Dr. Rasa Bieliauskaitė – apie svarbų įgūdį, kurio išmokyti vaiką turi tėvai

„Toks mažas, o jau su savo nuomone!" – ir stebisi, ir džiaugiasi močiutės kūdikėliu, kuris ką tik parodė charakterį – išmetė žaislą iš vežimėlio. „Jo nepastumsi – turi savo nuomonę!" – pagarbiai atsiliepiame apie kolegą. Tačiau kai savo nuomonę ima reikšti ikimokyklinukas, dažnai suraukiame nosį: „Nemandagus", „Neišauklėtas", „Neklaužada"! Konsultuoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tai, kad kūdikis iš vežimėlio išmeta žaislus ar demonstratyviai (mums taip atrodo) nusisuka kalbinamas, nebūtinai rodo, kad jis turi ir ateityje turės savo nuomonę. Pasaulį ir save vaikas pažįsta per kitus, kitų padedamas „atranda" savo ribas, galimybes, poreikius ir norus. Tai, ar kai suaugs, turės savo nuomonę ir gins ją aukštai iškėlęs galvą, ar pirmam ginčui įsiplieskus „suglaus sparnelius" ir kiūtins kur į kamputį, labiausiai priklauso nuo mūsų, tėvų.

Mokydami vaiką, kas galima, o ko – ne, tėvai nubrėžia elgesio ribas, valdo ne tik fizinius (pavyzdžiui, negalima lipti ant palangės), bet ir psichinius, emocinius, pažintinius jo ketinimus, pastangas ir pan. Puiku, kai jie stebi savo vaiką ir laiku padeda jam susivaldyti, „nukreipia" energiją, pavyzdžiui: „Matau, kad pyksti. Viskas gerai, nes tu gali pykti. Tačiau negali man trenkti supykęs." Ir labai blogai, jei vaiko energija, poreikis būti matomam, išgirstam ir svarbiam yra nuslopinamas. Pyplys tik ir girdi: „Patylėk", „Niekas „tavęs neklausia", „Esi mažas, ką tu išmanai", „Paaugsi – suprasi..." Toks vaikas išmoks, kad savo nuomonės sakyti negalima arba kad tai, ką jis mąsto, ko nori, yra „neteisinga",„negerai", „negražu". Vadinasi, reikia tylėti ir paklusti, nes kiti žino geriau.

Patogu, kai mažas vaikas yra „patogus" – paklūsta neabejodamas. Tačiau vaikas auga. Ir kai jis, jau paauglys, išeis vienas į miestą ir kažkas pasiūlys narkotikų, o jūsų, kurie visada sprendžia, kas gerai, o kas – ne, šalia nebus, kažin ar jam užteks drąsos pasakyti „ne"?

Nuomonė turi „užaugti"

Nuomonės neišsivyniosi iš dėžutės lyg dovanos aštuonioliktojo gimtadienio proga. Jei šešias žvakutes vaikas pūtė nuolat diriguojamas mamos, ką, kaip ir kada kalbėti, ko norėti, vargu ar bus kitaip net ir kai švęs keturiasdešimtmetį. Nuomonė turi „augti" kartu su vaiku. Tėvų pareiga – padėti. Todėl kai duktė eidama į svečius nori pasipuošti gražiąja pižama ar siaučiant pūgoms sūnus užsimano ledų, nepulkite rėkti: „Kokių dar nesąmonių užsimanysi!" Atminkite: nuomonė prasideda nuo norų. Jei skatinsime vaiką norėti, mokysime noruose nepasimesti, juos girdėsime ir gerbsime (nebūtinai pildysime), vaikas išmoks savimi pasitikėti, jausis svarbus ir drąsus turėti ne tik norų, bet ir savo nuomonę.

„Apsivilk megztuką, kai man bus šalta..."

Tai viename žurnale matyta karikatūra: mama tiesia vaikui naują megztuką ir sako: „Apsivilksi jį, kai man bus šalta."

Mokydami vaiką, kas galima, o ko – ne, tėvai nubrėžia elgesio ribas, valdo ne tik fizinius (pavyzdžiui, negalima lipti ant palangės), bet ir psichinius, emocinius, pažintinius jo ketinimus.
dr. Rasa BIELIAUSKAITĖ

Mums, suaugusiesiems, nėra paprasta susigaudyti, ko mes norime patys ir ko norime dėl to, kad reklama, draugai ar kaimynai sako, jog turime norėti. Vaikui dar sunkiau. Psichologė Rasa Bieliauskaitė pateikia dar vieną pavyzdį, kuris puikiai iliustruoja, kaip formuojama vaiko nuomonė.

Jauna ir šiuolaikiška, nuo „stereotipų" bėganti mama laukdamasi mergaitės artimųjų ir draugų prašė šiukštu nedovanoti rožinių daiktų ir drabužėlių („Aš turiu savo nuomonę!"). Mamos prašymas buvo

išgirstas. Tačiau kai trimetė pradėjo lankyti darželį, šeimos namus pasiekė rožinės spalvos manija: duktė norėjo tik rausvų suknučių, marškinėlių, batukų, meškiukų – tokių, kokius turi visos mergaitės. Mama sunerimo: kaip išaiškinti, kad duktė neturi pasiduoti visuomenės spaudimui, rožinių daiktų jai tikrai nereikia.

„Išverskime" šį pavyzdį lyg marškinėlius į kitą pusę. Jei mergaitė atsisakys visko, kas rausva (bet tylomis turbūt ir toliau apie tai svajos), ar tai reikš, kad ji turi savo nuomonę, ar tai, kad norėdama įtikti mamai priima, „pasisavina" jos nuomonę? „Kaip jaučiasi mergaitė? Pirma, gali manyti,

kad „neteisingai" nori, todėl išmoks bijoti norėti. Antra, jei nori to, kas yra negerai, vadinasi, jai pačiai kažkas negerai: „Esu kvaila, niekam tikusi..." Trečia, gali jaustis nesuprasta, pradėti „kovoti" su mama", – aiškina psichologė.

Jei norime užauginti žmogų „su stuburu", t. y. mąstantį, savarankiškai priimantį sprendimus ir gebantį juos apginti, turime mokyti vaiką pažinti ir suprasti save, ko aš pats noriu, ko man pačiam reikia ir kaip galiu pats pasirinkti.

4 pamokos tėveliams:

I pamoka: išgirsti

Psichologė R.Bieliauskaitė neretai girdi: „Noriu, kad mano vaikas suprastų, ko nori kiti žmonės, ir elgtųsi taip, kad kitiems būtų gerai." Tačiau kad vaikas galėtų kito norą suprasti ir priimti, turi būti patyręs, kad jis pats ir jo norai taip pat yra labai svarbūs, girdimi. Girdėkite, ko vaikas nori, įsiklausykite ir pasistenkite suprasti.

Šeimos pasitarimai, kai kartu sprendžiami svarbūs klausimai, vaiko savivertei yra lyg mielės pyragui. Klauskite vaiko nuomonės, išklausykite ir aptarkite, net jei ji jums atrodys nemotyvuota, vaikiška, nelogiška.
dr. Rasa BIELIAUSKAITĖ

II pamoka: būtina klausytis, nebūtina klausyti

Vaikas turi teisę norėti, tačiau tėvų teisė yra vienus norus patenkinti, o kitų – ne. Labai svarbu, kad vaikas tai žinotų, nes tik taip jausis ir svarbus, ir saugus: „Tėvai yra atsakingi ir priims sprendimus, kurie man yra geri." Jei negalite patenkinti vaiko noro, nes nesaugu, per brangu ar tiesiog neįmanoma, ne pykite, kad vaikas nori „neįmanomo", o paaiškinkite, kodėl nenorite ar negalite jo klausyti. Jei būsite su vaiku atviri ir sąžiningi, jis gaus daug naudingų pamokų: išklausyti abi puses, vertinti, kritiškai mąstyti, rinktis.

III pamoka: ne bausti, o padėti suprasti

Vaikai neretai lepteli tai, ką mes, suaugusieji, dažnai slepiame po mandagumo kaukėmis: „Koks storas tavo pilvas, seneli!" „Geriausiai, jei senelis pasijuoktų iš tokių žodžių. Jei vis dėlto jis jautriai sureaguoja, pavyzdžiui, nusisuka ir nueina, išrausta, net jei ir labai norisi, šiukštu negalima pulti vaiko barti ar auklėti. Daug vertingiau yra padėti jam suprasti, kaip senelis pasijuto tai išgirdęs, tarsi atspindėti šio jausmą: „Man atrodo, kad seneliui buvo nemalonu išgirsti tokius žodžius."

Kas kita, jei vaikas sąmoningai tyčiojasi. Tokiems mėginimams reikia griežtai užkirsti kelią.

Antra vertus, turime suprasti, kad vaikas ne tik kitaip mąsto, mato, bet ir turi mažiau patirties bei žinių. Todėl kai kurie „nemandagūs" klausimai ar teiginiai vaiko galvelėje „gimsta" ne tyčia, o iš nežinojimo. Kantriai aiškinkite. Tėvai turėtų ne bausti vaiką už išsakytą nuomonę, o ginti jo teisę ją išsakyti. Nors ji ir klaidinga. Teisę į nuomonę turime visi.

IV pamoka: teisė norėti savaip

Tėvams gali būti sunku suprasti, kad vaikai nuo labai ankstyvo amžiaus gali norėti kažko kita, nei nori jų tėvai, pavyzdžiui, žaislo, kuris nėra lavinamasis, todėl tėtis jo neperka ir pan. Tačiau labai svarbu suprasti ir nemenkinti vaiko pasirinkimo, žinoma, jei tai nesusiję su jo sveikata, saugumu ir kitais dalykais, už kuriuos atsakingi tėvai.

Jei jums nepatinka vaiko išsirinktas žaislas, išsakykite savo nuomonę, pavyzdžiui: „Tau atrodo, kad yra taip, ir aš tai suprantu, bet man atrodo, kad yra truputį kitaip..."

Vaikas turi teisę norėti, tačiau tėvų teisė yra vienus norus patenkinti, o kitų – ne. Labai svarbu, kad vaikas tai žinotų, nes tik taip jausis ir svarbus, ir saugus.
dr. Rasa BIELIAUSKAITĖ

Bendravimas, kai įvardijami vaiko jausmai, vertinimas, taip pat išsakoma, kaip jaučiasi ir vertina suaugęs žmogus, padeda bręsti mažojo empatijos jausmui – gebėjimui įsijausti į kito padėtį. Leiskite skleistis vaiko valiai, jei tik tai yra saugu. Taip stiprėja vaiko savivertė. Nuomonė prasideda nuo norų. Jei skatinsime vaiką norėti, mokysime noruose nepasimesti, juos girdėsime ir gerbsime (nebūtinai pildysime), vaikas išmoks savimi pasitikėti.

Kas „augina" nuomonę

Pasirinkimo metodas, kai tėvai suteikia vaikui galimybę rinktis vieną variantą iš kelių, kai yra nubrėžtos ribos, parodo pagarbų požiūrį į vaiką, moko suprasti, ko jis nori ir ko jam reikia. Pavyzdžiui, mama klausia: „Ko norėtum pusryčiams? Galiu išvirti košės arba iškepti kiaušinienės. Pasirink..." „Dauguma ikimokyklinukų, kai mama jau bus iškepusi vaiko pasirinktos kiaušinienės, sakys: „Persigalvojau", – įspėja pašnekovė. – Ir tada labai svarbu, kad mama ar tėtis ir vėl nepultų bartis, o ramiai pasakytų: „Suprantu, tačiau šįryt tu pasirinkai kiaušinienę. Rytoj galėsi rinktis košę.".

Padarinio metodas. Leiskite ir raginkite vaiką patį „atrasti" pasaulį, eksperimentuoti, bandyti, susipažinti, aiškintis ir suprasti, kas jam patinka, kas – ne. Laisvė būti savarankiškam žadina smalsumą, norą sužinoti dar daugiau, formuoja nuomonę apie daiktus, žmones, reiškinius, įvykius. Jei vaikui viską „sukramtysime", t. y. paruošime, kad būtų lengva ir saugu „nuryti", jis niekada nepažins tikrojo skonio, drauge negalės susidaryti savo nuomonės. Saugoti vaiką reikia nuo pavojų, o ne nuo, pavyzdžiui, galimų konfliktų, kitų žmonių reakcijos į jo veiksmus, žodžius ir pan.

Šeimos pasitarimai, kai kartu sprendžiami svarbūs klausimai, vaiko savivertei yra lyg mielės pyragui. Klauskite vaiko nuomonės, išklausykite ir aptarkite, net jei ji jums atrodys nemotyvuota, vaikiška, nelogiška. Mažylio nuomonės galite klausti ir ją skatinti įvairiais klausimais įvairiomis aplinkybėmis kasdien, pavyzdžiui: „Kaip manai, kurie bateliai tiktų prie šios suknelės?", „Patark man, ką gaminti vakarienei" ir pan.

Boso diena ar kita panaši į šią šeimos tradicija, kai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį vienas šeimos narys tampa dienos bosu ar karaliumi. Bosui skiriama tam tikra pinigų suma ir jis sprendžia, kur ir kaip šeima ją tądien išleis: kur važiuos, ką pamatys, žais, valgys ir pan. Kiekvieną mėnesį bosu ar karaliumi būna vis kitas šeimos narys ir tai be galo svarbi, pamokanti, naudinga patirtis: aš esu labai svarbus ir atsakingas už kitus.

***

Vasario mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Dainininkas Justinas Jarutis atvirai apie savo tėvystę;

Vaikas masturbuojasi: ką svarbu žinoti tėvams;

Pirma mamos ir vaiko diena: į ką atkreipti dėmesį;

Ar tikrai reikia vaikui pietų miego?

Nauja mada – ritualiniai gimtadieniai;

Trio karta: mama, kūdikis ir telefonas.

Prenumeruojantiems žurnalą – dovana. Ieškokite jos čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

KALBA VAIKAI: kad pasakė, tai pasakė!..

Vaikai neretai pasako tokių dalykų, kokių suaugusieji ir norėdami nesugalvoja. Jūsų dėmesiui - 4 metų Ryčio linksmosios kalbelės.

Svarbi savybė, kurią turi visi maži vaikai, bet vėliau ją neretai išmuša tėvai

Smalsumas įgimtas – konstatavo mokslininkai ir netruko pridėti, kad tai viena svarbiausių intelekto vystymosi sąlygų.

Vaikas nuliūsta ir pravirksta dėl kiekvienos smulkmenos: pataria psichologė

Jautrų sūnų auginanti mama klausia specialisto patarimo, kaip didinti jo savivertę. Moteris mano, kad sūnaus jautrumas priklauso nuo to, kad jos nėštumas buvo be galo sunkus, nuolat lydimas ašarų.

Teo ir Ieva pristato: linksmiausi lauko žaidimai

Kai pagaliau ateina pavasaris, norisi juo kuo daugiau džiaugtis! Lauko žaidimų ir linksmybių sezonas - ATIDARYTAS!

Teo ir Ieva pristato: žaislai, kurie nekainuoja nė cento, o dovanoja glėbį džiaugsmo (1)

Paprasta kartotinė dėžė vieniems - paprasta dėžė, kitiems - visas atradimų pasaulis!

Ko labiausiai trūksta šiuolaikiniam vaikui? Ne, tai ne išmanusis telefonas ir ne brangus žaislas...

„Neturiu ką veikti“, – sako vaikas kaip tik tuo metu, kai norėtųsi po darbo šiek tiek atsipūsti. Arba kaip tik tada, kai galva visiškai tuščia ir nežinia, ką jam pasiūlyti. Kodėl vaikas pats nesusigalvoja veiklos ir nuobodžiauja? Galbūt jam tiesiog trūksta tėvų dėmesio?

17 smagių žaidimų su vaikais namuose, kuriems tiks tai, ką turite po ranka

Kelios idėjos, ką daryti su vaiku namuose, kai jis skundžiasi, jog yra nuobodu. Šiems užsiėmimams dažniausiai neprireiks jokių papildomų žaislų, o tik to, ką rasite namuose.

Kai vaikas pasielgia netinkamai, jokiu būdu nedarykite vienos klaidos (1)

Neretai pykdami vaikai, atrodo, peržengia ribą, nes mažais kumštukais ima mušti mamą ar spiria tėčiui. Ką daryti tokiais atvejais, teiraujamės psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės.

Psichologė: nelaimingiausi yra tie vaikai, kuriems tėvai nenustatė ribų

Pykstame mes visi. Tačiau pykstantį vaiką kartais sunku suprasti, tarsi to daryti jis neturėtų teisės. Su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte aptariame 3 mitus apie vaikų pyktį.

Svarbi vaikų auklėjimo formulė, kurią pamiršta daugelis tėvų

Gimė vaikas. Ką tik iškeptiems tėvams – nauja misija: užauginti pasauliui naują žmogų. Kad augtų sveikas, protingas, laimingas, sėkmingas, patenkintas savimi ir pasauliu.

Teo ir Ieva pristato: 5 žaidimai su vaiku, kurie lavina vaizduotę, kūrybiškumą ir smulkiąją motoriką

Pasibaigus Velykų karštinei, mes su Teo grįžtame, pristatydami kelis įdomius užsiėmimus, kaip kūrybiškai galima panaudoti namuose turimo konstruktoriaus kaladėles.

Viens, du trys – ir nereikalinga kojinė virsta mielu zuikučiu

Dviejų vaikučių mama Inga, feisbuke kurianti tinklaraštį „Mamos diena“, dalijasi labai smagia idėja, kaip su vaikais per penkias minutes pasigaminti smagų zuikutį iš nereikalingos kojinės.

5 smagūs užsiėmimai, lavinantys mažylių rankų miklumą ir motoriką

Kokie žaidimai padeda lavinti mažų vaikų motoriką ir rankyčių miklumą? Štai 5 smagūs užsiėmimai, kurie suteiks mažyliui ne tik džiaugsmo, bet ir naudingų įgūdžių.

Žavi velykinė namų puošmena – per 5 minutes

TAVO VAIKO žurnalo dizainerė Rima pasidalijo labai smagia velykine namų dekoracijos idėja, kurią galima pasigaminti vos per kelias minutes ir visai neišleidžiant papildomai pinigų.

Rūta Lapė: pametinukai – subalansuoti žmonėms su polėkiu (2)

Dviejų sūnų mama, žurnalistė Rūta Lapė – apie buvimą pametinukų mama.