Auginate jautrų vaiką? Tuomet turite tai žinoti

Vieni vaikai išėję į sceną jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Kitiems bet toks pasirodymas darželio grupėje, mokykloje kelia didžiulį nerimą. Kaip padėti jautruoliams?
© Shutterstock nuotr.

„Mano šešiametė labai gražiai deklamuoja eilėraščius, nori vaidinti, dainuoti, tačiau tik namuose. Darželio auklėtoja sako, kad mergaitę sunku įkalbėti viešai padeklamuoti eilėraštį ar net grupėje girdint kitiems vaikams garsiai padainuoti dainelę.

Neseniai darželinukai buvo surengę koncertą savo tėveliams. Ji turėjo padeklamuoti vieną eilėraštuką, kurį repetavo daug kartų namuose. Kai pamačiau į salę žygiuojančius mažuosius darželio artistus, išsigandau. Mano duktė buvo išbalusi ir vos gaudė orą.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kai kurias vaikų ligas reikia gydyti ne vaistais
4 vaikų mama - atvirai apie skyrybas ir moterų bei vyrų skirtumus

Norėjosi ją pačiupti ir pasisodinti ant kelių, tačiau to nepadariau. Mačiau, kokią didžiulę įtampą jai sukėlė pasirodymas - kol laukė savo eilės, ji buvo išbalusi, o kai padeklamavo eilėraštį, po truputį veidas atgavo spalvą.

Nežinau, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis - versti dukterį dalyvauti spektakliuose, dainuoti, deklamuoti scenoje ar pasaugoti ją nuo didžiulio jaudulio ir apskritai saugoti nuo tokių renginių?"

Vaida

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Yra vaikų, kurie labai mėgsta dėmesį, tačiau yra ir tokių, kuriems išeiti į sceną - didžiulė kančia. Maža to, jiems sunku padeklamuoti eilėraštuką net ir darželio grupėje. Ką daryti tėvams, auginantiems tokį jautrų vaiką?

Išties yra vaikų, kurie mėgsta sceną, o žiūrovų dėmesys juos paskatina dar geriau pasirodyti, sužadina kūrybines jėgas. Tokiems vaikams svarbu gauti solo partijas. Kitiems patinka būti tarsi nematomiems, neišsiskirti iš kitų. Dažniausiai pomėgį būti scenoje lemia ne auklėjimas, o įgimtas temperamentas. Iš kitų išsiskirti nemėgsta tyleniai, labai jautrūs, mėgstantys pabūti patys su savo mintimis vaikai. Jiems būti scenoje yra didžiulė įtampa ir išbandymas.

Kad ir koks jautrus vaikutis būtų, nuo mažų dienų jį verta mokyti viešai kalbėti, nes gyvenime scenos (arba būti dėmesio centre) neišvengs: kada nors teks atsistoti prieš klasę ir atsakinėti, vėliau skaityti pranešimus, teikti ataskaitas ir pan. Jautrus, bijantis viešai pasirodyti vaikas geriau jausis, jei deklamuos eilėraštuką namuose, kai jo klausys tik tėvai, seneliai, broliai. Šeimoje net ir labai nedrąsūs mažyliai gali puikiai parodyti visa, ką moka, nes žino, kad artimiausi žmonės jų nekritikuos.

Visi vaikai mėgsta parodyti tai, ką išmoko, tačiau ne visi išdrįsta tai padaryti viešai, todėl nedrąsiems reikia surasti tinkamą laiką ir formą pademonstruoti savo gebėjimus. Šiems vaikams tinka komandiniai žaidimai, jie gali dainuoti chore, šokti su kitais.

Net ir labai nedrąsus vaikas gali išeiti kartu su kitais į sceną ir palaukti, kol kuris nors drąsesnis atliks solo partiją, o vėliau su kitais parodyti gebėjimus. Toks yra būdas įveikti viešumo baimę, po truputį nugalėti drovumą. Jautrumas - ne yda, tačiau jautruoliui reikia daugiau pastangų, kad galėtų išeiti prieš žiūrovus ir atlikti kokį nors vaidmenį.

Kodėl vis dėlto visai maži vaikai būna mažiau jautrūs aplinkai? Dvimetukas-trimetukas drąsiai padeklamuoja eilėraštuką, o penkerių jau jaudinasi, raudonuoja, prakaituoja?

Mažas vaikas dar nesupranta, ką tai reiškia kitų pripažinimas ar kritika. Jis dar negeba abstrakčiai mąstyti. Vyresni darželinukai ir ypač pradinukai jau supranta, ką reiškia būti įvertintiems ir pripažintiems. Kai trūksta pripažinimo, vaikas gali jaustis sukaustytas, labai jautriai reaguoti į nesėkmę.

Jautrumas - ne yda, tačiau jautruoliui reikia daugiau pastangų, kad galėtų išeiti prieš žiūrovus ir atlikti kokį nors vaidmenį.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

Pedagogai, būrelių vadovai dažnai nelinkę pagirti, kad vaikas labai stengiasi, tačiau kai jam nepasiseka, tuoj pat atkreipia dėmesį ir sukritikuoja. O kaip tik labai svarbu yra pagirti už pastangas ir atkreipti dėmesį, kada vaikui pasisekė. Taip pat derėtų išmokti nelyginti vaiko su kitais, o lyginti jį su pačiu savimi. Pavyzdžiui, jeigu prieš metus jam nepavyko per kokį nors renginį padeklamuoti eilėraštuko, o šiemet pasisekė pasakyti vienam nors vieną eilutę, būtina už tai pagirti. Ir visai nesvarbu, kad kitas išpyškino ilgiausią eilėraštį. Reikia pasakyti, kad mūsų vaikas padarė pažangą, kad jam pavyko. Vaikai patys pastebi, kad kiti sugeba daugiau, o lyginami dar labiau susikremta ir nuvertina patys save.

Nepaminėjau dar vienos vaikų grupės, kurie baiminasi viešų pasirodymų - tai mažieji perfekcionistai, kurie siekia, kad viskas, ką daro, būtų tobula. Tokie vaikai, jausdami, kad gali suklysti, verčiau apskritai atsisakys deklamuoti, dainuoti, šokti, nes, jų nuomone, geriau visai nepasirodyti, nei pasirodyti netobuliems. Jie ypač bijo kritikos, neigiamo vertinimo. Šiuos vaikus nesunku atskirti, nes jie kiekvieną darbelį stengiasi atlikti iki galo - ir kuo tobuliau. Tad jeigu jūsų vaikas - perfekcionistas, nekritikuokite jo net ir už mažas klaideles, o pagirkite už pastangas.

Paskatinimas tarsi kviečia vaiką toliau siekti, mokytis, daryti, o kritika labai jį sumenkina, žaloja savivertę, kuri dar tik vystosi ir yra be galo trapi. Todėl svarbu nuolat girti, pastebėti, kai sekasi, ir nutylėti, kai nepasiseka, arba paguosti, kai sielojasi dėl nesėkmės. Nuo to, kaip vystysis vaiko savivertė, priklauso, kaip jis mokysis, ar klasėje rodys iniciatyvą, ar norės bendrauti. Galima sakyti, kad visa jo tolesnio gyvenimo sėkmė ir priklauso nuo to, ar mažylis dar darželyje ir pradinėse klasėse išmoks pasitikėti savimi.

Ar gali viena nedidelė (suaugusiojo nuomone) nesėkmė taip paveikti vaiką, kad jis labai jautriai reaguos į bet kokią kritiką ir bijos viešai pasirodyti?

Nedidelė nesėkmė nepaveiks labai stipriai. Vaiko asmenybę žaloja pasikartojančios nesėkmės arba ta nesėkmė turi jam būti labai svarbi. Įsivaizduokime, kad mergaitė labai norėjo šokti ir kol repetavo, niekas jai nesakė, jog nejaučia ritmo, o per koncertą kas nors garsiai iš jos pasijuokė. Štai tokia nesėkmė gali labai sužlugdyti ne tik norą toliau šokti, bet ir pasitikėjimą savimi. Jeigu taip nutiko, galima paaiškinti, kad kažkas juokėsi ne iš jos arba kad tai darė nejautrus ir nesupratingas žmogus, o jo juokas visiškai nieko nereiškia. Tokie žodžiai šiek tiek sušvelnins vaiko išgyvenimus. Ir, be abejo, būtina įvardyti, ką mergaitė atliko gerai ir gražiai.

Kodėl vaikams taip baisu, kai iš jų kas nors pasijuokia?

Ne tik vaikams, mums taip pat nepatinka, kai kas nors iš mūsų šaiposi ar juokiasi, nes taip nuvertinami gebėjimai, pastangos. Kuo daugiau pastangų įdeda vaikas, besiruošdamas pasirodymui, tuo skaudžiau išgyvena, kai kas nors pasijuokia. Įsivaizduokime save, kad norėdami pasiruošti kokiam nors projektui nemiegame naktimis, o kai pagaliau jį pristatome, viršininkas smarkiai sukritikuoja. Ko gero, erzant tokiai situacijai bet kam nusvirtų rankos ir norėtųsi viską mesti.

Galima sakyti, kad visa jo tolesnio gyvenimo sėkmė ir priklauso nuo to, ar mažylis dar darželyje ir pradinėse klasėse išmoks pasitikėti savimi.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

Vaikas kritiką išgyvena dar stipriau, nes jo suvokimas apie save dar tik formuojasi ir jis labai priklauso nuo aplinkinių reakcijos. Kituose tarsi veidrodyje jis pamato save. Todėl svarbu, kad tas veidrodinis atspindys būtų teigiamas, skatinantis mokytis, siekti. Kad vaikas žinotų, jog jis gali ir yra šaunuolis. Kartais patys tėvai nuvertina vaiką, nes labai daug iš jo tikisi, nori, kad visur būtų pirmas, mokytųsi vien dešimtukais. Tačiau reikia nepamiršti, kad jo asmenybė dar tik vystosi ir jis neišvengiamai klys. Galų gale ne visiems ir skirta būti pirmiems.

Pamenu vieną mergaitę, kuri su didžiuliu užsidegimu lankė teniso būrelį, tačiau per varžybas liko paskutinė, o tėvai ją išbarė, kad per mažai stengėsi. Nuo to laiko ji nenori lankyti ne tik teniso, bet ir jokių kitų būrelių, nes jaučiasi nevykėlė. Tėvų pareiga - ne gėdyti, o mokyti išgyventi nesėkmę, juolab kad nė vienas mūsų neužaugame be jų. Nesėkmės - neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Pagalba vaikui: 3 patarimai

Prieš pasirodymą reikia jį paskatinti, pasakyti, kad jam pavyks, nes juk namuose pavyko, pabrėžti, kad nesvarbu, kurią vietą užims konkurse. O jeigu pasirodymas nepavyksta, tada pabrėžti, kad tai niekis, ir išvardyti tai, ką vaikutis darė gerai, pavyzdžiui, labai gražiai atrodė, gražiai skambėjo balsas ir t. t.

Negerai jautruolį versti atlikti solo partijas, tačiau taip pat negerai jį saugoti ir leisti nedalyvauti kartu su kitais vaikais renginiuose. Lengvatos taip pat žaloja mažylio asmenybę, nes jis įpras manipuliuoti ir pasakęs, kad jaudinasi, vengs dalyvauti konkursuose, renginiuose, olimpiadose. Labai svarbu surasti aukso vidurį.

Pratinimą prie scenos palyginčiau su mokymu plaukti. Niekas šiais laikais nenuplukdo vaiko į vidurį ežero ir neįmeta su viltimi, kad išplauks. Vaikui pirmiausia leidžiame pasipliuškenti vandenyje, pabraidyti, paskui po truputį eiti giliau, kol galų gale išmoksta plaukti. Taip galima mažais žingsneliais nugalėti drovumą, jautrumą ir scenos baimę. Aš jautriems vaikams rekomenduoju dramos būrelį, nes jie turi galimybę išmokti įsijausti, saugioje draugų aplinkoje kartoti tekstus, bendradarbiauti su kitais. Galbūt jautruolis niekada nebus puikus aktorius, tačiau patekęs pas gabų pedagogą išmoksta valdyti jaudulį.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kada reikia atsiprašyti savo vaikų ir kaip tą padaryti tinkamai

Ar verta atsiprašyti savo vaiko? Galbūt tėvai visada yra tiesūs, todėl neprivalo prašyti savo vaikų atleidimo už pykčio proveržius?

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (10)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai pasirūpinti savo dantimis (1)

„Nenoriu plautis rankų, nenoriu valgyti daržovių, eiti į darželį, klotis lovos ir persirengti grįžęs namo..." – sąrašas galėtų tęstis iki begalybės.

Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti (1)

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Ar vaikai į mokyklą turi ateiti mokėdami skaityti ir rašyti (13)

Kas yra priešmokyklinis ugdymas: ko šiuos metus mokomi vaikai, ar priešmokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Kas iš tiesų yra emocinis intelektas ir kaip jį ugdyti nuo mažų dienų (6)

Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę.

Išlepinto vaiko požymiai ir patarimai tėvams (11)

Išlepintas mažylis – tikras galvos skausmas tėvams.

Pedagogė: vaikus turime auklėti koreguodami netinkamą jų elgesį, o ne bausdami (1)

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės parengtas komentaras apie bausmes. Kas yra bausmė ir ar ji taikoma vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose?

Kai vaikas supyksta, turite atsiminti kelis esminius dalykus

Išbandymas ne tik vaikui, bet ir tėvams – taip galima apibūdinti situacijas, kai mažylis primygtinai kažko reikalauja prekybos centre, išlipęs iš lovos „ne ta koja" verkšlena iki pietų, nepasidalinęs žaislais smėlio dėžėje ima viską mėtyti į šalis, apkumščiuoja greta sėdinčius draugus ir visais kitais būdais demonstruoja nepasitenkinimą ar nusivylimą.

3 eksperimentai su vandeniu, kurie patiks vaikams

Ne tik rašydami ar skaitydami vis daugiau galime išmokti apie mus supančią aplinką, bet ir labai svarbu kalbėti, pajusti, matyti. Todėl tam pasiekti pasitelkiami eksperimentai.

Kur dėti sugedusius elektroninius žaislus

Net penktadalis gyventojų, kurių šeimose auga nepilnamečių vaikų, teigė, jog pernai elektroninius žaislus į konteinerius išmetė kartu su buitinėmis atliekomis. Kone kas antras apklaustasis manė, jog žaisluose galėjo būti likusios panaudotos baterijos.

Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką (1)

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės (18)

Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.

Vaikas neklauso: 3 esminiai dalykai, kuriuos turite žinoti (13)

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį? Pats pirmas žingsnis būtų pabandyti suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai.