P. Skruibis. Kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų

Nors ir kaip tėvai norėtų apsaugoti savo vaikus nuo tokio didžiulio skausmo kaip artimojo netektis, to užtikrinti, deja, nė vienas negali.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Paulius Skruibis
Paulius Skruibis
© DELFI / Valdas Kopūstas

Kaip padėti vaikui išgyventi netektį, kaip su juo kalbėtis ir elgtis? Šia nelengva tema kalbamės su psichologu, lektoriumi Pauliumi Skruibiu, kuris kovo 25-26 d. vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė” skaitys pranešimą „Netekę: mirtis ir jos veidai”.

Artimojo netektis – sunkus išbandymas visiems. Kuo vaikų išgyvenimai tokioje situacijoje skiriasi nuo suaugusiųjų?

Skiriasi, visų pirma, supratimu ir galimybėmis. Suaugęs žmogus plačiau, išsamiau suvokia pasaulį, turi daugiau resursų įveikti netektį. Reakcija labai priklauso nuo vaiko amžiaus, bet apibendrinant galima sakyti, kad tai, kaip vaikas išgyvena netektį, labai stipriai priklauso nuo to, kaip į ją reaguoja suaugusieji. Vaikams kyla daug jausmų: liūdesys, baimė, begalė kitų. Labai svarbu, kaip suaugusieji padeda su tais jausmais išbūti, juos geriau suprasti, galų gale, juos nuraminti – čia pagrindinis skirtumas.

Sakote, vaikų reakcija priklauso nuo suaugusiųjų. Kai kurie suaugusieji bando nuslėpti savo pačių skausmą, apsimesti, kad viskas gerai. Ar teisingas toks elgesys, ar visgi reikėtų vaikams parodyti ir kaip pats jautiesi?

Abu šie variantai yra kraštutinumai. Paimkime vieną situaciją, jei, kaip sakote, apsimetama, kad jausmų, patiriamų netekties metu, liūdesio, tarsi nėra. Kaip vaikas supranta, ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad liūdėti yra negerai, ir kad reikėtų tų jausmų nerodyti? Jei suaugiejieji parodo tokį pavyzdį, vaikai juo seka. Be to, tokiu atveju vaikui gali kilti papildomų klausimų: kodėl suaugusieji su juo apie tai nešneka? Gal jis kažkaip atsakingas už tai, kad neteko artimo žmogaus, gal jis kažkuo kaltas? Nepamirškime, kad vaikai turi savybę viską labai sieti su savimi.

Kita kraštutinė situacija, kai suaugęs yra taip apimtas įvairių jausmų, kad jais užtvindo vaiką, ar kartais net tikisi iš jo kažkokio atliepimo, o vaikui tai per sunku. Tokiu atveju suaugęs turėtų galvoti, kad taip, jam yra sunku, bet kas jam gali padėti? Galbūt tai yra artimi žmonės, kitais atvejais – psichikos sveikatos profesionalai. Vaikas neturi būti užgulamas tais labai stipriais jausmais. Visada reikia ieškoti balanso tarp tų dviejų kraštutinumų.

Kaip padėti vaikui, atsidūrusiam tokioje situacijoje? Ar reikia jį kalbinti, linksminti, ar kaip tik leisti pabūti ramiai: kaip su juo elgtis?

Dirbtinai linksminti tikrai nereikia. Vaikai pasižymi tokiu ypatumu, kad jų reakcija labai kintanti: vieną akimirką jis gali liūdėti, jaudintis, pykti, ar jaustis kaltas, o kitą – žaisti, išdykauti. Svarbiausia yra abi būsenas priimti kaip natūralias. Jei vaikas liūdi, tegu liūdi, nereikia tuo metu kažkaip linksminti: kaip tik galbūt atliepti, kad iš tikrųjų yra liūdna. Jei baisu – reikia pakalbėti, ko baisu. Vaikui, netekusiam artimo žmogaus, gali būti baisu, kad gali kažkas atsitikti jam ar kitiems artimiesiems. O jei kitą akimirką jis yra besidžiaugiantis, dūkstantis, žaidžiantis, negalima reaguoti lyg tai būtų kažkas nenormalaus, kad kaip tu taip gali linksmintis, kai taip atsitiko. Čia vėlgi yra amžiaus ypatumai, bet bendrai vertinant tai yra normalu.

Ką daryti, jei vaikas atsiriboja, sako, kad jam viskas gerai, bet visi mato, kad taip nėra?

Reikia atsižvelgti į kelis dalykus. Grįžtant prie anksčiau užduoto klausimo, ar nėra taip, kad suaugusieji tokį elgesį rodo savo pavyzdžiu? Iš tikrųjų esu susidūręs su situacijomis, kai pas mane į konsultacijas ateina suaugę žmonės ir sako, aš nenoriu rodyti jokių savo jausmų vaikui ar vaikams, bet noriu, kad jie su manimi apie tai kalbėtų. Man atrodo, kad tai nelabai realistiška: jeigu tu nekalbi apie savo jausmus ir juos užspaudi, slepi, sunku tikėtis, kad vaikas juos parodys.

Galima pagalvoti ir apie tai, kad žmonės yra skirtingi: jei su vienu nekalba, gal kalbės su kitu? Kitas labai svarbus dalykas yra kantrybė: reikia ieškoti tinkamos progos, kontakto su vaiku. Vis dėlto vaikai žymiai rečiau kaip kokie rimti suaugę atsisėda ir išpasakoja, iškloja viską. Kartais reikia tiesiog kažką beveikiant, bežaidžiant, kažkokioje situacijoje užsiminti, pakalbėti, po to kažką paveikti kažką ir paskui gal vėl grįžti prie tos temos. Reikia nesitikėti, kad mes taip vienu ypu imsime ir viską iškalbėsime.

Be to, vaikai, ypač mažesni, daug ką ne pasako, bet išžaidžia – apie savo jausmus jie kalba savo žaidimu, kaip jie elgiasi su žaislais, lėlėmis, vaidmenų ar kituose žaidimuose. Taip pat jie labai daug ką gali išsakyti per piešinius.

Dar sudėtingesnė tema, kai artimasis iš gyvenimo pasitraukia savo noru. Ar reikia tai pasakyti vaikui? Galbūt atrodo geriau nesakyti, bet tenka įvertinti, kad turbūt iš kitų vis tiek sužinos.

Jūs įvardinote tos dilemos sudėtingumą. Suprantama, kad šios temos nėra lengvos, jos kelia baimę kalbant su paaugliais ir dar labiau su vaikais. Tačiau labai dažnai, o tiksliau – praktiškai visada, žmonės yra prieš faktą, kad jei tu nekalbėsi, kaip tu gali garantuoti, kad vaikas iš kažkur kitur apie tai nesužinos, kad niekas aplinkui nekalbės? Juk yra darželis, mokykla, kiemo draugai, kaimynai ir panašiai. Tada turi pasverti, kad vaikas visai netikėtoje situacijoje, pavyzdžiui, žaisdamas kieme, gali išgirsti kaimynų kalbas, kad čia tas berniukas, kurio tėtis nusižudė. Čia dar gerai, gražia forma pateikta, o gal tiesiog pasakys, kad čia savižudžio sūnus. Tada vėl kyla labai daug klausimų: kodėl jie taip sako, ar jie meluoja, jei ne, kodėl nuo manęs tai slepia? Dažnai tai yra pasirinkimas ne apie tai, sakyti vaikui ar ne, bet pasirinkimas, iš ko, kada jis tai sužinos ir kaip į tai reaguos. Kai tą daro artimi žmonės, jie gali apgalvoti, kaip jie gali tai pasakyti, paaiškinti, kaip atsakyti į klausimus – tada situaciją kontroliuoti žymiai lengviau, nei paliekant, kad mes apie tai nekalbėsime, bet kažkada išgirs kažkur kitur.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (21)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys (2)

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Kodėl vidurinieji vaikai daugiau pasiekia už savo brolius ir seseris (3)

Apie tai, kad gimimo eiliškumas šeimoje turi įtakos vaiko charakteriui ir elgesiui, pastebėta jau labai seniai.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Perkate šunį ar katę dėl vaiko? – Įsiklausykite, ką sako specialistė (1)

Turėti šuniuką ar kačiuką yra turbūt kiekvieno vaiko svajonė. Vieni teigia, kad taip yra dėl to, jog vis daugiau vaikų jaučiasi vieniši, kiti – jog šis noras yra užprogramuotas.