Psichologė: kaip netraumuojant atjunkyti vaiką nuo krūties

Du vaikučius auginanti mama klausia psichologės patarimo, kaip atjunkyti didžiąją dukrytę nuo krūties? Nes žindant keturių mėnesių sesei, mamos pieno labai nori ir vyresnioji dvimetė sesė.


Indrė klausia:


„Turiu dvi dukrytes, vienai tuoj 2 metukai kitai beveik 4 mėnesiai. Abi vis dar maitinu pati, niekaip nepavyksta vyresnėlės atpratinti. Jei neduodu, tai rėkimai vos ne iki isterijos. Kaip netraumuojant vaiko nutraukti vyresnėlės maitinimą?“



Į klausimą atsako Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.


ačiū už klausimą. Smagu, kad renkatės žindyti savo dukrytes. Ilgalaikis žindymas yra dovana tiek mamai, tiek vaikui. Mamai – tai krūties ir gimdos vėžinių susirgimų bei kitų ligų profilaktika. Vaikams – tai geriausias maistas pirmaisiais gyvenimo metais, jo sudėtis yra būtent tokia, kokios jam/jai reikia. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja žindyti vaikus iki dvejų metų. Tačiau suprantu, kad jūsų, Indre, situacija jums yra jautri ir kelianti iššūkių.

Gimus antrajai, vyresnėlė, tikiu, atrodo tokia didelė ir daug mokanti, tačiau jai sueis dar tik dveji metukai. Jos akimis žiūrint, jūs jai vis dar esate pats svarbiausias ir labiausiai reikalingas asmuo. Jūs esate mylinti, atliepianti mama. Jau praėjote žindymo nėštumo metu kelią. Dabar esate tandeminio žindymo (naujagimio ir vyresnėlio kūdikio/vaiko maitinimas iš krūties vienu metu) etape.


Trumpai apie kūdikį: 4 mėnesių kūdikiui jūsų pienas yra vienintelis maisto šaltinis. Tad būtina užtikrinti, kad pienelio visų pirma ir pagal poreikį gautų jūsų antroji dukrytė. Kad ji jaustųsi rami, mažiau verktų, padeda dažnas nešiojimas. Pasidomėkite jums bei kūdikiui tinkama nešiokle.


O dabar pakalbėsime apie beveik dvejų dukrytę, kas su ja vyksta ir kaip jai padėti atsisakyti pienelio.


Pirmagimio nukarūnavimas


Visų pirma, antro vaiko gimimas įneša sumaišties į bet kokio amžiaus vaiko gyvenimą. Pirmieji pusė metų yra tas laikas, per kurį vyksta visų šeimos narių adaptacija (tiek fizine, tiek emocine prasme) prie pasikeitusios situacijos. Kalbant individualiosios psichologijos terminais, vyresnėlis patiria „nukarūnavimą“.


T.y. buvęs vienintelis karalystės valdovas, apie kurį mama/tėtis šokinėjo, visaip rūpinosi ir linksmino, dabar turi sostu dalintis. Dar blogiau: yra nustumiamas į šoną, nes mama yra nuolat su „tuo verkiančiu kitu“. Vaikas daro apibendrinimą, kad „aš esu blogas, todėl mane pakeitė kitu vaiku, manęs nebemyli“. Tad visom išgalėm bando užsitikrinti tėvų meilę ir dėmesį. Deja, bet efektyviausiai tėvų dėmesį teikia netinkamas elgesys.


Kad jūsų dukrytės „nukarūnavimas“ būtų jai kuo mažiau skausmingas, suteikite daug pozityvaus dėmesio (pažaiskite, išeikite pasivaikščioti, įtraukite ją į maisto gaminimą, rūpinimąsi kūdikiu). Taip pat patikinkite ją, kad ji yra jūsų širdies ir akių džiaugsmas. Galite sakyti maždaug taip: „Dukryte, ačiū tau, kad tu esi. Esu palaiminta, kad galiu būti tavo mama. Mes su tėčiu taip džiaugiamės tave augindami, kad net nusprendėme turėti dar vieną vaiką.“


Padrąsinkite ją: „Man taip smagu matyti, kaip tu augi. Tu jau tokia didelė, moki pati ... (valgyti, žaisti, pasiimti ir pan.)."

Arba: „Ačiū tau už pagalbą, padedi man ... (padengti stalą, iškraustyti indaplovę, rūpintis mūsų mažu leliuku ir pan.)."

Atpažinkite ir priimkite jos didelius jausmus. Jai labai sunku dalintis. Kad būtų lengviau suprasti, kaip ji jaučiasi, įsivaizduokite, kad jūsų mylimas vyras nusprendžia į namus parvesti dar vieną žmoną. Baisu, nesąmonė? Jūs bent jau galėtumėte rinktis, būti tokiuose namuose ar ne. Vaikas tokio pasirinkimo neturi. Tad mes, kaip tėvai, tegalime priimti, atlaikyti ir padėti vaikui su tais jausmais (pavydas, baimė, kad esi nebereikalingas, liūdesys ir t.t.) išbūti. Pavyzdžiui, „Dukryte, tu saugi, aš tave labai myliu. Matau, kad tau labai sunku dalintis mama su sese. Ilgu laukti, kol aš ją pervystau ir užmigdau, tiesa? Sesė miega. Eikš ... (pastatysime bokštą, paskaitysime knygelę ir pan.)“


Kodėl gimus broliu ar sesei, pirmagimis „sumažėja“?


Antra, vaiko regresas (tiek fiziologinis, tiek psichologinis) gimus antram vaikui yra visiškai normalu. Tai gali pasireikšti atsiradusiu mikčiojimu (jei vaikas iki to kalbėjo sklandžiai), šlapinimusi/tuštinimusi (nors vaikas jau buvo savarankiškas tualeto reikaluose), verkšlenimu, kabinimusi į mamą/tėtį (prieš tai buvo drąsus, tyrinėjantis pasaulį) ir pan. Vaikas stebi aplinką, mato kaip į kūdikį reaguoja tėvai, ir mėgina įvairius būdus užsitikrinti dėmesį. Pavyzdžiui, jei vyresnis vaikas apsikakoja, mama/tėtis viską meta ir skiria visą dėmesį tik jam, kol nuprausia, perrengia. Kantrybės ir jautrumo! Vėlgi skirkite daug pozityvaus dėmesio, kad šios kraštutinės priemonės nebūtų vienintelis būdas gauti tėvų dėmesio.

Padėkite vaikui regresuoti fantazijose. Pagaminkite vyresnėlės nuotraukų albumą ar fotoknygą, kurioje ji matytų, kaip jos laukėte, kol ji buvo pilvelyje, kokia maža maža buvo tik gimusi, kaip gėrė pienelį, kaip ją nešiojote ir t.t. Leiskite jai sumažėti. Pasakokite įvairias istorijas, kaip ji pradėjo guguoti, verstis, sėstis, valgyti...


Trečia, pasitelkite įvairius raminimo, guodimo būdus (apkabinkite, glauskite, myluokite, ramiai niūniuokite ar dainuokite), kad jūsų pirmagimė jaustų jūsų artumą ir šilumą.


Ir štai patenkinus emocinius vaiko poreikius, galima pradėti kalbėti apie sėkmingą nujunkymą.


Kaip nujunkyti?


Nujunkymas, kaip ir daugelis kitų dalykų vaikų auginime, yra procesas. Duokite sau ir vaikui laiko apsiprasti su artėjančiais pokyčiais.


Kalbėkitės (kai esate sočios, pailsėjusios, geros nuotaikos) apie tai, kad „mamos pienelis“ yra mažų leliukų maistas (dvejų metų mažylis jau turėtų ragauti/valgyti šeimos valgomą maistą; žindymas taip pat išlieka kaip maisto medžiagų šaltinis, bet pieno poreikis tokio amžiaus vaikui dažniausiai būna gerokai sumažėjęs).


Pasidžiaukite drauge su ja, kad ji turi pilną burną dantukų, yra tokia didelė kaip mama/tėtis ir gali pati kramtyti įvairiausius skanumynus.


Keiskite migdymosi ritualus. Glostykite nugarytę, galvą, leiskite prisiglausti, bet jau nežindykite (pasiūlykite atsigerti vandens). Dainuokite ramią dainą. Tai padės ir jums pačiai išlikti ramiai. Labai svarbu, kaip pati jaučiatės! Nedvejokite viduje. Jeigu priėmėte sprendimą nujunkyti, laikykitės jo. Ar dukrytė verks? Galbūt. Leiskite jai liūdėti, atsisveikinti su pieneliu. Padėkite jai jausmuose išbūti. Isterinis verkimas rodo, ne kad jai būtinai reikia pieno, o kad gal jai labai sunku ir baisu, ji nebežino, ar vis dar ją mylite (jau kalbėjome apie tai). Kad įvyktų pokytis, gali reikėti iki 25 bandymų. Svarbiausia būkite šalia (palikti ją vieną išsiverkti būtų traumuojanti patirtis). Stiprybės jums.

Skirkite jai asmeninio dėmesio! Bent 15 minučių per dieną kiekvieną dieną asmeninio laiko su mama padeda pripildyti vaiko meilės taurę ir atlaikyti dienos keliamus iššūkius darosi vis lengviau (gal nebe taip ir to pienelio reikia, gal ir palaukti, kol mama užmigdys sesę, ne taip ilgu ir pan.). Užsiimkite jos mėgiama veikla. Kalbėkite apie jos pasiekimus. Juokitės drauge. Juokas ir ašaros įveikia net ir didžiausius skaudulius.


Linkiu kantrybės ir visa gydančios meilės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis