Vieni kūdikiai labai dažnai savo artimuosius juokina grimasomis, kiti rečiau, tačiau tai dar nereiškia, kad pirmieji jau gimę būti aktoriai, o antrieji – ne. Kartais daugiau emocijų rodo temperamentingesni kūdikiai. Visi mažyliai nori pritraukti dėmesį. Todėl matydami, kad jų grimasas kartoja mama, dar labiau stengiasi. Pavyzdžiui, juokingai vartyti akeles mažyliai gali išmokti ir atsitiktinai, o jei mama tuo žavėsis, tikrai ilgai nepamirš šio triuko.
ŠYPSENA
Vienas ankstyviausių yra pasitenkinimo jausmas, kai kelių dienų ar savaičių mažylis šypsosi pats sau. Ši šypsena atsiranda iš didžiulio pasitenkinimo, kad viskas gerai: nepučia pilvuko, šilta ir sotu. Ji rodo visišką ramybę ir atsipalaidavimą.
Maždaug šeštą gyvenimo savaitę kūdikis jau tampa patyręs ir savo emocijas gali reikšti sąmoningiau nei naujagimis. Vaikas jau pažįsta savo artimuosius ir juos išvydęs nusišypso: „Žiūrėkit, aš esu laimingas.“ Kūdikis jau sugauna mamos žvilgsnį ir jei ji nusišypso, atsako. O jei tėtis dar kokią grimasą parodo… Kūdikis juokiasi ir džiaugiasi, nes pagaliau suprato, kad artimo žmogaus veidas gali keistis. Sulaukęs maždaug dviejų mėnesių, mažylis jau bando atkartoti savo mamos, tėčio, broliukų ir sesučių grimasas. Šis pomėgis jam teikia begalę džiaugsmo.
Vyresni kaip trijų mėnesių kūdikiai savo laimę reiškia krizendami, kartais net springdami ir žagsėdami iš juoko, kai, pavyzdžiui, tėtis skraidina palubėmis. Pirmasis „skrydis“ paprastai būna netikėtas, todėl iš pradžių mažylis gali išsigąsti ir net sustingti iš siaubo, bet vėliau supras, kad toks žaidimas yra nepaprastai malonus.
VERKSMAS
Naujagimis, išsigandęs stipraus garso ar staiga pasikeitusios padėties, pavyzdžiui, kai ramiai gulėjo, o kas nors jį pakėlė, gali pradėti verkti arba savo veido išraiška rodyti: „Aš labai bijau...“
Kūdikio verksmas rodo išgyvenimus. Verksmas nelygus verksmui. Jis gali rodyti tai, kad mažyliui ką nors skauda, kad jis alkanas arba jam trūksta dėmesio. Kartais atrodo, kad verksmas primena cypsėjimą ar pyptelėjimą. Apleistas mažylis verkia ypač su dideliu skausmu balse. Mama paprastai sugeba atpažinti, ką reiškia mažylio verksmas, ir žino, ko jam tuo metu reikia.
BAIMĖ
Tarp šešto ir aštunto gyvenimo mėnesio kūdikis jau puikiai atpažįsta žmones ir… kai kurių pradeda bijoti. Iki šiol patiklus vaikas staiga atsisako „eiti“ dėdei ant rankų ir susiraukia išvydęs tetos šypseną. Kūdikis patempia lūpą ir atrodo tuoj tuoj pravirks, bet nurimsta, patekęs į saugų mamytės glėbį.
Kiekvienas svetimasis ypač kūdikiui neįprastai atrodantis (tarkim, su tamsiais akiniais, barzdotas ar plikas) gali gąsdinti. Išsigandęs mažiukas verkia ir tokio „nepatikimo“ asmens neprisileidžia. Kodėl vienus žmones prisileidžia, o kitų ne, nėra aišku. Tačiau toks vaiko elgesys rodo jo prisirišimą prie tam tikrų žmonių.
Kūdikiui nauja patirtis visada yra labai įdomi, o išgąstis ar nepasitikėjimas nauja pramoga virsta susidomėjimu ir noru kartoti ją ir dar. Iš pradžių net ir maudynės mažyliui gali kelti baimę, bet vėliau jos paprastai virsta malonumu. Kūdikis, išgirdęs čiurlenant vandenį, žino, kas jo laukia, ir džiaugiasi.
PYKTIS
Artėjant pirmam gimtadieniui mažylis jau verkia ne tik dėl to, kad blogai jaučiasi, bet ir todėl, kad mama neduoda to daikto, kurio jis labai nori. Pavyzdžiui, paragauti karštos arbatos. Mažylis jos nori, o užsispyrėlė mama neduoda. Jam nė motais, kad gali nusideginti.
Vaikas jau supranta, kad mama uždaro duris – vadinasi, jis nepateks į tėčio kambarį ir negalės pasirausti jo popieriuose. Arba paimtas ir aukštai padėtas telefonas reiškia, kad mažylis negalės jame pažiūrėti filmuko. Kūdikis jau supranta, kad taip tėvai riboja laisvę. Ir verksmu pradeda mokytis reikalauti išpildyti norus. Vaikas pyksta, kad tėvai neduoda to, ko jis nori, ir savo pyktį reiškia verksmu.
Vaikas verkia, kai mama išeina, nes nesupranta, kad ji grįš. Todėl kartais, jei mamos nebuvo visą amžinybę (iš tiesų tik kelias valandas!) ir jei ji pagaliau grįžo, jis nori atrodyti abejingas. Taip jis nori parodyti, kad mamos nebuvo, kai jam labai labai reikėjo, kai ilgėjosi jos.
Iš pykčio mažylis gali nežiūrėti mamai į akis, nežįsti ar net imti ją mušti. Tai tegali rodyti jo prisirišimą prie mamos.
Vaikas, kurį šiame amžiuje palieka mama arba tėtis, jų ir neprisimena. Tačiau mamos liga ar nepriežiūra atsiliepia vėliau ir paauglystėje tokie vaikai pridaro daug bėdų.
