Daugumai vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, būdingas neįprastas sensorinis atsakas arba netinkama sensorinės informacijos interpretacija, tačiau tai nėra lemiamas autizmo diagnostikos veiksnys. Kai vaikas turi atipinių sensorinių atsakų simptomus, pavyzdžiui, neatpažįsta tam tikrų pojūčių (netinkamai reaguoja į skausmą) arba perdėtai jautrus prisilietimams ar garsams, lėtai arba netiksliai interpretuoja jutiminius signalus (nepakankamas savo kūno suvokimas ir orientacija aplinkoje), –jo būklės įvertinimas ir terapija pagal sensorinės integracijos principus būtų vienas iš veiksmingiausių sprendimo būdų.

Sensorinės integracijos sutrikimų simptomai

1. Perdėtas jautrumas (hiperjautrumas) arba nepakankamas jautrumas (hipojautrumas) lytėjimo, regos, klausos dirgikliams, taip pat judėjimui, pavyzdžiui, vengia liesti smėlį, košę; vengia užduočių su plastelinu, piešti pirštais; sunkumai manipuliuojant daiktais, naudojantis stalo įrankiais, žirklėmis; netaisyklingas rašymo priemonės laikymas; hiperjautrumas garsams, šviesai; sunkumai mokytis rašyti ar skaityti; sunkumai suprasti ir vykdyti komandas;vengimas suptis sūpynėse arba perdėtas noras tai daryti; sunkumai perrašyti nuo lentos, raidžių ar skiemenų praleidimas rašant; sunkumai skirti kairę ir dešinę kūno pusę, ypač kai nėra laiko apie tai pagalvoti; atstumo nesilaikymas bendraujant su kitu žmogumi.

2. Perdėtas ar nepakankamas judėjimo lygis.

3. Raumenų tonuso sutrikimas (hipertonusas ar hipotonusas).

4. Silpna judėjimo koordinacija (apima smulkiąją ir stambiąją motoriką).

5. Judėjimo nerangumas.

6. Sunkumai koncentruojant dėmesį, impulsyvumas.

7. Greitas nuovargis.

8. Socialinio kontakto vengimas.

9. Vėluojanti kalbos ir judesių raida, mokymosi sunkumai.

10. Silpnas elgesio organizavimas, negebėjimas planuoti.

Vaiko gebėjimas gerai matyti, girdėti ir liesti aplinkinį pasaulį – sensorinė integracija – viena iš visavertės vaiko raidos sudedamųjų dalių. Kad atmintyje išliktų nauja sąvoka, jos pavadinimas, vaikas turi ją pamatyti, išgirsti, paragauti ir paliesti. Tik tada smegenyse formuojasi ryšys. Vaiko ir suaugusiojo suvokimo procesas skiriasi. Suaugusieji pasaulį suvokia protu, o vaikai – emocijomis. 3–5 metų vaiko pažinimas pirmiausia pasireiškia suvokimo vystymusi, vaizdiniu (ženklų, simbolių) mąstymu ir sąmoninga veikla.

Sensorinė integracija vaikų su ASS (autizmo spektro sutrikimai) mokymosi procese

Jei vaikas sunkiai skiria lytėjimo (taktilinę) informaciją, mokykloje gali kilti produktyvios veiklos sunkumų. Tokie vaikai nemėgsta piešti, bijo imti plastiliną, netaisyklingai naudoja žirkles ar rašymo priemones. Taip pat gali kilti elgesio problemų, gali agresyviai reaguoti į sąveiką su kitais mokiniais. Praktika rodo, kad elgesio ir emocijų problemų priežastys gali būti hiper- ir hipotaktilinis jautrumas. Tokiems vaikams būdinga:

• irzlumas ir nervinė įtampa;

• sunkiai priima net minimalius pokyčius, ilga adaptacija;

• netoleruoja prisilietimų, nežiūri į akis;

• bendravimo sunkumai, žaidžia vienas ir kt.

Sensorinės integracijos terapija taikoma keliomis kryptimis:

1. Per lavinamuosius žaidimus ir jutimines veiklas, skirtas lavinti erdvines ir kokybines objektų savybes bei formuoti perceptinius veiksmus.

2. Per žaidimus ir pratimus, skirtus ugdyti vaiko socialinį suvokimą: žmogaus suvokimą, jo veiksmų, judesių, įskaitant mimikos ir kalbos, savęs ir bendraamžių suvokimą.

3. Per produktyvią veiklą: piešimą, aplikacijas, lipdymą, konstravimą ir kitus rankdarbius.

4. Per bendravimą su vaiku įprastinėje kasdienėje veikloje.

Ankstyvojo amžiaus vaikų dėmesys – trumpalaikis, nepastovus, pagrįstas vaizdiniu mąstymu, todėl naudojama daug žaidimo elementų. Būtent aktyvus žaidimas, ryškumas, dinamiškumas, netikėtumas skatina vaiką aktyviai įsitraukti į procesą, ugdo sensomotoriką ir intelektą.

Pastebėta, kad daugumai vaikų, turinčių ASS, kurių būklė leidžia atlikti standartizuotus sensorinės integracijos testus, pasitaiko dispraksiją primenančių simptomų. Jiems sunku interpretuoti taktilinius dirgiklius ir suvokti, kur yra, tarkim, jų rankos, kai jų nemato. Judesių planavimas irgi sudėtingesnis, vaikui sunku atkartoti jam demonstruojamą neįprastą kūno pozą.

Tinkamai parinkus dirgiklį, vaiką galima paskatinti į jį reaguoti. Terapinės sensorinės integracijos programos suteikia tokius dirgiklius, be to,jie pagrįsti vidiniu ir natūraliu kiekvieno vaiko poreikiu. Spaudimo ir judėjimo malonumas padeda vaiką motyvuoti ir leidžia apdoroti sensorinę informaciją, ypač vaizdinę. Dauguma vaikų žiūri terapeutui į akis atlikdami judrias užduotis arba iš karto po jų.

Vestibiulinis aparatas atlieka svarbų vaidmenį biologiniuose smegenų procesuose. Sensorine integracija pagrįstoje terapijoje daug dėmesio skiriama vestibiulinės sistemos stimuliacijai. Vokiečių ergoterapeutė Ula Kisling sukūrė puikią sensorinę priemonę – sensorinį „kiaušinį“jutiminei patirčiai ugdyti. Vaisiui būnant mamos įsčiose, formuojasi pagrindinės smegenų struktūros, lietimo, klausos ir regos receptoriai, jie vystosi kartu su vestibiuline sistema, ir tai yra pusiausvyros pojūtis. Todėl vestibiulinė sistema atlieka svarbų vaidmenį pojūčių bazėje.

Sensorinis „kiaušinis“ – tai minkštas baliono formos maišas, į kurį įlipęs vaikas gali pasislėpti ir saugiai jaustis tarsi namelyje. „Kiaušinis“ skirtas gerinti orientaciją erdvėje, pagreitinti kūno schemos formavimąsi, sumažinti nerimastingumą, įtraukti į žaidybines veiklas ir formuoti socialinės interakcijos įgūdžius. Dėl patikimų rankenų sensorinis „kiaušinis“ lengvai virsta hamaku, sūpynėmis, bėgimo maišuose priemone, „centrifuga“.

Gali būti naudojamas žaidybinėse ir lavinamosiose veiklose, įvairiose kūno padėties suvokimą formuojančiose programose.

„Kiaušinį“ galima naudoti, kai jis pakabintas arba tiesiog guli ant grindų.

Kai „kiaušinis“ pakabintas:

• supkite jame vaiką arba pasiūlykite pačiam įsisupti;

• išsukite „kiaušinį“, paskui paleiskite, leiskite jo rankenoms išsisukti. Besisukantį dar supkite į šalis;

• kai vaikas„kiaušinyje“, pasiūlykite sugauti kamuolį arba žaislą ir mesti jums į rankas arba į taikinį.

Kai „kiaušinis“ guli ant grindų:

• pasiūlykite vaikui įlįsti į priemonę. Jeigu nedrąsu, galima į„kiaušinį“įdėti norimą daiktą, dominantį žaislą ir pan.;

• pasiūlykite pasislėpti „kiaušinyje“ ir įsivaizduoti, kad yra neišsiritęs mažas pelėdžiukas. Suteikite vaikui laiko, kad jis priprastų prie naujų pojūčių. Tada pasiūlykite „pelėdžiukui išsiristi“;

• pasiūlykite ridentis „kiaušinyje“. Iš pradžių galite vaiką nukreipti, vėliau leiskite ridentis pačiam;

• surenkite ridenimąsi „kiaušinyje“ arba išsukite jį;

• pasiūlykite atsistoti „kiaušinyje“, pasiimti už rankenėlių ir pašokinėti vietoje arba šuoliuoti.

Labai svarbu stebėti vaiko savijautą. Jeigu jis neramus, stumia rankas, atsisako dalyvauti procese – neverskite. Iš pradžių vaikas gali nenorėti net artintis prie siūlomos priemonės. Vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, paprastai reikia daugiau laiko apsiprasti. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad kartais prireikia kelių dienų, kad vaikas eitų ir bandytų. Ypač tai būdinga turintiems sensorinius barjerus. Vaikas gali siekti stiprių vestibiulinių pojūčių, tačiau turėti taktilinį hiperjautrumą. Tik teikiamas saugumas sukuria pasitikėjimą.

Puiki priemonė yra hamakas ar supimosi platforma. Stipresnių vestibiulinių pojūčių siekiantis vaikas hamake gali atrasti patogių padėčių, pats kontroliuoti judėjimo kryptį ir greitį. Taip pat gauti informacijos ramiai gulėdamas, judėdamas ar tiesiog keisdamas padėtis arba atlikdamas tikslingas terapeuto parinktas užduotis.

Kiekvieno vaiko veiklos atlikimo tempas skirtingas, todėl svarbu žinoti, ko tikėtis iš konkretaus vaiko ir kelti jam naujus tikslus. Kai vaikas gali pats kontroliuoti gaunamų jutiminių signalų trukmę ir stiprumą, jis jaučiasi saugiai. Dažnai turintieji sensorinius barjerus gali nenorėti artintis ir mėginti tai daryti. Jei vis dėlto vaikas ryžosi ir įlipo, stenkitės tą saugumą palaikyti. Hamaką supkite lėtai. Vaiką galima apkloti pasunkinta antklode arba lėtais judesiais daryti gilius paspaudimus. Jeigu vaikas leidžiasi supamas tik į priekį ir atgal, o supamas į šonus stojasi ir lipa lauk, neverskite tęsti veiklos. Visada patartina pradėti nuo supimo į priekį ir atgal – tai saugi supimosi kryptis. Dažnai pastebiu, kad vaikai mėgsta sėdėti varlytės padėtyje. Tai vienas iš akivaizdžiai matomų elgesio ypatumų, kuris išduoda, kad vaikui galimas vestibiulinės sistemos hiperjautrumas. Pradėjus supti į kairę ar į dešinę, padidėja vaiko vokalizacija (ypač nekalbančio), jis įsitempia, stojasi ir bando išlipti. Dažnai tokiems vaikams sunku išmokti naujų žaidimo būdų, reikalaujančių neįprastų kūno pozų. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį, kaip įprastai žaidžia vaikai su mašinytėmis, kur būna jų rankos, kaip keičiasi kojų padėtis, kai nori mašinytę pervežti iš taško A į tašką B. Tokia veikla tikrai reikalauja daug nepatogių kūno padėčių. Net sėdint aunantis batus reikia keisti galvos ir kaklo padėtį, lenktis į priekį, kelti koją prie liemens, o aunantis stovint reikia įveikti dar daugiau nepatogių padėčių. Jei vaikas bijo keisti kūno padėtį, daryti staigius judesius, eiti nestabiliais paviršiais, vienas iš sensorine integracija pagrįstos terapijos tikslų – vestibiulinės sistemos lavinimas. Savo praktikoje turiu ne vieną atvejį, kai vestibiulinės sistemos stimuliacija padeda pagerinti vaiko apsitarnavimo, produktyvios veiklos, grupinės veiklos su bendraamžiais įgūdžius. Vaikas labiau pasitiki savimi, tampa ramesnis, bendravimas su bendraamžiais tampa malonus ir įdomus, o tai, mano manymu, labai svarbu.Todėl visada stebėkite vaiko elgesį ir atminkite, kad jis priima sprendimą, kiek turi būti stimuliuojamas, o ne jūs.

Hamakas stiprina taktilinį ir raumenų jautrumą, gerina koordinaciją ir orientaciją erdvėje, socialinės interakcijos įgūdžius, greitina savo kūno schemos formavimą. Pastebiu, kad aktyvi veikla hamake ar sūpynėse padeda vaikams su ASS atrasti tarpusavio bendravimo malonumą. Aiškiai apibrėžus taisykles, pavyzdžiui, kad suptis galima tik kartu arba tik susikibus už rankų, vaikai puikiai išmoksta matyti kitą šalia, užmegzti kontaktą, sulaukti eilės, dalintis. Aiškiai apibrėžtos taisyklės ir vaizdžiai pateiktas veiklos planas padeda įtraukti į bendrą veiklą minėtų veiklų bijančius vaikus. Nes jie aiškiai numato pabaigą arba išmoksta pranešti, kad nori baigti užduotį. Po kelių saugių bandymų mažėja nerimas ir baimė, vaikas pradeda kreipti dėmesį ir į šalia esančius bendraamžius.

Vaikai su ASS dažnai teigiamai reaguoja į stiprų spaudimą. Jiems patinka būti suspaustiems tarp dviejų čiužinių ir kai per juos volioja didelį kamuolį. Jie dažnai kiša rankas po sunkiais daiktas, mėgaudamiesi pojūčiais, kurie kitiems pasirodytų nemalonūs. Taip jie stengiasi pajausti, tačiau akivaizdu, kad jų smegenys registruoja tik stiprius pojūčius. Kai kurie vaikai elgiasi taip, tarsi rankos teiktų jiems nepatogumą, tik stiprus spaudimas padeda pasijusti geriau.

Pasunkintos priemonės, tokios kaip pasunkinta antklodė ir pagalvėlė, liemenė, šalikas, svareliai, plačiai taikomos sensorine integracija pagrįstoje terapijoje. Svarbu tikslingai juos naudoti pagal kiekvieno vaiko individualius poreikius ir savybes. Yra vaikų, ypač su ASS, kurie sunkiai priima pokyčius, jiems neįprastas aksesuaras gali kelti nerimą, pyktį, kartais net agresiją. Ypač vaikus su sensoriniais barjerais sunku iš karto įtikinti, kad jiems siūloma priemonė ar veikla patiks. Kaip minėta, svarbu pratinti pamažu. Pasirinktos priemonės svoris turi kisti priklausomai nuo individualių vaiko gebėjimų adaptuotis.

Vaikams, siekiantiems giliųjų pojūčių, svarbu tinkamai parinkti veiklas, kai jie gali naudotis pasunkintomis priemonėmis. Jokiu būdu nenaudokite pasunkinto šaliko, kai vaikas sėdi prie stalo, rašo, skaito, lipdo ar kerpa.

Tai pirmiausia kenkia taisyklingai laikysenai, o kraujas, kuris neša deguonį į galvos smegenis, negali normaliai cirkuliuoti. Tokiais atvejais svoris turi būti uždėtas ant kelių ar klubų. Šaliką ant pečių galima naudoti tik per aktyvias veiklas.

Tradiciškai pasunkintas šalikas uždedamas ant pečių arba juo apsukamas vaikas. Tokia papildoma sensorinė stimuliacija gali padėti nusiraminti, susitelkti, sukaupti dėmesį. Jį taip pat galima naudoti žaidimuose kaip sensorinį treniruoklį. Pavyzdžiui, patiesti ant grindų ir pasiūlyti vaikui pereiti per jį basomis, pasiridenti kaip rąstui, kaip kamuoliui, pavaikščioti keturiomis. Laikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos, prispaudžiant kitą sulenktą koją prie pilvo arba darant kitus gimnastikos pratimus ant vienos kojos.

Užsiėmimuose naudojami ir riešų bei čiurnos svareliai arba pasunkinta liemenė. Judrioje veikloje gerėja vaiko atliekamų veiksmų koordinacija, pusiausvyra, formuojasi kūno schema. Svareliai ir pasunkintos liemenės nerekomenduojami pooperaciniu laikotarpiu, esant didelei trumparegystei (miopijai) ir tinklainės atšokimui,atraminės-judėjimo sistemos sutrikimams, aukštai temperatūrai. Stebėkite vaiko nuovargio požymius: ar jis ne per daug blaškus, ar per dažnai nekeičia pozos, ar neatsirado neįprastų rankų ir kojų judesių (kratymo, tuksenimo ir pan.), mimikos reakcijų (kraipymosi, tikų), nevaldomų emocijų protrūkių (rėkimo, verkimo, šokinėjimo ir pan.), padidėjusio prakaitavimo, odos paraudimo, ar nepadažnėjo pulsas. Pasireiškus šiems požymiams nuimkite svarelius (liemenę) ir pakeiskite veiklos pobūdį.

Pasunkinta antklodė sukurta vaikams su autizmo spektro sutrikimu, tačiau ją gali naudoti suaugusieji ir kūdikiai aktyvios veiklos metu. Gilus kūno spaudimas, tarsi stiprus apkabinimas, skatina organizmą gaminti serotoniną – fiziologinį antidepresantą.

Reikia žinoti, kad priklausomai nuo žmogaus svorio antklodė gali kisti. Pasunkinta antklodė – tai antklodė su papildomu svoriu. Jos svoris suteikia proprioceptinį, arba gilųjį, spaudimą visam kūnui, o tai padeda reguliuoti centrinę nervų sistemą ir skatina atsipalaiduoti bei pagerina miego kokybę. Norint pasiekti poveikį, svarbu tinkamai parinkti antklodės svorį. Jis neturi viršyti 10 proc. vaiko svorio plius 500 g – 1 kg. 20 kg sveriančiam vaikui reikia 2,5–3 kg antklodės. Priklausomai nuo to, kaip vaikas prisitaiko prie esamo antklodės svorio, jį galima didinti, tačiau ne daugiau nei 50 proc. vaiko svorio. Miegui pasunkintą antklodę patartina naudoti vaikams nuo 3 metų. Prireikus jis pats turi sugebėti nusikloti.

Pasunkinta pagalvėlė, dedama vaikui ant kelių ar klubų, padeda pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ir sumažinti susijaudinimą, tarkim, vaikui po pertraukos grįžus į pamoką, pagalvėlė uždedama 5–10 min. Kaip nurodo tėvai, vienas iš sunkiausių perėjimų– nuo aktyvios veiklos prie miego. Todėl pasunkinta antklodė arba pagalvėlė gali būti tam tikras ženklas, kad atėjo laikas miegoti. Ją uždėjus galima pasekti pasaką.

Taktiliniai pojūčiai suteikia nenutraukiamą ryšį su mus supančiu pasauliu, o mažiems vaikams – naujų žinių apie aplinką. Lytėjimas tiesiogiai susijęs su žmonių poreikiais ir atlieka savireguliacijos vaidmenį. Liečiant vaiką stimuliuojamos endokrininė ir imuninė sistemos. Pasunkinta antklodė – ir taktilinių pojūčių šaltinis. Miegas po pasunkinta antklode, tarsi mamos glėbyje, suteikia saugumo ir ramybės.

Dar viena puiki priemonė–kūno kojinė. Tai taktilinė, vestibiulinė ir proprioceptinė vaiko gaunama patirtis. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma jutiminių sistemų veikia organizuotai. Negalima dirbti tik su viena. Tinkamai parenkant užduotis galima pasiekti balansą. Kitaip tariant, suteikti galimybę paveikti silpniau stimuliuojamas sritis ir pasiekti tinkamą jų atsaką. Jei vaikas puikiai jaučiasi apspaustas, jam lengviau priimti ir lytėjimo dirgiklius, judėti. Būdamas kūno kojinėje vaikas gali įveikti šalia judančių objektų baimę, pavyzdžiui, būti judrioje erdvėje tarp bėgiojančių vaikų. Nes jausdamas save jis galės išmokti kurti erdvinius ryšius, suvokti atstumą iki nejudančių ir judančių objektų. Kūno kojinė padeda treniruoti kliūčių įveikimo gebėjimus, gerinti erdvinę orientaciją, įtraukti vaiką į žaidybines veiklas, sumažinti nerimą. Klasikinė ir apvali kūno kojinė vienodai atlieka savo funkciją. Svarbu tinkamai parinkti jos dydį pagal vaiko ūgį. Jei vaikui sunku atrasti rankoms ir kojoms skirtas vietas klasikinėje kojinėje (turi specialius kampus), galima rinktis ovalią kūno kojinę. Galimos įvairios veiklos, skirtos ir individualiai naudoti atliekant užduotis, ir grupinėje veikloje, skatinančioje socialinę interakciją.

Galimi veiklų variantai:

Atspėk, kas aš?

Būdami kūno kojinėje ką nors pavaizduokite ir paprašykite vaiko atspėti, paskui pasikeiskite vaidmenimis.

Paprašykite vaiko tam tikra kūno poza pavaizduoti geometrines figūras (trikampį, kvadratą, rombą), kokį nors gyvūną ar pan.

Kas greičiau?

Surenkite ridenimosi ar šliaužimo kojinėse varžybas.

Užvilkite kojinę taip, kad galva būtų išorėje, ir pasiūlykite vaikui gaudynių žaidimą arba bėgimą maišuose, kas greičiau.

Pasiūlykite būnant kojinėje vaizduoti vikšrą ir šliaužti pirmyn.

Kliūčių ruožas

Sukurkite kliūčių ruožą naudodamiesi minkštais moduliais ir pasiūlykite vaikui jį įveikti būnant kūno kojinėje.

Paliesk ir atspėk

Paprašykite kojinėje esančio vaiko pačiupinėti (per audinį) ir atspėti, koks tai daiktas.

Įdėkite į kojinę žaislų arba daiktų ir pasiūlykite vaikui liečiant atspėti, kokie tai daiktai.

Nakties šešėliai

Pažaiskite su šešėliais. Pasiūlykite vaikui įlįsti į kojinę. Nukreipkite prožektoriaus šviesą į sieną, išjunkite šviesą.

Paprašykite vaiko ką nors pavaizduoti ir pažiūrėti į savo šešėlį. Pasikeiskite vietomis. Pavaizduokite ką nors esantį kojinėje ir paprašykite vaiko papasakoti, ką mato ant sienos.

Du viename

Pasiūlykite vaikui įlįsti į kojinę kartu su jumis. Kartu žingsniuokite, atlikite pratimus ir pan.

Kartu su vaiku įlįskite į kojinę ir paklausykite muzikos arba pabūkite tyloje.

Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos autizmo asociacijos žurnale „Lietaus vaikai“ nr.2, kuris yra leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2019 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.