Iš pirmų lūpų – apie lietuvės gyvenimą ir vaikų auginimą Prancūzijoje

 (3)
Žurnalistė Goda jau 12 metų gyvena ir dirba Paryžiuje. Ten gimė ir jos Ieva (6 m.). Apie prancūzišką gyvenimo būdą, vaikų auklėjimą prirašyta begalė knygų ir straipsnių, o kaip jaučiasi besilaukianti, o vėliau viena auginanti vaikelį lietuvė? Pasakojimas – iš pirmų lūpų.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mama Goda: „Kai tampi nėščia Prancūzijoje, gali rinktis – arba eini į ligoninę konsultacijų, arba konsultuojiesi, kaip jie sako, mieste, t. y. pas privatų gydytoją, iki septynių mėnesių. Į ligoninę turi užsiregistruoti maždaug nuo šešių savaičių nėštumo, taip tarsi užsirašai į eilę, užsiimi vietą.

Aš vaikščiojau pas savo ginekologę, bet ji net nesiruošė dalyvauti gimdyme. Nuo septynių mėnesių nėštumo, kai tu jau privalai lankytis pas ligoninės gydytoją, tai tave tikrins kiekvieną kartą vis kitas – ir nebūtinai gydytojai, mane tikrino akušerės, labai jaunos merginos.

Būtina susitikti su anesteziologu dėl epidurinės nejautros. Anesteziologė aiškino, kad nejautra būtina, kad tai – tikras išsigelbėjimas moteriai, nereikia savęs apgaudinėti, jog gimdant neskauda.

Sėdime mes tokios su dideliais pilvais ir juos glostydamos įsivaizduojame, koks baisus laukia skausmas. Žodžiu, ten niekas neatkalbinėja, greičiau priešingai. Aš klausiau, kokių vaistų leidžia, kai daro tą nejautrą. Pradėjo rodyti adatas, su kuriomis atliekama procedūra, viena nėščioji nualpo. Man teko gimdyti taikant cezario pjūvį, tai gavau „visą dozę"."

Prancūziški nėštumo standartai

„Atėjau dar vienos patikros likus savaitei iki numatyto gimdymo termino ir paaiškėjo, kad mano kūdikis iš tinkamos gimdyti padėties ėmė ir atsisėdo. Todėl teko pagreitinti procesą. Ieva pagal prancūzų standartus buvo didelis kūdikis, svėrė apie 3,9 kg. Prancūziški naujagimių svorio standartai – mergaitėms – 3,2 kg, berniukams – 3,3 kg.

Mano pilvas buvo toks didžiulis, kad nebuvo dienos, kai manęs nepaklaustų kas nors gatvėje, ar nesilaukiu dvynukų. Prancūzai nesikuklina, bet jei važiuoji metro su pilvu, atrodo, kad niekas nepastebi, jog laukiesi, – visi įsikniaubę į telefonus arba knygas. Kai nuskridau į Romą šeštą mėnesį nėščia, įlipau į metro, iš visų pusių pradėjo siūlyti atsisėsti. Tik tada supratau: „O kaip faina, aš iš tiesų nėščia."

Kaip karalienė

„Po operacijos, prieš išveždami mane į „poilsio" palatą, dar atnešė Ievutę, paprašiau, kad leistų ją pamaitinti. Labai nustebo, bet leido.

Kelioms valandoms išvežė į kitą palatą pailsėti, nakčiai mergaitę irgi pasiėmė, bet prigrasiau, kad jai neduotų jokių buteliukų, o neštų pas mane, pati maitinsiu.

Kadangi aš, kaip pati vadinu save, esu nepriklausoma mama (ginkdie, ne vieniša), skamba per daug neigiamai, man ir dievulis, matyt, taip skyrė, kad viskas gijo leng­vai, vaikas buvo sveikas ir šeštą dieną mudvi paleido iš ligoninės.

Valstybinėje ligoninėje buvau kaip karalienė, viena savo palatoje, nes kitokių tiesiog nėra. Žindžiau Ievą ir vysčiau. Jos krikšto mama man atnešė amerikietiškų vystyklų, kurių principas buvo toks pats, kaip mus tėvai vystydavo, tik su lipdukais.

Pamačiusios, kaip „supakavau" savo vaiką, slaugės, išvertė akis, ją „išlaisvino", o mane dar paskundė gydytojai. Niekam nieko nemokėjau, jokių pakištukų ir dovanų niekam nekaišiojau, tik paprašiau draugų, kad atneštų gėlių puokštę tai gydytojai, kuri pamatė, jog mano Ievutė „sėdi"."


Goda su dukryte Ieva. Asmeninio albumo nuotr.

Užsirašyti į darželį – nuo šešto nėštumo mėnesio

Gimdymo atostogos pirmakartei čia yra šešiolika savaičių – šešios prieš gimdymą ir dešimt – po. Jei gerai jautiesi, gali prieš gimdymą pasiimti tik keturias savaites, po pasilikti dvylika. Aš gerai jaučiausi, todėl taip ir padariau, paskui dar pasiėmiau apmokamų ir neapmokamų atostogų, iš viso prabuvau nedirbdama penkis mėnesius.

Kai esi šeštą mėnesį nėščia, jei nori darželio, keliauji į meriją ir užsirašai į eilę, dar kartą ten pat turi pasirodyti vaikui gimus, patvirtinti, kad nauja gyvybė yra, ir tau tikrai reikia darželio.

Gimdymo atostogos pirmakartei čia yra šešiolika savaičių – šešios prieš gimdymą ir dešimt – po. Jei gerai jautiesi, gali prieš gimdymą pasiimti tik keturias savaites, po pasilikti dvylika.
Goda

Merijoje nustatytą savaitės dieną sėdi to rajono darželių direktorės, tu gali ateiti ir asmeniškai pasišnekėti, tarkime, įtikinti, kad tau reikia kaip tik to darželio. Darželį gauti ir Paryžiuje labai sunku, mudvi turėjome pirmenybę, nes dukterį auginu viena.

Kai gimė vaikelis, įvertinusi mamos (mano atveju) pajamas, valstybė skyrė apie 900 eurų vienkartinę premiją. Iki trejų metų už vaiką gauni 180 eurų."

Į darželį – nuo 2,5 mėn.

„Ievutė į darželį iškeliavo penkių mėnesių, nors priima nuo dviejų su puse, nes mamos privalo grįžti į darbą. Dėl to jos ir sako, kad net neverta pradėti žindyti.

Darželiu Prancūzijoje vadinama įstaiga, kurioje vaikai būna iki trejų metų – mažoji, vidurinė ir didžioji grupė. Mažoji – nuo dviejų su puse mėn. iki kokių pusantrų metų, tada – metus vidurinėje grupėje ir dar metus iki trejų metų vadinamojoje didžiųjų grupėje, paskui jau jie keliauja į mokyklėles.

Mačiau tokį „leliuką", kurį atidavė į darželį, kai jam sukako du su puse mėnesio. Man tikrai buvo gaila, kaip tokį, atrodo, vos gimusį, galima palikti kitų priežiūrai. Liūdna, bet kai kam tikrai nėra kito pasirinkimo. Samdyti auklę labai brangu, bent jau man tikrai ne pagal kišenę. Prancūzai visaip sukasi iš padėties, būna, kad kelios šeimos samdo vieną auklę ir dalijasi išlaidomis."

Vienintelė, maitinanti savo pienu

„Tuos visiškai mažulyčius darželyje susodina į supamąsias kėdes arba padeda ant minkšto audinio, aplink – daugybė žaislų ir jie ten užsiima savimi. Grupėje buvo apie 25 vaikus ir penkios auklės, nors visų vienu metu aš niekada nesu mačiusi. Tikrai nebuvo labai lengva palikti dukrytę, bet buvau save tarsi užprogramavusi: „Aš einu į darbą ir ji eina į savo darbą."

Baisiausia buvo pirma diena, kai ji buvo darželyje, kuris veikia iki 18.30 val., bet vaiką reikia pasiimti ne vėliau kaip 18.15 val. Ir aš neapskaičiavau laiko, Paryžius – didžiulis miestas su siaubingais kamščiais, užstrigau. Išsigandusi paskambinau į darželį, jei nepraneši, skambina į policiją. Kai atbėgau, Ievutė buvo likusi viena su auklėtoja ir direktore ir tą akimirką pagalvojau, kad užsiraudosiu, pasijutau tokia bejėgė. Vėliau jau išeidavau iš darbo anksčiau, nes nebenorėjau patirti tokio jausmo.

Darželiu Prancūzijoje vadinama įstaiga, kurioje vaikai būna iki trejų metų – mažoji, vidurinė ir didžioji grupė. Mažoji – nuo dviejų su puse mėn. iki kokių pusantrų metų, tada – metus vidurinėje grupėje ir dar metus iki trejų metų vadinamojoje didžiųjų grupėje, paskui jau jie keliauja į mokyklėles.
Goda

Darželyje, mano galva, tikrai geriau nei su auklėmis. Pati matydavau, kaip parkuose auklės susimeta į būrelį ir plepa patenkintos, o kūdikiai, kurie galėtų jau šliaužioti, ropoti, bandyti eiti, sėdi pririšti vežimuose, vis „užkemšami" kokiu sausainėliu. Ir darželyje auklėtojų buvo įvairių – vienos mažutėliams grodavo gitara ar fleita, kitų požiūris – „juk kažkur reikia dirbti." Atėjusi vakare pasiimti dukters, visada išklausydavau visą tiradą, kiek ji suvalgė, kiek „pakakojo", nors man būtų užtekę žinoti, kad viskas gerai arba ne. Svarbiausia – kad patiko dukrytei, per tuos trejus metus gal tik trys kartai ir buvo, kai nenorėjo į darželį.

Mokestis už darželį priklauso nuo tėvų pajamų. Man jis kainavo daugiau, 200–250 eurų, į tą mokestį įeidavo maistas ir sauskelnės, aišku, ne kokios „bio–" ar „eko–". Atėjusi į darbą nusitraukdavau pieną, tuo šiurpindama savo koleges, nes, girdi, kam to reikia.

Prancūzijoje įstatymas numato maitinančiai motinai valandą laisvo laiko, ji gali nuvažiuoti pamaitinti vaiko arba nusitraukti pieno. Iš tiesų, jei nori maitinti vaiką, galimybių tikrai rasi, bet prancūzės labai bijo „susigadinti" krūtis. Savo pienu dukterį maitinau iki aštuonių mėnesių, nuo 5 ar 6 mėn. jau primaitindavau, pirmoji košė buvo morkų."

Dvimečiai kepa pyragus

„Galiu pasakyti, kad tame darželyje buvo taikomos visos įmanomos metodikos – nuo Montessori iki... Kūdikiai pliuškendavosi baseinėlyje, eidavo į sodelį, kuriame buvo vienas medis ir speciali nuo traumų apsauganti danga, piešdavo rankytėmis ir pan. Mano duktė anksti daug ko išmoko, tarkime, kad ir pasilaikyti buteliuką.

Vidurinėje grupėje – dar daugiau veiklos, nes ten žmogiukai jau vaikščiojantys, tarkime, dvimetukai kepdavo... pyragus.

Trečioje grupėje jau buvo kvalifikuotas žmogus, vadinamasis edukatorius, Lietuvoje tai greičiausiai būtų auklėtojos atitikmuo. Kai kurie dalykai man nelabai patikdavo, kad ir tai, jog vaikai, jei jau tėvai atveda su botais, tai visą dieną su jais ir prabūna.

Aš, lietuvė mama, įdėdavau jai persiauti odines šlepetes. Žiūriu, po kiek laiko tos jos jau skylėtos, kai paklausiau, man ramiai paaiškino, kad galbūt ji eidama į lauką pamiršo apsiauti batus. Gruodžio mėnesį trejų metų vaikas pamiršo...

Jie tikrai labiau „atsipūtę" nei lietuviai, tarkime, iš pradžių atvedus vaikus reikėdavo užsidėti antbačius arba eiti basomis, paskui ir tą tvarką pakeitė, girdi, tegu vaikai pratinasi prie mikrobų."

Iš pirmų lūpų – apie lietuvės gyvenimą ir vaikų auginimą Prancūzijoje
© Shutterstock

Ligos ir puoduko reikalai

„Kaip ir Lietuvoje, taip ir Prancūzijoje pradėję eiti į darželį vaikai serga – ir dažnai. Vaikams karštį mušančių vaistų Prancūzijoje duoda, kai temperatūra būna didesnei nei 38,5 laipsnio. Jei vaikui numuši temperatūrą žemiau, gali vesti į darželį, jei vėl pakyla, jie duoda vaistų. Jei reikia girdyti antibiotikų, atneši vaistų ir receptą ir juos sugirdo. Žodžiu, veda prancūzai savo ligonėlius į darželį ir galvos nesuka.

Dėl pratinimo ant puoduko prancūzai irgi nesijaudina, na, „siusioja" į tą „pampersą", tegul „siusioja", tačiau kai jau trejų metų turi iškeliauti į mokyklėlę, į kelnes „daryti" nebegali."

Čiulptukų dėžė ir... utėlės

„Į mokyklą pirmaisiais metais galima atsinešti savo mėgstamą žaislą, kurį jie vadina „dudu". Ko tik tie vaikai neatsineša – nuo lėlių iki skudurėlių. Bėda tik ta, kad pradeda į mokyklą eiti ir tie, kurie augo su auklėmis, jiems sunkiau priprasti prie kolektyvo, tai pirmosiomis dienomis buvo didžiulis verkiančiųjų choras. Daug kas ateidavo ir su čiulptukais, bet, prieš įeidami į klasę, juos sumesdavo į bendrą dėžę. Per pietų miegą vėl galėdavo pasiimti.

Antraisiais metais (nuo 4 m.) jų nebeguldo, bet yra ramybės metas, kai vaikai susėda, mokytoja skaito, o jie, dar mažiukai, dažnai ir užmiega galvas ant stalo padėję. Mokyklėlėje ritmas toks: pusantro mėnesio „pasimokai", dvi savaitės – atostogų.

Su utėlėmis prancūzai turi ypatingą santykį, kaip aš juokauju. Pirmą dieną atvedusi dukterį į darželį ir pamačiusi skelbimą apie utėles baisiausiai išsigandau. Mane nuramino, kad kūdikiai paprastai to išvengia. Iki trejų metų mes tikrai „nesusipažinome" su tais gyviais. Pirmą kartą teko susidurti jau mokyklėlėje, o Ievos plaukai – garbanoti ir tankūs.

Kai pamačiau tuos padarus, tiesiog pastėrau. Tvarkiau Ievos plaukus – trinkau galvą, tepiau specialiomis priemonėmis, paskui šukavau tas garbanas smulkiomis šukomis po tris valandas, šveičiau namus, vos ne virinau patalynę ir rankšluosčius. Labai susinervinau, o mano tėtis liepė niekam nesakyti...

Niekas ten per daug dėl to nesijaudina, kai pasakiau auklėtojai, kokią bėdą turime, ji ramiai reagavo, o skelbimą apie tai pakabino tik po trijų dienų. Pati pasakiau kiekvienai draugų mamai asmeniškai, kad mano vaikas turi tų gyvių, visų atsiprašiau, nors niekas nesuprato, kodėl.

Kai paklausiau vienos mamos, kaip sekėsi kovoti su utėlėmis, man ji ramiai atsakė, kad dar neturėjo laiko per savaitgalį užsiimti tuo. Kai toks požiūris, tai užburtas ratas.

Aš į tokius dalykus žiūriu rimtai, namuose visada turiu specialaus baldų purškalo, elektrines šukas, užmušančias tuos padarus, tankių šukučių, specialią kepurę, kurią reikia uždėti, tepu plaukus priemonėmis – žodžiu, esu apsiginklavusi."

**
GEGUŽĖS MĖNESIO TAVO VAIKO ŽURNALE SKAITYKITE:

Auginu jautrų vaiką: patarimai tėvams
Krikštynos nuo A iki Z
Primaitinimas: naujienos ir aktualūs tėvų klausimai
Ar reikia vaikui šuns?
Mišraus amžiaus vaikų darželio grupės: už ir prieš
Ankstyvasis kūdikių lavinimas: kaip rasti aukso vidurį
Ar įmanoma pasiruošti sėkmingam žindymui

Prenumeruokite TAVO VAIKĄ internetu ir sutaupykite net 50 proc.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: netradicinė tapyba patiks įvairaus amžiaus vaikams

Vaikui kūryba – ne šiaip žaidimas ar pramoga, bet ir svarbus mokomasis procesas.

Stebuklingi žodžiai, kurių vaikui reikia kaip oro

Kasdienėje rutinoje kartais užmirštame sakyti savo vaikams paprastus, bet jiems labai svarbius, kone stebuklingus, žodžius.

Vaikas turi nematomą draugą: psichologės patarimai tėvams

Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes... prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Kaimo vaikai „įlindę“ į kompiuterius, nes jiems trūksta gyvo bendravimo

Kad miesto vaikai vasaromis vyksta stovyklauti į kaimą, rodos, yra įprasta, tačiau, kad kaimo vaikams tai pasirodys neįprasta, to nesitikėjome, – taip pasakoja penktus metus iš eilės į stovyklas kaimo vaikus kviečianti teatro „Teatriukas“ įkūrėja ir stovyklos vadovė Dalia Mikoliūnaitė.

Teo ir Ieva pristato: 3 smagūs žaidimai su tualetinio popieriaus ritinėliais

Orui pasitaisius ne į gerąją pusę, skubame su jumis pasidalinti itin paprastais užsiėmimais su vaikais namuose. Juk antradienis gali būti ir linksmadienis!

Teo ir Ieva pristato: citrinų ugnikalnis, kuris nustebins net visko mačiusius (1)

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų mažylis tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam viskas nauja, nepažinta, viskas domina ir vilioja, o kartais gal ir baugina.

Kaip pagirti vaiką, kad tai duotų naudos, o nebūtų tušti žodžiai

Mes vis dar per dažnai kritikuojame savo vaikus ir per retai juos giriame. Tokias išvadas daro šiuolaikinių tėvų auklėjimo metodus nagrinėjantys psichologai. Tačiau girti irgi reikia mokėti, antraip tai tebus tušti žodžiai.

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

Trys smagūs žaidimai vaikams lauke

Kad pasivaikščiojimas lauke nebūtų nuobodus, galima pažaisti. Vaikutis čiupinėdamas, vartydamas rankytėse įvairių formų daiktus lavina smulkiąją motoriką, o dėliodamas miško radinius į krūveles - dar ir mąstymą.

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.