Vaikas nesukaupia dėmesio: kodėl taip nutinka ir kada reikia sunerimti

Per daug aktyvūs, negebantys susikaupti vaikai, atrodo, yra labai dažnas reiškinys. Kas nulemia, kad mažyliai nenustygsta vietoje, negali susikaupti, pradeda ką nors daryti, bet tuoj pat numeta nebaigtą darbą į šalį ir užsiima nauja veikla? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė Dalia Minialgienė.

Iš mamos laiško:


„Auginu 2,5 m. sūnų. Nuo pat gimimo jis labai dirglus ir jautrus, pamenu, dar gyvendamas pilvelyje buvo nenuorama: spardėsi, muistėsi, vartėsi. Sūnus greitai pradėjo vaikščioti, kalbėti, tačiau jokia veikla nesugeba užsiimti ilgam. Bijau, kad neturėtų dėmesio sutrikimo bėdų. Kas jas lemia ir kaip atpažinti bėdą?“


Vaikai jau gimsta turėdami tam tikrą temperamentą, tam tikras savybes. Dažnai tėvai sako, kad negebantis ties viena veikla susikaupti mažylis dar gyvendamas pilvelyje buvo neramus, daug vartėsi, spardėsi. Vis dėlto labai daug įtakos vaiko gebėjimui susikaupti turi auklėjimas ir šeimos gyvenimo būdas.

 

Dėmesio sutrikimo bėda dažniausiai išryškėja darželyje, tačiau pati jos pradžia slypi kūdikystėje. Dažnai susikaupti negali tas vaikas, kuris kūdikystėje turėjo kokių nors neurologinių bėdų: sunkiai užmigdavo, dažnai prabusdavo ir verkdavo. Dažniausiai sutelkti dėmesį yra sunkiau dirglesniems, nervingiems kūdikiams, sergantiems alerginėmis ligomis (alergijos sukeltas niežulys skatina dirglumą).


Daug įtakos vaiko gebėjimui susikaupti turi ir mamos mityba per nėštumą. Atlikti tyrimai rodo, kad cukrus, dažikliai ir konservantai veikia kūdikio raidą ir gali turėti įtakos jo judrumui. Svarbi ir pačių vaikų mityba kūdikystėje. Anksčiau mamos namuose virdavo košytes iš namų sąlygomis užaugintų daržovių ar nusipirktų turgeliuose, dabar dažnai maitina juos jau gatavais produktais, kuriuose yra konservantų, galinčių paveikti kūdikį. 


Ilgai žaidžia – gebės susikaupti?


Nebūtinai tas mažylis, kuris ilgai žaidžia vieną žaidimą ar užsiima ta pačia veikla, ateityje gebės susikaupti. Yra išskiriami du dėmesio tipai. Pirmasis – tai nesavavališkas dėmesys, kai mažylis užsiima jam patinkančia veikla, pavyzdžiui, ilgai dėlioja jam patinkančią dėlionę ar žiūri mėgstamą filmuką. Antrasis – savavališkas, kai vaikas turi užsiimti nelabai jam patinkančia veikla. Tad kol mažylis nesusiduria su jam nepatinkančia veikla, sunku pasakyti, ar jis gebės susikaupti ir ją atlikti. Dažniausiai negebėjimas susikaupti išryškėja darželyje, kai mažylis, paprašytas atlikti kokią nors užduotėlę, sukiojasi, „kuičiasi“, numeta darbelį, neatlikęs jo iki galo. 


Vaiko gebėjimą susikaupti, sąmoningai ir ne, ugdome nuo kūdikystės.
Vaiko gebėjimą susikaupti, sąmoningai ir ne, ugdome nuo kūdikystės.
Shutterstock nuotr.


Blaškomi nuo kūdikystės


Vaiko gebėjimą susikaupti, sąmoningai ir ne, ugdome nuo kūdikystės. Nuo pat gimimo jis bendrauja su tėvais prisilietimu, garsais, akimis, tačiau bendravimą gali trikdyti šalutiniai garsai: garsi muzika, televizorius. Tyrimai rodo, kad net tyliai veikiantis televizorius skatina kūdikio dirglumą arba, priešingai, – apatiją, trukdo jam bendrauti su tėvais, blaško akių kontaktą. Susikaupti trukdo ir išmanieji telefonai, muzikiniai žaislai, jeigu kūdikis jais nuolatos aktyvinamas. Labai svarbu, kad namuose neveiktų televizorius kaip fonas, geriau galima paleisti ramią klasikinę muziką ir neleisti, kad didžiąją dienos dalį mažylis žaistų su aštrus garsus leidžiančiais žaisliukais.


Įvairūs dirgikliai užgožia norą kurti, fantazuoti ir tuo pačiu metu jį blaško, trukdo mokytis susikaupti. Ne mažiau už televizorių žalingi ausinukai, su kuriais pagal tyrimus mokyklinio amžiaus vaikai praleidžia maždaug keturias valandas per dieną. Labai svarbu, kad tėvai išmokytų vaiką per ausinukus klausytis muzikos negarsiai, ne gatvėje, o tylioje aplinkoje ir ne sprendžiant uždavinius ar užsiimant kokia nors kita veikla.


Triukšmingos aplinkos poveikis yra kaupiamasis, tai reiškia, kad padariniai paaiškės tik po kurio laiko – kelių mėnesių ar metų pastebėsime, kad jis labai lengvai išsiblaško, nesugeba susikaupti. Kūdikio smegenys yra ypač imlios ir plastiškos, tad jeigu jas nuolatos aktyvinsime garsais, mirgančiais televizoriaus vaizdais, jis gali augti dirglesnis ir ateityje negalėti sutelkti dėmesio. Trumpalaikis triukšmas (tarkime, veikiantis dulkių siurblys, grąžtas) blogos įtakos neturės, nes jis prasideda, pasibaigia ir vaikas vėl gali būti įprastoje aplinkoje.


 Dėmesio sutrikimą galima įtarti, jeigu vaikas:


* nenustygsta vietoje, nuolatos juda, kruta;


* nebaigęs vienos veiklos imasi kitos;


* nuolat pertraukinėja kitus, nesugeba išklausyti, kas jam sakoma;


* sunkiai įsitraukia į žaidimą su kitais vaikais;


* žaisdamas nesugeba išlaukti savo eilės;


* sunkiai išsėdi vienoje vietoje valgydamas ar piešdamas;


* dažnai pameta savo daiktus;


* neįvertina savo elgesio padarinių, pavyzdžiui, neapsidairęs išbėga į gatvę;


* atsakinėja į klausimus iki galo jų neišklausęs.


Šie elgesio bruožai yra tarsi signalas, kad vaikas turi dėmesio sutelkimo bėdų. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis