Per anksti gimusių trynukų mama: to, ką išvydau reanimacijoje, niekada nepamiršiu

28 nėštumo savaitę gimusių Beno, Dano ir Gaudrės mama prisimena savo vaikučių gimimą: per anksti pasaulį išvydę ankstukai ilgai buvo reanimacijoje ir kovojo už galimybę gyventi.

28 nėštumo savaitę gimę trynukai buvo maži it nykštukai: ūgis buvo 38 cm, Benas svėrė 1060 gramų, Danas – 1200, o mažiausioji Gaudrė Marija – 970 gramų.

Pirma para buvo sunki, nes reikėjo susitaikyti su mintimi, kad jau pagimdžiau, o vaikai toli reanimacijoje, baisiai maži, vieni. Ašaros, ašaros ir dar kartą ašaros. Vyras parodė vaikų nuotraukas. Vėl ašaros. Bet tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad realybė bus dar baisesnė. Po paros jau stojausi iš lovos, nes norėjau pamatyti vaikus.

To, ką išvydau reanimacijoje, niekada nepamiršiu. Pirma mintis buvo: „argi čia mano vaikai?..“ Mažiukai kaip lėlytės, vieni kauliukai ir oda, vieni vamzdeliai, laideliai, aparatai... Siaubas. Vėl ašaros ir vyro raminimai. Ta diena buvo siaubinga, bijojau, negalėjau patikėti, kad jie gali išgyventi.

Trynukai reanimacijos skyriuje praleido mėnesį, tada buvo perkelti į Neišnešiotų naujagimių skyrių, čia su jais palatoje jau buvo mama.
Asmeninio albumo nuotr.

Neįkainojama vyro pagalba

Vyras labai mane palaikė, nors ir jam buvo sunku, niekada nepasidavė, visada guodė ir ramino, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti ir negali.

Aišku, gydytojų prognozės irgi nieko gero nežadėjo. Po kelių dienų vieną berniuką išvežė į Santariškių reanimaciją, jo būklė tada buvo sunkiausia.

Jausmas baisus, kai vieną vaikutį atskiria ir išveža. Likusių vaikučių paliesti dar negalėjau, tik pro langelį juos mačiau. Vaikams reikėjo mano pieno, turėjau būti rami, nesinervinti. Nieko nemokėjau ir nežinojau. Man juk vaiko niekas nedavė, reikėjo imti ir traukti pieną, o niekas nebėgo. Ir skaudėjo labai.

Taigi, lašas po lašo, traukėm visi: slaugytojos, gydytojos, mama, anyta, močiutė ir vyras. Visi bandė man padėti. Stebiuosi vyro kantrybe, kaip jis stengėsi, palaikė ir padėjo. Po 3-4 dienų pieno jau buvo daug, galėjau naudotis pientraukiu. Vaikučiams iš pradžių duodavo po 1 mililitrą mamos pieno ir dozę kasdien didino. Skaudžiausia tuo metu man buvo matyti kitas mamytes su savo vaikučiais palatose.

Benas, Danas ir Gaudrė valgo mamos pienuką.
Asmeninio albumo nuotr.

Po 5 parų mane išleido namo. Vėl prasidėjo ašaros, kaip čia taip, aš namie, o mano vaikai kažkur toli. Nebeturiu nei pilvo, nei vaikų. Jaučiausi siaubingai. Vyras ramino, visaip guodė, niekada neleido pagalvoti apie blogiausią scenarijų. Susiėmiau, nusiraminau, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu, reikia laukti ir tikėtis geriausio. Nuo tos dienos nebebuvo ašarų, tik tikėjimas ir viltis, kad viskas bus gerai. Nežinau, ką būčiau dariusi be tokio vyro palaikymo!

Gaudrė gimė mažiausio svorio iš trijų.
Asmeninio albumo nuotr.

Kas dieną – į reanimaciją

Visą mėnesį lankėm vaikučius reanimacijoje. Kiekvieną mielą dieną, kartais ir kelis kartus per dieną. Čia pirmą kartą paėmiau savo vaikus ant rankų, aišku, su visais laideliais ir kvėpavimo įrangom. Per tą laiką buvo visko. Kaip sakant, vienas žingsnis į priekį, o kitą dieną - du atgal...

Bet viskas baigėsi sėkmingai, trynukai išmoko pagaliau kvėpuoti patys, užsivėrė arteriniai latakai, taigi, neprireikė širdies operacijos.

Mano mažylei Gaudrei išgydė sepsį, kurį ji pasigavo Antakalnio ligoninėje.

Po mėnesio vaikus perkėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių, tada ir mane paguldė kartu su jais. Taip ir pragyvenom 1,5 mėn. kartu. Visko išmokau, nebebuvo baisu.

Tikėjau, kad dabar jau viskas bus tik gerai. Na, ir pagaliau lapkričio 17 dieną išleido iš ligoninės. Jausmas sugrįžti namo buvo nuostabus.

Benas, Danas ir Gaudrė sulaukę dvejų metukų.
Asmeninio albumo nuotr.

Esu be galo dėkinga visiems gydytojams, kurie padėjo ateiti į pasaulį mano nykštukams. Kurie juos prižiūrėjo reanimacijoje, vėliau neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Visiems ankstukų tėveliams palinkėsiu stiprybės ir vilties. Net ir patys mažiausi žirniukai išauga į gražius, didelius ir protingus mūsų džiaugsmelius.

Trejetukui jau treji metai!
Asmeninio albumo nuotr.

Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas" bei neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai". Maloniai kviečiame kiekvieną mamą, tėtį ir šeimą prisijungti prie „Ankstukų" bičiulių būrio ir dalintis savo kūdikio atėjimo istorija - padėkite visiems ją išgirsti! Užpildykite žemiau esančią anketą arba savo istorijas siųskite el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir laukite pasirodant portale „Tavo vaikas".

Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai": www.ankstukai.lt.

Prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis