Atvirai: kodėl nežindanti mama Lietuvoje laikoma nenormalia?

 (118)
Kai kurios pagimdžiusios mamos guodžiasi, kad nejaukiai jaučiasi žindydamos savo kūdikius, o visuomenės spaudimas žindyti dar labiau slegia ir erzina. Šiuos laiškus paprašėme pakomentuoti psichologės psichoterapeutės dr. Agnės Matulaitės. Savo mintis ji išdėstė laiške skaitytojoms.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš mamų laiškų:

„Šiais laikais baisu prisipažinti, kad nežindai kūdikio, nes aplinkiniai smerkia tokias mamas. Aš buvau nusprendusi nežindyti dar besilaukdama savo sūnaus ir jam gimus iškart pradėjau maitinti mišinėliais. Vis dėlto kiekvienas gydytojas, pas kurį atnešdavau savo kūdikį, pirmiausia paklausdavo: „Ar kūdikį maitinate krūtimi?" Tekdavo aiškintis, kodėl nežindau, tarsi neturėčiau teisės rinktis. Net ir ortopedas pasiteiravo, ar žindau savo sūnų, nors niekaip nesuprantu, kaip gali būti klubų bėdos ir žindymas susiję. Manau, maitinti krūtimi ar ne, turi būti kiekvienos mamos teisė ir sprendimas. Kodėl ta, kuri renkasi buteliuką, yra laikoma blogesne mama?" Ramunė

TAIP PAT SKAITYKITE:
Burnoje tirpstančių spurgų receptas
Lietuvės mamos atskleidžia, kokias vaikų higienos priemones naudoja savo grožiui

„Savo dukrytę žindžiau pusę metų, tačiau žindymas man neteikė malonumo. Greičiau, priešingai, kėlė psichologinį nepasitenkinimą. Kai kas nors paklausdavo, ar žindau, man būdavo nesmagu net žodį „krūtis" tarti, stengdavausi atsakyti: „Taip aš maitinu pati." Suprantu, kad tai mano bėda, ir labai norėčiau žinoti, kodėl tokį didžiulį diskomfortą man kelia pasakojimas apie maitinimą krūtimi?" Asta

„Stebiuosi mamomis, kurios gali maitinti savo kūdikį viešose vietose svetimiems žmonėms matant. Man gėda tai daryti. Šiais laikais yra krūtis dengiančių drabužių, tačiau man vis tiek atrodo, kad žindydama apsinuoginu ir visi mane stebi. Man tampa nejauku. Nemalonu žindyti ir prie savo mamos - kai ji pas mus svečiuojasi, kad mūsų nematytų, pasiimu mažylį ir išeinu į kitą kambarį. Vienintelis žmogus, kuriam leidžiu stebėti mane su kūdikiu, yra mano vyras. Žindžiau mūsų mažylį tris mėnesius ir jaučiausi labai laiminga jį atjunkiusi." Rosita

„Savo kūdikį žindžiau tik dvi savaites, nes esu įsitikinusi, kad labai svarbu vaikui gauti priešpienio. Nelabai tikiu mamos pieno stebuklingu poveikiu, nes mano mergaitei - dabar pusantrų metukų ir ji auga sveika, iki šiol tėra sirgusi tik sloga. Žindyti man buvo nepatogu, nes procesas užima daug laiko, o aš dar mokiausi, reikėjo ruoštis egzaminams, tad nebuvo kada po valandą būti su dukterimi, prigludusia prie krūties. Lengviau maitinamą buteliuku kūdikį palikti močiutei, nes nereikia nusitraukinėti pieno, nemiegoti naktimis. Per pirmuosius metus aš sugebėjau ir su savo vaiku pabūti, ir apsiginti mokslų daktaro laipsnį. Manau, nebūčiau tiek daug suspėjusi, jeigu būčiau savo vaiką žindžiusi." Irina

Atsako dr. A.Matulaitė, psichologė psichoterapeutė

Sveikos jaunosios mamos,

Pirmiausia noriu pasakyti, kad suprantu jūsų laiškuose juntamą susierzinimą. Kas gali būti blogiau, nei kitų nurodinėjimai tokiu intymiu ir jautriu žindymo klausimu? Tad norisi jums tiesiog paantrinti: jei taip blogai jaučiatės žindydamos, tai geriausiai būtų nežindyti.

O kas nustebote tokiu trumpu mano atsakymu, siūlau įsivaizduoti ką tik pagimdžiusią moterį. Ši moteris visus devynis mėnesius ruošėsi tam, kad būtų tobula mama. Tačiau galbūt jai tai tik pirma tokia patirtis, tad šalia jos atsiduria būrys galbūt niekad savų vaikų krūtimi nemaitinusių mamų, anytų, neonatologių, pediatrių, kurios dabar ją įtikinėja, kad „jei tik būtų turėjusios pieno, būtų tikrai maitinusios." Tačiau nutylinčių apie tai, kad jų pačių taip ir beveik nemaitinti krūtimi vaikai užaugo ir užaugo sėkmingai. O tai dar leido joms gana anksti vėl „atsigauti", „daryti karjerą" ir pan. Pienas iš tiesų gaminasi moters galvoje ir, ko gero, šios moterys, tuomet neturėjusios šių žinių, dabar išgyvena kaltės jausmą ir siekia jį palengvinti šiuo metu perteikdamos, „kaip viskas turi būti iš tiesų", jaunajai kartai. Tad visai suprantamas ką tik pagimdžiusios moters noras, kaip kad ir rašote laiškeliuose redakcijai, tokiomis aplinkybėmis „pabėgti" ir daryti savo. Kas lieka, kai niekam neįdomūs ką tik mama tapusios moters tikrieji norai ir jausmai?

Štai antrą kartą skaitau jūsų laiškus ir suprantu juose slypintį paradoksą. Viena vertus, savo laiškuose deklaruojate, kad pačios geriausiai žinote, kaip jūs jautėtės žindydamos savo vaikelius. Kad manote, jog tai niekam nereikalinga ir kad jūs džiaugiatės nustojusios žindyti. Antra vertus, tarsi ir esate susirūpinusios, ar elgiatės teisingai, ir klausiate mano, kaip specialistės, nuomonės šiuo klausimu.

Taigi, pateiksiu keletą savo minčių, kurios galbūt jums padės apsispręsti. Jūs pasakojate, kad jums buvo nepatogu, nemalonu ir nejauku žindyti savo kūdikius ir klausiate, kodėl, pakeitus maitinimą krūtimi į maitinimą buteliuku, jautėtės kur kas geriau. Noriu priminti, kad patogumas gali būti suvokiamas labai įvairiai. Štai aš, pavyzdžiui, esu baisi tinginė ir mėgstu patogumą. Man žindyti pasirodė priimtiniausias būdas patinginiauti, patirti malonumą, tuo pačiu metu išgyvenant artumą, leidžiantį dar geriau pažinti savo kūdikį. Juk nei dienomis reikia mišinėlių ruošti, dozių skaičiuoti, nei ką nors šildyti vidury nakties, nei reikia per daug ką nors ruošti einant pasivaikščioti - mano krūtys visada su manimi. O jei dar atsižvelgi į tai, kad ir sportuoti gali mažiau, nes pieną gamindamas kūnas dar ir puikiai degina kalorijas! Regis, vieni malonumai. Ką jau kalbėti apie sunkiai žodžiais nusakomą malonumą, jaučiamą glaudžiant savo mylimiausio saldžiausiai kvepiančio kūdikio galvutę taip arti savęs, kai matai, kaip jo iš alkio susiraukęs veidukas pamažu maloniai rausteli. Kaip galiausiai skvarbios akutės susikoncentruoja į tave, o gal dar atsidėkojama neužmirštama šypsena. Lengvu atodūsiu ar išbėgusia seilyte.

Tačiau, patikėkite, suprantu ir kitą maitinimo krūtimi pusę, kuri galbūt mus gąsdina tuo, kad žindymas grasina mus, jau ir taip per nėštumą išstumtas iš įprastos savijautos ir pakeitusias savo elgseną, dar bent metams ar keliems neatplėšiamai suklijuoti su mažąja atžala. Be to, žindymas mus tarsi dar labiau sutapatina su mūsų kūniškumu: krūtimis, išskyromis, prakaitu. Gyvulišku kūniškumu. Gali žeminti ir tai, kad tokią lytiniam tapatumui svarbią vietą - krūtį aplinkiniai tikisi abejingai stebėti, kai prie jų yra prigludęs kūdikio veidelis. Patriarchalinėje visuomenėje tai taip pat gali reikšti ir tai, kad užsimezgus tokiai stipriai ilgalaikio intymaus maitinimosi diadai atsiranda dar viena „legali" priežastis naujagimio priežiūrą galutinai užkrauti vienai mamai. Tai mus gąsdina. Tai įvairiai gali veikti ir kūdikio tėtį - nuo jo susirūpinimo, kad jis jaučiasi atstumtas ir tarsi neranda sau vaidmens tame pradiniame kūdikio naujagimystės etape iki savanoriško atsitraukimo ar įsisąmoninto neįsitraukimo į tėvystę.

Tad nenoriu teisti jaunos mamos. Manau, visada yra svarbi priežastis, dėl kurios ji rinksis vieną ar kitą kūdikio maitinimo būdą. Esu įsitikinusi, kad net ir tuo atveju, jei už ryžto nežindyti slypi mamos milžiniškas noras „pabėgti" iš įsivaizduojamos ją kaustančios nelaisvės ar jos jausmas, jog ji nesugeba patenkinti savo kūdikio poreikių, svarbu tokią moterį išgirsti. Maža to, manau, taip besijaučiančią moterį priverstinai raginti vis tiek siekti kūdikį maitinti krūtimi, gali būti pragaištinga. Ir, priešingai, esant tokiai situacijai perėjimas prie mažiau asmeniško maitinimo būdo (buteliuku, šaukšteliu) tiek mamos, tiek kūdikio padėtį gali gerokai palengvinti. Kūdikiui gali net palengvėti fiziškai atsitraukus nuo didelį nerimą ir pasipriešinimą procesui jaučiančios mamos. Tačiau buteliukas labiau atskiria kūdikį nuo mamos, nei juos susieja.

Būsiu nepopuliari tarp išimtinai natūralaus maitinimo šalininkų, bet pasakysiu, kad svarbiausia, manau, ne tai, ar maitini krūtimi, ar ne, tačiau KAIP JAUTRIAI maitini savo kūdikį. Mama žindydama tarsi išeina iš savęs, kad sugebėtų susitapatinti su savo kūdikiu, pažintų jo poreikius taip, tarsi tai būtų jos pačios poreikiai. Ypač svarbu, kaip maitinama - ar kūdikiui yra švelniai siūloma ir leidžiama atmesti, ar laikinai atsisakyti jam siūlomos krūties ar buteliuko. Kūdikio nusisukimas nuo jam siūlomo maisto ar net užmigimas ant krūties švelniai prisiglaudus yra svarbus ženklas mamai. Galbūt kūdikis dar nesijaučia saugus dėl savo „teisių" ir „galimybių"? Galbūt jis jaučiasi nesaugus šioje aplinkoje ramiai maitintis? O gal jis „baiminasi", kad mama ar kitas jo maitintojas netrukus gali pabėgti, ir jis nesąmoningai „mėgina" , „eksperimentuoja" su savo galiomis?

Tad maitinant kūdikį bet kokiu būdu (krūtimi ar buteliuku) labai svarbu neskubėti, o skirti pakankamai laiko. Tai svarbiausias jūsų „pokalbis" su savo vaikeliu. Be to, svarbu, kad būtų kuo didesnis maitintojo ir maitinamojo fizinis kontaktas. Tada formuojasi saugumas, malonumas, aiškėja asmeninės ribos. Tad netgi jei maitinate kūdikį ne savo pieneliu, naudinga tiek jį patį, tiek ir save kiek galima labiau apnuoginti, kad kūdikis jaustų kuo daugiau jūsų odos šilumos, švelnumo.

Baigdama norėčiau pabrėžti, kad sėkmingas maitinimas krūtimi nenulemia stebuklingo visų problemų sprendimo - tai tik didelis žingsnis savo vaiko, kaip asmenybės, pažinimo, gerų tarpusavio santykių formavimo kryptimi. Maitinimas krūtimi teikia kur kas daugiau išgyvenimų abiem. Kūdikiui tai suteikia galimybę ir mamą pulti (ją valgyti), ir jaustis jos globojamam, išgyventi stebuklą, kad mama atlaiko tokius stiprius jį patį gniuždančius alkio ir jam dar kol kas nesuprantamo iš vidaus besiveržiančio pykčio jausmus. Tai suteikia jam viltį, kad jei tokie stiprūs jausmai nesunaikina jo mamos, galbūt jie nesunaikins ir jo.

Galiausiai mums reikalingos ne tobulos, o savimi pasitikinčios ir saugią aplinką gebančios sukurti mamos bei jas palaikantys tėčiai. Linkiu sėkmės ieškant savojo kelio.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos kertelė

Kada po gimdymo geriausia grįžti į darbus: po metų ar dvejų? (19)

Kada po gimdymo geriausia grįžti į darbus: po metų ar dvejų?
Vaikus planuojančios ir jų laukiančios šeimos žino, kad gimus mažyliui jų gyvenimas pasikeis. Daugiausiai naujovių ir iššūkių laukia mamos, kurios kasdienybė kardinaliai keisis.

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija (7)

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija
Ar atkreipėte dėmesį, kokios tobulos po gimdymo būna žinomos moterys – aktorės, politikės, dainininkės, karalienės? Štai Kate Middleton tą pačią dieną po abiejų gimdymų pasirodė viešumoje švytinti, pasipuošusi, su nepriekaištingu makiažu.

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų (8)

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų
Santuokoje būna visko, todėl tie, kurie tuokiasi tikėdamiesi, kad po vedybų bus geriau, dažniausiai nusivilia.

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo (3)

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo
Dažnai sureikšminame gimdymo dieną, manydamos, kad tai sunkiausia, kas mūsų laukia. Tačiau gimdymas - tik pradžios pabaiga. Ant rankų kūdikėlį sūpuojančios mamytės laukia ankstyvasis adaptacijos periodas. Kam pasiruošti, ko tikėtis ir ką daryti?

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras (35)

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras
Psichologės Karolinos Gurskienės pamąstymai apie intymų poros gyvenimą susilaukus vaikų: pagerėja jis, pablogėja ar išlieka toks pat?

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką (12)

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką
Psichologės Karolinos Gurskienės mintys apie motinystę ir šeimų pasirinkimą auginti daugiau kaip vieną vaiką.

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės (16)

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės
Šiais laikais, kai yra daugybė kontracepcijos priemonių, tikriausiai ne taip lengva nuspręsti, kurią rinktis. O ir tinka visoms ne kiekviena. Pasikalbėjus su mamomis paaiškėjo – į naujoves dauguma dar žiūri atsargiai.

Kuo netyčiukai vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų? (4)

Kuo <em>netyčiukai</em> vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų?
Planuoti nėštumą ar ne? Psichologė ir LSMU lektorė, VšĮ Krizinio nėštumo centras savanorė dr. Giedrė Širvinskienė sako, kad gebėjimas priimti gyvybę susijęs su požiūriu į vaiką apskritai. „Svarbu yra planuoti tiek, kiek galime, kiek tai nuo mūsų priklauso“, – sako straipsnio konsultantė.

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?
Būdami vaikais mes jų nekentėme, būdami tėvais pagauname save kartais patys juos sakantys savo tėvams. Portalas „Stern“ pateikia frazes, kurios išsprūsta mums iš lūpų ir vaikams ne padeda, o tik kenkia.

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus
Iki pirmojo vaikelio gimimo mažai tėvų suvokia, kaip keisis jų kasdienybė, poilsio režimas ir tai, kad rasti laisvą minutėlę sau bus labai sunku.

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras vykdo programą, skirtą nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų švietimui bei sveikatinimui. Būsimos ir esamos mamos konsultuojamos aktualiais klausimais. Į paskaitas kviečiamos šeimos, besilaukiančios arba auginančios vaikučius.

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti? (9)

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti?
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo kuokštais slenkantys plaukai kankina ne vieną mamą. Ką daryti?

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris (3)

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris
Kiekviena moteris po gimdymo pastebi tam tikrus savo kūno pokyčius, kurie nors ir nėra malonūs, dažniausiai yra laikini.

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka (1)

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka
Nėštumas, gimdymas, o vėliau ir vaiko žindymas bei priežiūra iš moters pareikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (171)

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė
Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.