Psichologė – apie pagimdžiusių moterų santykį su savo kūnu

Kai susilaukiau pirmagimės, patyriau santykių su savo kūnu renesansą.

Stebėjausi, kaip vis mano pačios peiktasis kūnas gebėjo iš mažos sėklytės užauginti žmogų. Jis išsipūtė kaip balionas, o paskui susitraukė ir apsimetė, kad čia nieko tokio neįvyko. Kūnas pats žinojo, kaip tą žmogų pagimdyti, o vėliau jį pusę metų maitino vien iš savo atsargų.„Drauguži, tu pavarai“, norėjosi kartais pasakyti.

Perskaičiusi vis kokį straipsnį, atrasdavau tai iš naujo. Štai, pavyzdžiui, naujausiuose moksliniuose tyrimuose nustatoma, kad nėštumo metu vaisiaus DNR ir ląstelės gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir atsiduria motinos smegenyse. Tai siejama su mažesne motinos vėžio rizika. Tad po gimdymo kūnas tiesiogine to žodžio prasme atjaunėja ir regeneruojasi.

Motinos pienas keičia savo sudėtį kasdien, priklausomai nuo signalų apie kūdikį. Žindomi kūdikiai mažiau serga, nes su pienu gauna reikalingus antikūnius. Pasitaiko atvejų, kai motinos žindo du skirtingo amžiaus vaikus ar globotinius. Kūnas sureguliuoja, kad skirtingo amžiaus vaikai, žindomi iš skirtingų pusių, gautų savitos sudėties pieną.

Atsimenu, dar paauglystėje mokyklos draugė pasakojo įspūdžius apie gyvenimą su kelių mėnesių amžiaus broliu. Ji tuomet suprato moterų figūrai būdingo liemens linkio paskirtį: čia labai patogu atremti nešiojamą mažylį.

O ar žinojote, kodėl dažnai mamų kairioji ranka raumeningesnė už dešinę? Nes kairėje rankoje mamos nešioja kūdikį, kol su kita ranka atlieka įvairius buities darbus. Nustatoma, kad kairėje pusėje kūdikius dažniau glaudžia iki 85 proc. moterų. Pasirodo, kad glaudžiant kūdikį kairėje kūno pusėje, aktyvuojamas dešinysis smegenų pusrutulis. Jis atsakingas už kalbą ir emocinių signalų interpretaciją. Šie gebėjimai yra esminiai, kuriantis motinos ir vaiko ryšiui.

Jis, mūsų kūnas, pats žino, kaip tvarkyti reikalus. Ir mes dažniausiai tos vidinės jo išminties visai nematom. Pripažinkime, niekas kitas mūsų kūno taip nepeikia kaip mes pačios. Nuolat užsiimame psichologiniu smurtu prieš jį.

Jis vertas besąlyginės meilės ir pagarbos. Ir aš čia nerašysiu apie tą meilę, kuri pasireiškia, kai nuvažiuoji ir pati sau nusiperki perlų auskarus. Kiekvienai ta meilė suvokiama skirtingai, svarbu atrasti savo būdus. Tačiau norisi akcentuoti, kad tai, kaip santykis su mūsų kūnu reikšis, turės didelės įtakos mūsų dukterų santykiui su savuoju kūnu. Aš jau pastebėjau, kaip mano dvimetė prieš maudynes vonioje išsitraukė svarstykles ir atsistojo „įvertinti savo svorio“, kopijuodama mane. Lygiai taip pat ji nukopijuos ir meilę ar nemeilę sau. O norėčiau, kad ji nuo pat mažens galvotų:„Mano kūne, esi stipruolis. Tu gali viską.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis