasėse. Todėl kaip tik tuo metu labai svarbu pastebėti vaiko pažangą. Pamenu, mano sūnus labai mėgdavo piešti, bet neužpildydavo viso lapo, piešdavo smulkius piešinėlius viename kampe. Ir, kad ir kiek stengėsi, mokytoja jam niekada nėra parašiusi gero pažymio. Rezultatas: vaikas liovėsi piešęs ir nepiešia iki šiol. Pradinėse klasėse apskritai vertinami turėtų būti vaiko noras mokytis ir pastangos – ne konkretus rezultatas.
Įdomu, ar yra iš prigimties tokių vaikų, kuriems tiktų baimės metodika?
Gąsdinimo ir grasinimo metodika niekam netinka. Kam skatinti vaiko baimę? Dabar baikštus vaikas ateityje bus baikštus suaugęs žmogus. Smurtautojai, nusikaltėliai dažniausiai ir yra žmonės, turintys labai mažą savivertę, labai daug baimių. Darydami bloga jie kovoja su savo baimėmis. Grasindami ir gąsdindami tikrai tinkamai neišauklėsime ir „pasiutusio“ vaiko. Jis blogai elgiasi yra išdykęs, nes neturi, nejaučia jokių vidinių ribų. Jas nubrėžus, parodžius, už ką bus konkrečios bausmės, vaiko elgesys susitvarkys, nes kartu su aiškumu, atsiranda ir saugumo jausmas.
Bet ir mus gąsdino, mums grasino ir užaugome visai šaunūs žmonės...
Ar tikrai? Pasižiūrėkite, kokie esame neryžtingi, bijome ko nors nauja imtis, rizikuoti. Esame įsprausti į griežtus rėmus. Esame prisitaikėlių visuomenė. Nemanau, kad tai labai gerai.
