Psichologas Vytis Valantinas: kaip sustiprinti vaiko savivertę

 (1)
„Sutinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą", – byloja liaudies išmintis. Deja, šiandien ši sena taisyklė praranda savo statusą: šiandien vaikai dažnai yra ir pasitinkami, ir palydimi pagal išvaizdą. Konsultuoja psichologas Vytis Valantinas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ar tai, kaip atrodome, yra svarbu? O gal išvaizda nesvarbi? Kodėl vieniems reikia gerai atrodyti, o kitiems – visiškai tas pats?

Kodėl nesvarbi? Svarbi. Aš sakyčiau tai svarbu, bet nepastovu. Išvaizda keičiasi. Žinoma, kad daugelis mėgstame atrodyti gražiai, tvarkingai, o gal labai išskirtinai ir įdomiai. Būna, kad pavyksta, ir tada tikrai atrodome tiesiog „pasibaisėtinai" sveiki, jauni ir žvalūs, o kartais tarsi šieno kupeta. Ir vis dėlto dauguma mūsų intuityviai nujaučiame, kad tos „kupetos" gelmėje glūdi esminė vertė, kuri nepriklauso nuo besikeičiančios išvaizdos. Savivertė tai svarbiausioji adata toje šieno kupetoje. Pro šios adatos skylutę ir eina visi karavanai. Mes esame daug daugiau, negu tai, kaip atrodome ir kokius daiktus turime. Nors esame giliai panirę į vartojimą, tikiu, vis dar susigaudome, kad dailus kūniškas objektas, kuris įžengia į prekybos centrą ir nusiperka kažkokį rūbą ar daiktą, nėra mūsų tikroji ir vienintelė esmė. Kaip būtų kraupu, jeigu šitaip būtų. Tiesa? O kas... jeigu kai kuriems žmonėms... taip ir yra?

O vaikui svarbi jo išvaizda? Ar reikia (naudinga) vaikui ir su vaiku kalbėtis apie jo išvaizdą, sakyti, kaip jis atrodo, atkreipti dėmesį į tam tikrus išvaizdos ypatumus, kalbėtis apie juos? Gal nereikia išvis kreipti jo dėmesio į kūną?

Ar bet kaip atrodantis vaikas jausis gerai vaikų būry, o gal į tai nekreips dėmesio? Kas, kokia išvaizda yra patraukli vaikui?

Žiūrint, kiek jam metų. Visi mažų vaikų turintys tėvai supranta būtinybę pasirūpinti tuo, kaip vaikai atrodo, nes mato, kad jie labai pamažu prisiima atsakomybę už savo išvaizdą, už savo kūno priežiūrą, už jo saugojimą nuo pavojų. Tėvai rengia ir prausia savo vaikus, moko juos higienos, tvarkingai rengtis ir elgtis. Vaikai ilgai šito mokosi, kol yra maži, nesuvokia priežasties ir pasekmės ryšio, dažnai įvairiai susipurvina, susižeidžia. Mano mylimas vaikų rašytojas Gendrutis Morkūnas, regis, yra rašęs, kad vaikams „net ir sirgti – patinka." Lengvomis ligomis. Tomis, kurios ištinka sulijus ar privalgius sniego.

Vaikai iš tiesų dažnai elgiasi taip, tarsi sukelti pavojų savo sveikatai ir nesirūpinti savo išvaizda būtų nuoširdi jų teisė (kai kurie vyrai (toks jausmas) šią savybę išlaiko visą gyvenimą). Vaiko sveikata ir išvaizda ilgai būna mamos ir tėčio rūpestis. Psichoanalitikė Ana Freud pastebėjo, kad ši nuostata gali trukti net iki paauglystės pabaigos ir simbolizuoja paskutinį vadinamosios vaiko ir mamos simbiozės (mama ir vaikas – lyg vienis) likutį. Pasitaiko, kad su labai rūpestingais ir kontroliuojančiais tėvais vaikas ar jau paauglys gali kovoti demonstruodamas perdėm neatsargų elgesį ar visiškai apleisdamas savo išvaizdą. Taip jis bando atsiskirti nuo tėvų ir kovoja prieš vaikystės pasaulį, kuris svarbus tėvams ir jame vaikai yra nuprausti, aprengti, sušukuoti ir, svarbiausia, klauso savo gimdytojų.

Psichologas Vytis Valantinas: kaip sustiprinti vaiko savivertę
Tai, kaip mes kuriame tą ryšį su savo vaikais, labai priklauso nuo to, ką patys esame patyrę vaikystėje. Kartais labai sunku duoti vaikui tai, ko pats niekada neturėjai.
© Adobe Stock

Gerai, o kas yra ta vaiko savivertė? Koks jos ryšys su vaiko išvaizda? Kada ir kodėl išvaizda tampa (gali tapti) perdėtai svarbi? Kas lemia, kaip vaikas vertina tai, kaip jis atrodo – teigiamai ar neigiamai, geriau ar blogiau?

Savivertė tai jausmas, išgyvenimas, ar žmogus pats sau patinka, ar nepatinka. Vaikystėje tai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aplinkiniai žmonės elgiasi su vaiku. Ironiškai galima pasakyti, kad daugybė atžalų šiandien yra auginami tarsi be savivertės. Tai yra nepatirdami, kad jie pakankamai geri, įdomūs, vertingi. Kad su jais norisi pabūti. Tai gan baisus dalykas. Psichologai netgi sako – smurtas. Emocinis badas, kuris gali ištikti vaiką net ir tada, kai šeima visai neturi tokio ketinimo. Kaip tai atsitinka? Pamažu.

Kai tėvai labai kritiški, vaikas neįgyja patirties, rodančios, kad jis gali kažką nuveikti pakankamai gerai. Visada kažko tarsi trūksta. Taip pat jam pristinga patirties, kad jis yra iš esmės geras, mylimas ir vertingas net jeigu kažkas jam nepavyksta
Psichologas Vytis VALANTINAS

Pirmiausia, turėdami dar visai mažą vaiką, dalis suaugusiųjų neturi valios išjungti visą juos supančią elektroniką ir kalbėtis, pasakoti, žaisti su vaiku, aprodyti jam pasaulį. Vaikai gauna pirmąją žinią, kad ekrane yra kažkas labai svarbaus. Svarbiau už juos. Vėliau tie suaugusieji grįžta į iki išnaktų trunkančius darbus ir nebeturi jėgų teirautis savo jau paaugusio vaiko, kaip jis gyvena, kaip jam sekėsi darželyje, neišklauso jo vaikiškų pasakojimų.

Dalis tėvų nebesinaudoja galimybe atlydėti pirmoką iki klasės ir pasakyti jo draugams: „Labas, štai ir mes, kaip gyvenate?" Vis dažniau prie mokyklų matau užrašus „kiss and drive" (liet. „pabučiuoti ir vairuoti"). Tas „kiss and drive" yra didelis praradimas, kai mes kalbame apie pirmoką.
Psichologas Vytis VALANTINAS

Apimti lyderystės ir tikslų siekio idėjų (kaip tiksliai visas tas dalykas vadinasi, aš nežinau, tegul pasako lyderystės mokytojai), suaugusieji veda savo ikimokyklinukus į būrelius, moko kalbų, treniruoja, vis pastebėdami ne tai, ką vaikas jau šauniai daro, o tai, kur jam dar reikia pasitempti. Jie nori, kad vaikas (dabar jau pasakysiu stipriau) atrodytų tinkamai, pildytų suaugusiųjų lūkesčius, nesipainiotų po kojomis ir nedarytų šeimai gėdos. Tai čia yra didelė vienatvė ir sunki našta vaikams. Likę emociškai vieni jie gana anksti panyra į internetą ir televizorių. Ir mato, kad ten daugiausia rašoma ir rodoma apie tai, kokius daiktus mes turime ir kaip gražiai atrodome. Vadinasi, tai vertinga. Štai jums ir ryšys. Juk siužetų apie vaikų kultūrą interneto tinklapiai ir televizijos programos nenori, apie vaikus mes dažniausiai kalbame ir rašome tik tada, kai jiems kažkas atsitinka. Štai taip vaikas ir padaro išvadą, kas yra vertė. Turi būti gražus, šauniai atrodyti, daug galėti ir daug turėti. Arba rimtai susirgti. Tada tavimi domėsis.

Tai kaip stiprinti vaiko savivertę? Kaip jos nesusieti vien su išvaizda, kuri, kaip jūs sakėte, yra labai nepastovi ir kintanti, kaip, beje, ir daiktai, kuriuos turime. Kaip susitelkti ne į išvaizdą, o kaip tik į vidinį savęs suvokimą, stiprinti ne garderobą, o vidinį stuburą?

Su savo vaiku, kol jis dar mažas, reikia gyventi gyvenimą, o ne daryti viską, kad to gyvenimo išvengtume. Pirmiausia tai žiūrėti į savo vaikus. Matyti juos. Kokie jie šiandien – linksmi, susirūpinę, liūdni? O gal pavargę, nusivylę? Prieš 20 metų tai būtų skambėję beprotiškai, bet dabartinėje „mobiliakų" visuomenėje paraginimas žiūrėti į vaikus nebėra joks akibrokštas.

Kai vežame pirmoką į mokyklą ir sustojame sankryžoje prie raudonos šviesos, imame į ranką telefoną, o būtų galima pasukti galvą į vaiką. Dalis tėvų nebesinaudoja galimybe atlydėti pirmoką iki klasės ir pasakyti jo draugams: „Labas, štai ir mes, kaip gyvenate?" Vis dažniau prie mokyklų matau užrašus „kiss and drive" (liet. „pabučiuoti ir vairuoti"). Tas „kiss and drive" yra didelis praradimas, kai mes kalbame apie pirmoką. Taip pat svarbu klausytis vaiko pasakojimų. Ne tik klausti, ką valgė, ko išmoko ir kiek pinigų išleido, bet ir to, ką jis pats tikrai nori papasakoti. Taip, tikrai yra kažkas, ką jis nori papasakoti. Ar mes vis dar tikime? Kad, pavyzdžiui, vaiko gyvenime iš viso nevyksta svarbesnių dalykų už tuos, kurie vyksta, kai jam svarbūs žmonės pabūna kartu su juo? Gal kalbasi, o gal tiesiog kartu pusryčiauja, dirstelėdami į laikrodį geria arbatą.

Psichologas Vytis Valantinas: kaip sustiprinti vaiko savivertę
Su savo vaiku, kol jis dar mažas, reikia gyventi gyvenimą, o ne daryti viską, kad to gyvenimo išvengtume. Pirmiausia tai žiūrėti į savo vaikus. Matyti juos. Kokie jie šiandien – linksmi, susirūpinę, liūdni? O gal pavargę, nusivylę?
© Fotolia

Ūgtelėję vaikai daugybę laiko praleidžia su kitais vaikais, ir gerai. Jokiu būdu nereikia stabdyti, bet šeimoje visada yra svarbus tas rytinis vienas kito išlydėjimo į pasaulį ritualas. Pusryčiai! Taip, pusryčiai. Ar galime pusryčiauti kartu, be telefonų? Jei mes nebegalime nei pusryčiauti, nei vakarieniauti kartu, tai ar mes tebesame vienas kitam vertingi? Vaikams svarbu, kad jie būtų matomi, girdimi, kad su jais būtų šnekamasi, kažkas veikiama, kad tėvai juos apkabintų, kad pasirūpintų maloniomis mažomis staigmenomis, galbūt nauja komiksų knyga, kurią su mama ar tėčiu pavartys prieš miegą. Atrodo, toks mažmožis, bet jis leidžia patirti: apie mane pagalvojo, man parinko, manimi pasirūpino. Žinote, man labai įstrigo viena frazė iš Aleksejaus Germano filmo „Sunku būti dievu", filmo herojus pasakė: „Jeigu aš tau kalbu, tai dar nerodo, kad mudu šnekučiuojamės." Labai stipri frazė, ar apčiuopiame skirtumą? Kuo skiriasi kalbėjimasis SU vaiku nuo vienpusio kalbėjimo VAIKUI.

Kas lemia, kaip tėvai vertina savo vaikus? Kodėl vieni yra jiems labai kritiški, kiti – visiškai nekritiški? Kodėl vieniems labai svarbu, kad vaikai atrodytų kaip lėlės ir daug pasiektų, o kitiems – visiškai vienodai.

Aš sakyčiau, abu kraštutinumai yra pavojingi. Kai tėvai labai kritiški, vaikas neįgyja patirties, rodančios, kad jis gali kažką nuveikti pakankamai gerai. Visada kažko tarsi trūksta. Taip pat jam pristinga patirties, kad jis yra iš esmės geras, mylimas ir vertingas net jeigu kažkas jam nepavyksta ar nepasirūpina garderobu. Užaugus tada ima darytis labai neramu, atrodo, kad gyvenimas eina pro šalį, nes esi nepakankamai pasiekęs ir „iš viso neturi kuo apsirengti." Žmogus jaučiasi netikša. Išgyvena didelę vidinę tuštumą, ir joks žygis joje neišlieka kaip gan vertingas ir tikras. Kai tėvai yra visiškai abejingi, vaikas nesulaukia pagalbos, paramos, paprasčiausių pamokymų, kurių jam tikrai reikia išeinant iš namų į pasaulį. Ir vaikui, ir paaugliui iš tėvų reikia struktūros ir emocinės atjautos, ryšio, supratimo. Tai, kaip mes kuriame tą ryšį su savo vaikais, labai priklauso nuo to, ką patys esame patyrę vaikystėje. Kartais labai sunku duoti vaikui tai, ko pats niekada neturėjai.

Suaugusioms moterims itin jautrus klausimas yra jų svoris, „sėdynės" dydis, celiulitas, vyrams – slenkantys plaukai, plinkantis pakaušis. O kas jautru vaikams? Kuri vieta yra jų Achilo kulnas?

Vaikų ir suaugusiųjų Achilo kulnas tas pats – kai yra neigiama teisė būti kitokiam. Išeini į gatvę, pamatai minią žmonių vienodais sportbačiais ir pajunti ore tvyrantį standartą. Tada kyla klausimas, ar mes priimame išvaizdą kaip asmeninio individualumo apraišką, ar kaip galimą grėsmingą tam tikro tipažo neatitikimą. Daugelis vaikų ir suaugusiųjų išgyvena grėsmę, kad gali nepatekti į bendraamžių draugiją, nes neatitinka kokio nors specifinio vertės mato. Kuo daugiau tokių kriterijų yra visuomenėje, tuo sunkiau joje žmogui gyventi. Tuo dažniau jau nuo pačios jaunystės jam reikia imtis tiesioginės prievartos prieš save, kad atmestų, paneigtų tai, kas jam pačiam galbūt įdomu ir patinka. Daugybės tų kriterijų vaikai patys ir nepastebi. Apie juos sužino iš suaugusiųjų.

***

Spalio mėnesio žurnale skaitykite:

Atvirą interviu su vaikelio susilaukusia politike Agne Bilotaite.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė: mažas manipuliatorius išauga į didelį.

Išsami 7-8 mėnesių kūdikio raidos apžvalga.

Vyriški pokalbiai: interviu su dviem stereotipus griaunančiais tėčiais.

Nuo kokio amžiaus vaikui reikia būrelių?

Viešnagė trynukų susilaukusioje vilniečių šeimoje.

Psichologė – apie tai, kaip tėvai, net to nežinodami, apgaudinėja savo vaikus.

Išsamūs patarimai, kaip lavinti vaiko IQ.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Tomas Lagūnavičius: už kaprizų slepiasi nepatenkinti vaiko troškimai

Jei jūsų vaikas neklauso, rodo „ožius", iš principo tai yra gerai. Normalu, nes jis bręsta. Formuojasi jo vidinis „aš". Tačiau vaiko noras tapti kuo greičiau savarankišku, sukelia labai daug nepatogumų tėvams.

Pirmojo nevalstybinio darželio Kaune įkūrėja neieškojo pedagogų su diplomais

Šiandien Kaune skaičiuojama 20 privataus ugdymo erdvių darželinukams, bet 2010 m. tokios vietos nebuvo, ir Rasa Tamašauskaitė įkūrė pirmą privatų darželį mieste, kurį ir pavadino Kauno privačiu darželiu.

Tomas Lagūnavičius: kaip išmokyti vaiką elgtis garbingai (8)

Ar mokote savo vaiką elgtis garbingai? Ar kalbėjote apie sukčiavimo pasekmes? Pranešime spaudai Tomas Lagūnavičius pataria tėvams, kaip išmokyti vaiką garbingo elgesio.

Stilingas vaiko kambarys – natūralumo pojūtį sustiprina ekologiški tapetai

Geriausiai savo kambaryje vaikas jaučiasi tada, kai jį supantis pasaulis atitinka jo interesus.

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (25)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

9 dalykai, kurių tėvai neturėtų daryti savo vaikams

Suaugusiems tokie dalykai atrodo visiškas menkniekis, tačiau pipirą jie dali rimtai įžeisti. Ko nereiktų daryti, jeigu nenorite sugadinti santykių su savo vaiku.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.