Atsisveikinimas su žaislais

Žaislai, kaip ir viskas šiame pasaulyje, nusidėvi, sensta, lūžta arba atsibosta. Tuomet reikia su jais atsisveikinti. Kodėl vaikams tai taip sunku padaryti? Juk, suaugusiųjų akimis, ta lėlė seniai nebegraži, o tas meškutis jau niekada nebeišsiplaus. Ką apie tai sako psichologai?


Yra žaislų, kurie ir vaikams yra tik žaislai-daiktai – tokie pat daiktai, kokie mums yra stalas ar kėdė arba kavinukas. Mes jais naudojamės tarsi be emocijų arba net nepastebime, kad jie yra. Tačiau yra daiktų, svarbesnių už kitus dėl daugybės priežasčių, kurios kitiems gali būti nesuprantamos. Pavyzdžiui, kuo ypatinga ta jau nublukusi ir vietomis net nutrinta sofa? Svečias gali stebėtis, kad laikote tokią neišvaizdžią senieną, o jums tai jūsų namų siela, emocinis centras, aplink kurį sukasi ir kuris laiko namų gyvenimą. Lygiai taip yra su žaislais, iš kurių vaikas susidėlioja savo pasaulį, erdvę, pasak psichologų, vadinamą tranzitine, pereinamąja arba net magiška. Magiška, nes tame iš žaislų ir svarbių kitų daiktų (skudurėlių, šakelių, kriauklelių, kaladėlių, kankorėžių ir pan.) vaiko sukurtame pasaulyje įmanoma ir galima viskas.


Žaislai ir žaidimai yra tarsi sumažintos tikrovės kopijos, kuriomis vaikai gali drąsiai manipuliuoti ir mokytis. Žaislai kalba, juda, veikia, į juos galima „įdėti“ emocijas, santykius ir viską, ką vaikas girdi, patiria, mato tikrame gyvenime. Štai ant spintelės sėdintys meškutis ir lėlė tame magiškame vaiko pasaulėlyje gali draugauti, jausti vienas kitam simpatiją, o gali būti susipykę, nemėgti vienas kito, net nesikalbėti. Trumpai tariant, jiems gali nutikti viskas, kas nutinka vaikui darželyje, kieme ar namuose. Su kai kuriais žaislais vaikas užmezga emocinį ryšį ir paprastai būna labai įsitraukęs į tai, kas vyksta magiškame pasaulyje: vaikas tarsi dingsta, tampa vienu ar iškart keliais personažais, įgarsina juos, kuria jų santykius, sprendžia konfliktus ir taip išžaidžia viską, kas jį slegia, dėl ko nerimauja, išpildo savo norus ir pan.

 

Perprastas žaislas


Vienus žaislus vaikai išauga: žaisdami patenkina tam tikro amžiaus tarpsnio smalsumus ir poreikius, išnaudoja visas galimybes, suformuoja kokį nors įgūdį ir tas žaislas tampa nebeįdomus, perprastas, tarsi ir nebereikalingas.


Žaislai, su kuriais vaikas užmezga emocinį ryšį, yra neišaugami, kartu su vaiku pereina iš vienų metų į kitus. Vaikui iki trejų metų žaislas ar bet koks daiktas (nosinaitė, miego zuikis ir pan.) gali tapti vadinamuoju tranzitiniu objektu, su kuriuo lyg su mama ar draugu yra saugu, jis nuramina, paguodžia ir padeda ištverti sunkumus. Tokie svarbūs dažniausiai tampa žaislinės gyvų būtybių kopijos, pavyzdžiui, lėlės, pliušiniai meškučiai, šuniukai ir pan., bet gali tapti bet kuris vaikui kažkuo ypatingas daiktelis, kaip antai kaladėlė, ugniagesių mašinytė, gėlėtas lėlės puodelis ir bet kas, kam vaikas yra įpūtęs gyvybės, kas yra tapęs ritualo, magiško pasaulio dalimi.


„Gyvi“, emociškai svarbūs žaislai dažniausiai būna tie, kurie neatima iš vaiko galimybės pačiam kažką sugalvoti, prikurti ar perkurti, kuriems tarsi kažko trūksta. Štai lėlė-kūdikis ir verkia tikromis ašaromis, ir turi balsą, kuris sako „mama“, naujoviškos mašinėlės pačios važiuoja, uždega žibintus, pypina ir t. t. – vaikui nebelieka, ką dar sugalvoti, jo vaizduotė užmiega. Tad nors pirmą ir antrą kartą žaidžia, žavėdamasis tokiu nauju daiktu, ilgainiui jis tampa nuobodus, nebeįdomus ir gal net pradeda erzinti. Kai nelieka erdvės vaizduotei, kūrybai, vaikas ir vėl greitai pajunta kažko stygių, kurį bandoma patenkinti nauju žaislu.Tačiau tiesa ta, kad tą trūkumą gali užpildyti tik paties vaiko vaizduotė, o ne kitas daiktas. Žinoma, nauji lėlės patalėliai, suknutė ar šalikėlis gali padėti įveikti daug lėlės priežiūros bėdų, tačiau skuduriuką vaiko vaizduotė gali paversti bet kuo, kad ir skraidančiu kilimu.

 

Prisirišęs prie... lego kaladėlės


Išaugamais žaislais vaikui nėra labai sunku nei dalytis, nei atsisveikinti. Sunku su tais, kurie reiškia šiek tiek daugiau. Kad įstengtų tokį atiduoti ar juo dalytis, vaikas turėtų nutraukti su juo emocinį ryšį. Ar tai labai lengva? Jei norite, kad vaikas leistų žaisti, paskolintų, dalytųsi ar kažkam atiduotų savo žaislą, turite su juo tai aptarti ir susitarti. Jei vaikas sako „ne“, tai reiškia tik tai, kad tas žaislas jam yra labai svarbus. Ir tai reikia gerbti. Jei laukiate svečių, būtų gerai, kad tuos svarbiausius žaislus vaikas susidėtų į dėželę ir paslėptų ją nepasiekiamoje vietoje, kad niekas nematytų, nenorėtų ir neimtų.


Yra vaikų, kurie turi labai daug lego kaladėlių ir prie visų jų yra prisirišę, saugo, neišmėto, nieko prie jų net artyn neprileidžia. Suaugusieji stebisi: „Jų tiek daug, negi tau gaila?“ Tačiau gali būti, kad savo vaizduotėje vaikas iš jų yra kažką susikūręs, kiekviena detalytė gali turėti savo istoriją, atlikti tam tikrą funkciją, yra dalis pasaulio, kuriame vaikui ramu ir viskas aišku. Įsibrovėlis – didelis ar mažas – sujaukia to pasaulio tvarką, stabilumą, įneša chaoso jausmą. Panašiai turbūt jaučiamės išėjus svečiams: namai tie patys, bet kažkas lyg ne taip. Reikia gerbti vaiko jausmus.

 

„Nupirksime naują“


Kartais tėvai tiesiog išmeta senus žaislus, kai vaikų nėra namuose. Ar tai mažiau skausmingas atsisveikinimo būdas, nei derėtis dėl kiekvienos nuolaužos?


Anot specialistų, tai galima būtų palyginti su tokiu pačiu jausmu, jei suaugusieji, grįžę iš atostogų, rastų išplėštą butą. Šis palyginimas padeda suprasti, kaip nuvertiname vaiko žaidimų pasaulį. Juk neretai tėvai sako: „Nenusimink, juk tai tik žaislas, nupirksiu naują, nieko baisaus!“ Taip kalbėdami, patys į vaikų širdeles įdedame abejingumą daiktui, žmogui, įvykiams. Vaikas neteko vienos savo dalelės. Ir tai skausminga! Todėl kad ir ką ketintumėte daryti su žaislais – juos tvarkyti, atiduoti, išmesti, taisyti ir pan., niekada to nedarykite nepasitarę, neatsiklausę savo vaiko. Gali būti, kad žaislo nuolauža jums yra tik nuolauža, bet vaikui ji gali būti didelis turtas. Nebūtinai pats seniausias, nešvarus, nudriskęs žaisliukas yra nereikalingas, nes negražus. Jei jis toks, priešingai, tai rodo, kad jis labai reikalingas. Jums gali būti gaila 50 eurų kainavusio žaislo, bet vaikui jis gali nereikšti nieko. O vos eurą kainavęs meškutis – būti jo visas pasaulis. Daugelis vaikų, ypač maži, gali saugoti kiekvieną nuolaužą, bet tuoj pat ją pamiršti, paskui vėl prisiminti, prabėgus kažkiek laiko. Vaikai vertę nustato kitaip nei suaugusieji.

 

Kai žaislai suteikia saugumo


Kodėl kartais net paaugę vaikai nenori atiduoti savo, atrodo, jau išaugtų žaislų? Paaugliai ir net suaugę žmonės ilgisi to vaikiško laikotarpio, tos magiškos erdvės, kurioje viskas buvo įmanoma, kur paprasčiausias pagaliukas virsdavo lėktuvu. Prisiminti vaikystę, per daiktus prie jos vėl prisiliesti yra labai brangi patirtis, kuri tarsi sugrąžina tą saugumą ir įsivaizdavimą, kad „aš galiu viską“. Tai ir ramina, ir įkvepia. Nieko keista, kad vaikams nesinori atiduoti tokios brangios savo dalelės. 


Sunerimti reikėtų, jei įtarimą, kad vaikas jaučiasi nesaugus, todėl „apsistato“ daiktais, stiprintų ir kiti požymiai: sutrikęs valgymas, miegas, nagų graužimas, verksmingumas ir pan. Mes visi ieškome ar turime daiktų, kurie padeda jaustis saugiau, drąsiau, geriau. Vienam tai koks nors medžiagos gabalėlis, kitam – pirštinaitės, trečiam – sagutis ir t. t.

 

Kaip atsisveikinti


5 patarimai


1. Pasikalbėkite su vaiku apie tai, kad atėjo metas peržiūrėti žaislų dėžę ir atsisveikinti su nebereikalingais ar sulūžusiais žaisliukais. Susitarkite su vaiku, kada tai darysite.


2. Pagalvokite, kaip elgsitės su sulūžusiais žaislais – bandysite sutaisyti ar atiduosite perdirbti.


3. Labai svarbu, kad atsisveikinimas su žaisliukais būtų estetiškas ir pagarbus. Nesukiškite jų bet kaip į šiukšlių maišą, maža to, nemeskite lėlių, pliušinių meškučių tiesiai į konteinerį ant kitų šiukšlių, nes tai visada atrodo labai kraupiai – lyg iš siaubo filmo.


4. Lėles, kitus žaislus galima sudėti į kartonines dėžes ir nuvežti į sodybą, pas senelius arba vaikams, kuriems jie bus reikalingesni.


5. Paisykite vaiko nuomonės. Išmeskite tik tuos žaislus, kuriuos išmesti jis leidžia.

 

Raganos, nykštukai ir kiti žaislų vagys


Neretai tėvai sugalvoja įvairiausių personažų, kurie „pasiima“ senus žaisliukus. Tai gali būti raganos, nykštukai, naminukai ir t. t. Pasak psichologų, dažniausiai tokie personažai padaro juodą darbą vaiko psichikai, ypač jautresnių vaikų. Pirma, tokių padarų iš tikrųjų nėra, taigi, tai melas, antra, vaikas, kurio vaizduotė labiau išlavėjusi, pradeda bijoti net eiti miegoti – juk naktį kažkokia neaiški būtybė gali įsibrauti į jo kambarį! Tokią priemonę net galima pavadinti teroristine. Ar norėtume, kad su mumis taip būtų elgiamasi? Juk suaugusieji turbūt visą naktį akių nesumerktų, jei kažkas įspėtų, kad šiąnakt į butą gali įsilaužti vagis! Arba nubudę, užuot išgėrę puodelį juodos kavos, gautume istoriją apie tai, kad naktį vagis įlipo pro langą ir išnešė tą seną negražų kompiuterį arba mylimiausią palaidinę. Geriausia, kai tėvai padeda vaikams susitvarkyti kambarį, susidėti žaisliukus, o atsisveikinimo su vaikų daiktais reikalus sąžiningai ir atvirai aptaria su vaiku, paiso jo nuomonės bei jausmų.


Kiek reikia?


Pasak psichologų, žaislų užtenka tiek, kiek jų vaikas pajėgia aprėpti savo dėmesiu, t. y. tikrai reikalingi yra tik tie žaislai, prie kurių vaikas prisiliečia, su kuriais pažaidžia kasdien. Žaislai turi būti „aktyvūs“, naudojami – tokia yra jų funkcija. Iš didelės krūvos nenaudojamų žaislų vaikui mažai ir laimės, ir naudos.


Tai, kad vaikas nori, jam reikia, jis reikalauja vis naujo žaislo, yra išmoktas elgesys. Jei dėmesio stoką kompensuojame, pirkdami daiktus, netrukus vaikui tikrai ims atrodyti, kad jei perka – vadinasi, myli. Taip daiktas tampa bučiniu, galvytės paglostymu. Taigi, tėveliai turi būti tvirti, nuoseklūs ir budrūs, kad savo meilės nepaverstų daiktais.

 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis