Kokia tėvų reakcija yra tinkama ir kokia – trikdanti vaiką bei kaip suvokti vaikų reiškiamas emocijas, pataria psichologė, knygų tėvams apie vaikų auklėjimą ir ugdymą bendraautorė, mokymų tėvams lektorė Asta Blandė bei visuminio šeimos ugdymosi studijos Family Lab Academy Kaune įkūrėja Jovita Starkutė.
Ar vaikiškos emocijos skiriasi nuo mūsų?
“Vaiko emocijos yra natūralios, nesumeluotos, dažnai stiprios ir ryškiai išreikštos kūnu, daug ką pasakančios apie vaiko pasaulį, todėl kartais suaugusiems nelengva priimti vaiko būsenos tikrumą, nes užaugus išmokstame jas geriau valdyti ir maskuoti. Visgi jei suaugęs žmogus bando emociją slėpti, įgarsinti žodžiais, neatspindinčiais tiesos, jo kūno kalba nemeluoja. Tada galima pamatyti, kad vaizdas ir garsas nesutampa. Į tokią keistą ir prieštaringą tėvų būseną ypač stipriai reaguoja vaikai, nes jų saugumui svarbu ir vystymuisi reikalinga tai, kas tikra. Šiuo atveju su vaikais emocijos bus tikros ir nesuvaidintos”, – pasakoja psichologė A. Blandė.
Vaikų emocijoms reikia mūsų dėmesio
Emocinio intelekto (EQ) nauda jau nebekvestionuojama, vis daugiau kalbama apie tai, jog svarbu šį intelektą lavinti ir ugdyti kuo anksčiau. Vieno iš emocinio intelekto tyrėjų ir pradininkų D. Golemano tyrimai patvirtina, kad nuo mažens ugdomas vaikų emocinis intelektas ateityje leidžia lengviau suprasti savo ir kitų emocijas, nusiraminti ir rasti sprendimus patiems pykčiui įveikti. Gebėdami valdyti savo emocijas vaikai tampa atsakingesni, rūpestingesni, didėja jų empatija kitiems, pasitikėjimas savimi ir pozityvus mąstymas, pavyksta geriau bendradarbiauti ir kurti santykius su kitais vaikais.
“Bendravimo modelį bei gebėjimą reikšti emocijas ir jas priimti, vaikai atsineša iš namų, tėvai yra tas pavyzdys, kaip tvarkytis su pykčiu, liūdesiu ar dideliu džiaugsmu. Mokykloje pradedamas stipriai ugdyti protinis intelektas (IQ), tuo tarpu emocinio intelekto lavinimas prasideda nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Ypač svarbu žinoti, jog smegenų centrai, atsakingi už emocijų valdymą, bręsta tik apie ketvirtuosius gyvenimo metus, todėl mažas vaikas, negebantis valdyti emocijų nėra dėl to kaltas ir svarbu jam padėti susitvarkyti su savomis emocijomis”, – pastebi “Family Lab Academy” studijos įkūrėja.
Kaip ugdome vaikų emocijas
Vaiko iki trejų metų emocijos būna labai stiprios, nes jie tiesiog dar nemoka tinkamai jų išreikšti. Tuomet aplinkinių dėmesį jis siekia atkreipti kitais, jam jau žinomais būdais – pradeda verkti, šaukti, gali kristi ant žemės, spardytis, mėtyti daiktus. Pykčio protrūkių pikas – iki ketverių metų. Kai vaikas ūgteli, išmoksta geriau kalbėti, išsakyti, kaip jaučiasi (nenoriu, skauda ir pan.) ir reakcijos tampa ne tokios stiprios. Tėvų vaidmuo – emocijoms nurimus aiškinti, kalbėti ir daug kartų kartoti, pavyzdžiui, jei vaikas mušasi ar kandžiojasi, svarbu paaiškinti, kad tai sukelia skausmą ir nemalonius jausmus, jam suprantama kalba pateikti argumentus, kodėl taip elgtis nevalia. Pokalbiai šeimoje moko vaikus socialinio komunikavimo, lemia tam tikrus bendravimo modelius. Jei šeimoje vyrauja pagarba, mandagus bendravimas, visų narių nuomonės yra svarbios, visi išklausomi – tokį bendravimą vaikas demonstruos ir komunikuodamas su bendraamžiais.
Svarbu, kad pykčio protrūkio metu patys tėveliai išliktų ramūs ir kantrūs, nepratrūktų, o padėtų vaikui išgyventi patiriamą emociją: kantriai išlaukti glostant ar apsikabinus, tiesiog pabūti su vaiku, kol jis nurims ir tik tada kalbėtis apie tai kas įvyko. Vaikui nurimus pasiūlykite ką nors kartu nuveikti ar pažaisti. Taip parodysite, jog kai vaikas ramus, jūs galite nuveikti daug įdomių dalykų.
“Kad teorija virstų praktika, vaikai visas emocijas turi išgyventi realiame kontekste. Tai įmanoma šeimoje, kur saugu pasireikšti plačiam emocijų spektrui (ne tik neigiamam), arba neformaliojo ugdymo metu, per patyrimines veiklas, kurioms kryptingai vadovauja suaugę pedagogai. Pavyzdžiui, savo studijoje šeštadieniais organizuojame kūrybines dirbtuves šeimai, kurių metu įterpiami ir emocinio bei socialinio intelekto lavinimo elementai. Per kūrybines veiklas vaikai gali patyrinėti labiausiai jiems rūpinčias kasdienines situacijas saugioje aplinkoje, šalia esant tėvams, o šalia esantys pedagogai bet kuriuo momentu gali patarti. Emocijų būna be galo daug – ypač kai kai keičiasi aplinka ar atsiranda daug naujų žmonių, nauja disciplina ar nepažįstamos veiklos – galimybė saugiai, šalia esant tėvams tyrinėti aplinką, savo emocijas, stebėti kitus ir pačiam atlikti naujas užduotis padeda pažinti savo emocijas. Tokių kūrybinių procesų metu ne tik skleidžiasi emocijos, bet ir vystomi bendradarbiavimo bei bendravimo įgūdžiais su kitais vaikais”, – pasakoja Jovita Starkutė.
Kaip interpretuoti vaikų emocijas?
“Gimus vaikui ir daug laiko praleidžiant kartu (iki trejų metų buvimas kartu ypač reikšmingas) atsiranda gana stipri intuicija, ką vienokia ar kitokia kūno kalba vaikas nori pasakyti. Turint atsakymą visuomet svarbu jį vaikui įgarsinti („Pyksti, nes trūksta manęs”, „Esi nelaimingas, kad negali pasiekti žaisliuko“). Girdėdamas ir matydamas, kokios emocijos kaip atrodo ir ką reiškia, vaikas po truputį ugdosi emocinį intelektą. O jei nežinote, kokią emociją vaikas demonstruoja, kantriai ir kartu su juo kalbėdamiesi ieškokite atsakymo, švelniai klauskite pas mažylį, kas jam nutiko ir klausykitės atsakymo. Jei tokioje situacijoje pyksite ir nerimausite – vaiko atsakymui vietos nebeliks”, – pataria psichologė.
Nesigėdinkime “nepatogių” emocijų
Visuomenėje gausu stereotipų, kurie ne išimtis ir tėvystės srityje. Tai ypač akivaizdu socialiniuose tinkluose – šeimos sferoje dominuoja įdomus, interaktyvus poilsis ir kelionės, profesinėje srityje – aukščiausi pasiekimai. Todėl prabilti apie tai, kad tapus mama ar tėčiu ne viskas tobula, galbūt trūksta koncentruotos informacijos, nors aplink tave jos tiek daug, tačiau sunku atsirinkti, kas yra teisinga, patikrinta ir tinka būtent tavo vaikui. Dažnai ypač sunku būna per vadinamąsias vaikų amžiaus krizes, kai vaikai atrodo kardinaliai pasikeičia: pyksta dėl menkniekių, iš karto pradeda verkti, bando atsikalbinėti, darosi susitarti sunku, atsiranda „nesmagios situacijos“, tokios kaip vaiko kritimas parduotuvėje ant grindų ir rėkimas. Tėvams sunku suprasti, dėl kokių priežasčių taip kardinaliai pasikeitė elgesys ir kokias priemones taikyti - nekreipti dėmesio ir palikti vieną ar bausti.
“Vaikų auklėjimas ir ugdymas, tam tikra prasme, yra savęs paties ugdymas – savo įpročių keitimas, vidinio AŠ treniravimas. Vidinė dvikova mamų ir tėčių pasaulyje vyksta nuolat, todėl rasti vietą, kur galima atvirai kalbėtis ir tobulėti, gauti koncentruotą ir praktinę informaciją yra didelis palengvinimas keliaujant tėvystės keliu. Todėl mūsų tikslas – burti ir sujungti tėvų bendruomenę, kuri nori augti drauge, tobulėti ir rasti visus atsakymus į kylančius klausimus tėvystės kelyje su profesionalių praktikų pagalba. Ugdytis ir tobulėti svarbu kryptingai, todėl visad rekomenduojame rinktis ne pavienius seminarus, o tęstines modulinės programas, kur pagal amžiaus tarpsnius paliečiami, apžvelgiami ir sprendžiami tam tarpsniui būdingi ypatumai”, – pasakoja J. Starkutė.
Vaikų emocijos prieš tėvų kantrybę – kaip išlikti kantriam?
“Branda, treniruotės, pagalba, gilus kvėpavimas ir vanduo (atsigerti, apsišlakstyti skruostus, kaktą, nusiprausti po dušu) – tai keli dalykai, kurie padeda auginant vaikus. Tėvai turi rasti laiko ir norėti ugdyti savo kantrybę ir augti kartu su vaiku, – tuomet galime kalbėti ir apie kokybišką kito žmogaus auklėjimą bei ugdymą. Aš tikiu tėvų galimybėmis ir galia su meile. Jei vaikas rodo intensyvias nemalonias emocijas, vadinasi atėjo laikas tvirtam, stipriam mylinčiam apkabinimui („Meškos glėbiui“), nes jam vienam atrasti pusiausvyrą per sunku. Vaikui reikalinga atrama, nes jam pasaulis ir jame esančios situacijos – didžiulis neaprėpiamas vandenynas, kurį apibrėžti gali išmintingai vairuojantis ir parodantis vaiko stiprybes ir galimybes kapitonas”, – pataria psichologė Asta Blandė.
