Kaip atpratinau vaiką nuo sauskelnių: 6 mamų patirtis

(1)

Kada ir kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių, kad visus reikalus – „rimtus“ ir nelabai – jis darytų į naktipuodį? Patarimų prirašyta gausybė, o kiekvienos šeimos patirtis vis tiek būna unikali. Jūsų dėmesiui – 6 mamų pasidalijimai, kada ir kaip atsisveikinti su sauskelnėmis sekėsi jų vaikams.

Laura:


„Kai dukrai buvo 1 metai ir 8 mėnesiai, ji puikiai žinojo, kam skirtas puodukas, dažniausiai į jį ir padarydavo (aš pagaudavau tą akimirką). Tačiau tada dukra staiga ėmė nemėgti puoduko. Pasėdi keletą minučių, atsistoja, pasitraukia per keletą žingsnių ir laiminga padaro ant grindų. Gėdinau, bariau ją, o ji tik juokdavosi. Tuo metu lankėme suaugusiųjų baseiną, kartą persirengimo kambaryje dukra sustingo ir... balutė. Ten buvusios moterys pradėjo nepiktai juoktis. Dukra labai susigėdo, ir – stebuklas! – po to karto dukra pati pasiprašydavo šlapintis, „avarijų“ nebenutiko.  


Rūta:


„Kai vaikui dveji metai, o jis vis dar su sauskelnėmis, atrodo, kad tai tęsis visą gyvenimą. Regis, stengiesi – leidi vaikščioti be jų, kas 10 minučių kaitalioji šlapias kelnaites ir plauni grindis, sodini ant puodo, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Auginant pirmąją dukrą pagelbėjo darželis. Auklėtojų muštras (gerąja prasme), sodinimų ant puodukų grafikas labai greitai davė rezultatų. Dar prieš užpučiant antrojo gimtadienio žvakes, dukra sauskelnes dėvėjo tik naktį“. 


Ligita:


„Dukrytė su puoduku susidraugavo nuo 6 mėnesių. Jai kietėdavo viduriukai, sunku buvo tuštintis, todėl apylinkės seselė patarė sodinti ant puoduko. Tai puikiai "suveikė", o ir dukra nesipriešino. Su mažąja buvo dar paprasčiau, matydama, kad sesė daro į puodą, ji nuo 8 mėnesių rodydavo, kad nuimčiau sauskelnes. Pastebėjau, kad iš pirmo vaiko reikalaujame daugiau, negu iš antro. Norime, kad greičiau pradėtų kalbėti, vaikščioti, sėstis ant puoduko. Antrasis auga pats, neskubinamas ,visko išmokdamas, kai tam ateina laikas“.


Kristina:


„Vyresnėlį bandžiau sodinti ant puodo 8 mėnesių – nepavyko. Tada pamąsčiau, jog pinigų sauskelnėms užtenka, tai kam traumuoti vaiką? Kitą vasarą, kai suėjo dveji metai, vėl bandžiau. Į puoduką „sysiu“ darė ir meškučiai, ir zuikučiai, net mama su tėčiu buvo pasodinti pora kartų. Tik pats vaikas nerodė didelio noro. Kartą, keičiant sauskelnes, suskambo telefonas. Aš, kaip kūmutė, nulėkiau papliurpt, o jis pliku užpakaliu liko kambaryje. Užsiplepėjau tą kartą, o sūnus ateina ir sako: „Mama, aš „kaku“ padariau“. Klausiu: kur??? O jis išdidžiai parodo į puoduką! Aišku, tada labai gyriau, dovanojau saldainių, jam girdint visiems pasakojau, koks mano vaikas šaunuolis. Nuo tada sauskelnių nebereikėjo“. 


Viktorija:


„Kadangi buvau uoli jauna mamytė, pirmąjį vaiką gana anksti sodindavau ant puoduko kas valandą, suvyniojau namuose kilimus, kad būtų lengviau išvalyti grindis atsitikus “bėdai“. Metų ir aštuonių mėnesių sūnus jau darė į puoduką, nors, aišku, buvo ir “linksmų” situacijų – pvz. kol aš ruošiausi į kelionę, jis atliko rimtą reikalą į mūsų lagaminą (mat jis buvo mėlynas ir asocijavosi su puoduku). Dukra puoduką sąmoningai ignoruodavo, nes pajautė, kad man labai rūpi ją pripratinti. Kai dukrytei buvo dveji metai, auklei pasakiau, jog ji gaus “premiją”, jei išmokys vaiką pasiprašyti. Įtariu, kad auklė persistengė - dukrytei atsirado tuštinimosi baimė, ji susilaikydavo keturias ir daugiau dienų. Persilaužimas įvyko savaime, štai jau keletas savaičių, kai dukra miega be sauskelnių“. 


Evelina


„Puoduką turėjom nuo 7 mėnesių. Tokį, kuriame padarius „sisiuką“ užgrodavo muzika. Nors ir rodydavau sūnui, ką su juo reikia daryti, jam tai buvo žaislas, kuris pabodo po mėnesio. Kaip tik tuo metu persikraustėm į butą, kuriame tebevyko remontas, net nebuvo durų. Ir tai buvo geriausia paskata – matydamas, kaip šlapinasi tėtis, sūnus irgi užsigeidė šlapintis į klozetą. Be to, buvo vasara, šilta, sūnus pajautė, kaip malonu gyventi be sauskelnių“. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis