Gydytoja psichiatrė atskleidžia, kodėl kai kuriems tėvams vis dar norisi mušti vaikus

 (108)
Kas yra griežtas auklėjimas, ir ar reikia bausti vaikus, kalbamės su gydytoja psichiatre psichoterapeute Agne Kirvaitiene.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kas yra griežtas auklėjimas?

Griežtas auklėjimas dažniausiai yra suvokiamas kaip „auklėjimas diržiuku", „kietu kumščiu", kas paprastai reiškia ne tik fizines, bet ir emocines bausmes: tėvai žemina, baugina, manipuliuoja vaiku, reikalauja besąlygiškai paklusti, t. y. elgiasi ne kaip su subjektu (žmogiška būtybe), o kaip su objektu (daiktu), kuris neturi teisės turėti savo nuomonę, ją išsakyti, tik prisitaikyti ir paklusti. Toks supratimas, autoritarinis „auklėjimas" turi būti įvardytas tikruoju vardu - smurtas.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką daryti, kad atvestas į darželį vaikas neverktų
10 rečiausių Lietuvos žinomų žmonių vaikų vardų

Tuo tarpu garbingas griežtumas, t. y. tvirtumas, nuoseklus savo žodžio laikymasis, reikalavimas paisyti tam tikrų taisyklių, o kartu ir lankstumas jas taikant, yra viena svarbiausių auklėjimo sąlygų. Specialistai tai vadina autoritetingu auklėjimu.

Mūsų namų taisyklės

Kas vyksta šeimose, skirtingai suprantančiose, ką reiškia „griežtai, bet teisingai"? „Šeimoje, pritariančioje autoritetingam auklėjimui, egzistuoja tam tikras elgesio modelis, taisyklių rinkinys, kuris yra priimtinas visiems šeimos nariams ir jo visi stengiasi nuosekliai laikytis, pavyzdžiui, tvarkytis, tam tikru laiku valgyti, eiti miegoti, padėti vieni kitiems, atostogauti kartu, nekelti balso, nesimušti, nesikeikti ir t. t.

Apie visas šias taisykles yra kalbamasi garsiai - ne gąsdinant, o geranoriškai ir su meile. Į šeimą „atėjęs" naujas mažylis nuo pat kūdikystės susiduria su „namų taisyklėmis" ir jas išmoksta dar gerokai anksčiau nei kalbėti. Kas yra laikytis tvarkos, jis susiduria jau tada, kai mama ima mokyti „savo reikalus" atlikti ne į sauskelnes, o į puoduką.

Mama paprastai jaučia savo vaiką, ir kaip tik šis jausmas, o ne taisyklių rinkinys pasufleruoja, kaip kalbėti, bendrauti su jais, kad norėtų būti toks ir elgtis taip, kaip tikisi tėvai. Svarbiausia, kad ne iš baimės, o iš meilės.

Vaikai tėvų, auklėjančių autoritetingai, žino, kad jei nusižengs, kils nepasitenkinimas, tačiau bus atleista, o „nuodėmės" nesugriaus to, kas svarbiausia - ryšio su tėvais ir meilės. Tokioje šeimoje visuomet yra palikta erdvės klaidoms, požiūrių skirtumui, yra ir noro, ir laiko visa tai aptarti, suprasti, įsijausti į kitą, užjausti, nes tėvai suvokia, kad taisyklės, kalbėjimas apie jas yra labai svarbu, tačiau tėra tik priemonė, ne tikslas. Tikslas - tai artumas ir pasitikėjimas.

Visai kitoks „klimatas" šeimoje, kurioje vaikams taikomos fizinės ir emocinės bausmės. Čia viskas tarsi apverčiama aukštyn kojomis: tėvams svarbiausia ne jausmai, ne ryšys su vaiku, o pergalės jausmas; ne šeima, kaip bendruomenė, o griežta hierarchija. Vaikus ir tėvus sieja ne meilė ir pasitikėjimas, o neapykanta, kaltė ir pyktis. Valdo tie, kurie yra stiprūs ir galingi (suaugę). Paklūsta tie, kurie yra bejėgiai, beverčiai ir beteisiai (vaikai).

Tokioje šeimoje egzistuoja griežtos taisyklės, tačiau apie jas nėra kalbama. Taisyklių yra daug - ir kuo jų daugiau, tuo sunkiau laikytis, didesnė tikimybė, kad vaikas „nusižengs" ir bus nubaustas: primuštas, aprėktas ar kitaip pažemintas. Tai lyg koks minų laukas - net jei labai stengsiesi gerai elgtis, naujų gero elgesio taisyklių gali atsirasti netikėtai, o tada - „sprogimas".

Kodėl norisi pliaukštelėti

Kodėl dažniausiai pirma reakcija, jei vaikas neklauso - suvaldyti: aprėkti, pliaukštelėti, „užčiaupti". O tai padarę dažniausiai jaučiamės nesmagiai, savo elgesį bandome pateisinti: vaikas kaltas - „išprovokavo". Tačiau psichologai šį reiškinį vertina kitaip: dažniausiai kaltas ne neklaužada, o tas, kurio neklauso. Paanalizuokime, kokie vidiniai demonai dažniausiai paskatina mus skriausti savo vaikus.

1.Vaikystėje patirtas smurtas

Ne kartą esame girdėję, kad diržu ir kitokiomis smurto priemonėmis savo vaikus dažniausiai auklėja tie tėvai, kuriuos vaikystėje taip pat maitino beržine koše. Psichoterapijoje šis reiškinys apibrėžiamas kaip trauma, egzistuojanti per kelias kartas.

„Jei smurto vaikui teko patirti daug ir nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuriam tai rūpėtų ir galėtų apginti, pasąmonėje „įsijungia" vadinamieji išgyvenimo mechanizmai. Psichika stengiasi „išsisukti", išvengti nepakeliamos kančios ir vaikas savo vaizduotėje pradeda tapatintis su skriaudiku, kuris stiprėja nuo prievartos ir agresijos. Suaugus patirtas smurtas išgyvenimų jau nebesukelia, tačiau niekur nedingsta: žmogus visą gyvenimą siekia iš naujo pakartoti vaikystėje patirtą traumą (bausmę ir baimę) ir tikisi, kad šįkart jam pavyks ją įveikti, t. y. išgyventi tą pačią prievartos situaciją, tačiau jau iš kitos pusės: tada jis buvo bejėgis vaikas, dabar - galingas, turintis teisę pykti ir bausti suaugęs.

Tokiems žmonėms menkiausias vaiko pasipriešinimas paskatina nepakeliamą vidinę įtampą, kad kyla impulsas tuojau pat žūtbūt „išjungti" vaiką, o iš tiesų - savo paties jausmus. Taip nutinka dažniausiai tada, kai pasijunta bejėgiai, sutrikę, išsigandę, nebevaldantys padėties, t. y. vėl patiria tuos jausmus, kuriuos vaikystėje buvo sunkiausia ištverti. Lengviausias būdas susigrąžinti galią ir valdžios iliuziją: aprėkti, primušti, išgąsdinti. Ir nors dažniausiai tokius veiksmus pats smurtautojas vertina kaip nepriimtinus, tam tikromis aplinkybėmis negali atsispirti vidiniam impulsui, nes darkart išgyvenama prievarta suteikia įtampos atslūgimo ir atsipalaidavimo jausmą.

2. „Neišgirsti" jausmai

A.Kirvaitienė įsitikinusi, kad nėra neklaužadų vaikų, yra negirdintys arba „akli" tėvai. „Vaiko nevaldomas elgesys yra pagalbos šauksmas: kažko tėvai negirdi, nemato, nesupranta, nepajėgia užtikrinti ir pan. Netinkamas elgesys yra pirmas signalas, kad kažką vaikas nori pasakyti, bet nemoka, nežino, kaip tai, ką jaučia, išreikšti žodžiais, todėl parodo savo elgesiu.

„Tėvai turėtų ne „tildyti" vaiką, o stengtis „perskaityti" ir suprasti jiems siunčiamas žinutes. Paklauskite savęs, kokius jausmus jums sukelia nederamas vaiko elgesys: jei pyktį, greičiausiai mažylis labai pyksta ant žmogaus, ant kurio bijo pykti; jei bejėgiškumą, vaikas ir pats turbūt jaučiasi bejėgis, sutrikęs ir pan."

3. Idealų vaikymasis

Savaime suprantama, kad auklėdami vaikus visi mes ką nors pražiopsome ar padarome ne taip, kaip reikėtų. „Tėvai skiriasi ne tuo, kad vieni gerai auklėja vaikus, t. y. nedaro klaidų, o kiti jų daro, o tuo, KAIP elgiasi su savo klaidomis", - sako A.Kirvaitienė.

„Gana gera mama išdrįs įvardyti, kad pasielgė neteisingai, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti ir iš jų mokytis. Mama, kuri stengiasi tapti ideali, greičiausiai nesugebės pripažinti savo klaidų ir tvirtai laikysis savo nuomonės, esą „suaugę žino geriausiai".

4.Baimė „prarasti" autoritetą

„Neretai galima išgirsti skundžiantis, kad be diržo nėra kitų būdų šiais laikais tėvams išsaugoti savo autoritetą. Esant tokiai baimei ir vėl pirmiausia reikia „gydyti" tėvus, o ne vaikus", - teigia psichiatrė.
Svarbu suprasti, kad mamą ir tėtį kiekvienas vaikas suvokia kaip ypatingą, galingą, kone dievišką figūrą.

Lengviau įsivaizduoti, kokį poveikį darome vaikams, padės metafora. Įsivaizduokime, kad tapome peizažą. Mūsų psichikoje santykiai su mama - tai lyg žemė, ant kurios nutapoma visa kita, o santykiai su tėvu - tai tarsi saulė, nušviečianti peizažą, šviesa, be kurios sunku ką nors suvokti. Trumpai tariant, savo vaikams esame žemė, kuri nešioja, ir šviesa, kuri leidžia pažinti pasaulį.

Deja, regis, kartais tėvams sunku tai suvokti. Jie mano, kad savo svarbumą gali įtvirtinti tik taisyklėmis ir išsikovota vieta hierarchijos viršūnėje. O iš tiesų autoriteto nereikia dirbtinai palaikyti, svarbiausia - stengtis sukurti ir išsaugoti jautrų, atvirą, šiltą ryšį su vaiku. Tai įmanoma klausantis jo, tyrinėjant, domintis, darant įvairius dalykus kartu.

Pliaukšt: o kas toliau?

Kad mušti vaikų negalima, šiandien žino ir patys vaikai. Tačiau yra teigiančių, kad trumpas pliaukštelėjimas - geras, saugus ir bene vienintelis būdas „grąžinti" vaiką iš isterijos priepuolio į tikrovę, sutramdyti įsisiautėjusį.

„Vadinamasis „isterijos priepuolis" visuomet yra neverbalinis šauksmas apie kažką, dėl ko vaikas blogai jaučiasi, - dar kartą pabrėžia psichiatrė A.Kirvaitienė. - Pliaukštelėjimas nėra tinkamas būdas kaip nors paveikti vaiką. Jei jums pačiai kas nors pliaukštelėtų, kaip sureaguotumėte? Duotumėte atgal? Tai kodėl leidžiame sau taip elgtis su vaiku?"

Pliaukštelėjimas, pabarimas, balso pakėlimas dažniausiai nieko nepakeičia, vaiką kamuojanti problema lieka neišspręsta, o parodyta agresija konfliktą dar labiau sustiprina, jis tampa nevaldomas (turbūt esate matę beprasmę sceną, kai abi pusės rėkia ir nė viena nesiklauso). Nebežinodami, ką daryti, tėvai nejučiomis peržengia ribą ir nekaltas „pliaukšt" virsta smurtu.

Specialistai teigia, kad vaikystėje muštruoti vaikai gyvenime nesijaučia laimingi, suaugę gali turėti ne tik antsvorio bėdų, būti infantilūs, liguistai pedantiški, ar seksualūs, nemokėti atsipalaiduoti, linkti į alkoholizmą, narkomaniją ir panašias veiklas, kurios neva „padeda pabėgti nuo tėvų", ir t. t.

„Skriaudžiami vaikai būna pikti, nepasitikintys, užsisklendę, nuolat įsitempę arba, priešingai, hiperaktyvūs ir nuolat siekiantys dėmesio, pripažinimo nelabai priimtinais būdais. Pastebėta, kad smurtą patyrę vyrai dažniau linkę patys tapti smurtautojais, prievartautojais, seksualiniais iškrypėliais, nukreipia prievartą prieš kitus žmones, elgiasi su kitais kaip su daiktais (vyrai muša savo sutuoktines).

Moterys dažniau smurtą nukreipia prieš save, savo kūną (anoreksija, bulimija, hipochondrija, sadomazochistiniai santykiai su vyrais), taip pat prieš savo vaikus", - apie „pavojus" įspėja psichiatrė. Tad prieš pakeldami balsą ar ranką pirmiausia gerai pagalvokite... Arba suskaičiuokite iki dešimties.

Kaip suvaldyti neklaužadą

Vaikų nereikia valdyti. Vaikams būtina nustatyti aiškias saugaus elgesio ribas ir tose ribose leisti laisvai reikštis jausmams, spontaniškumui ir kūrybiškumui. Vaikas turi žinoti, kad netinkamas elgesys visuomet sulaukia aiškių padarinių (bet ne bausmių), pavyzdžiui, nesusitvarkei kambario - negalėsi eiti pas draugus, žiūrėti TV ar žaisti kompiuteriu. Auklėja ne bausmės, o pagyrimas ir paskatinimas už gerą elgesį.

O svarbiausia taisyklė yra seniausia ir universali: niekada nesielkite taip, kaip nenorėtumėte, kad su jumis elgtųsi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

4 paprasti triukai, kurie paskatins valgyti sveikiau vaikus

Maisto vaizdas, skonis, kvapas – ši trijulė nenuginčijamai turi įtakos maisto pasirinkimui.

Kauno vaikų darželyje – palankesnis sveikatai meniu

„Mano vaikas košių nevalgo!“. „Daržovių lėkštę stumia nuo savęs kuo toliau!“.„Žuvies kvapo tiesiog pakęsti negali!“ Tokias ir panašias tėvų kalbas girdime tikrai dažnai. Tačiau ar žinome, kaip tai pakeisti?

Gydytoja ortodontė – apie kreivų dantų gydymą (1)

Sveikiausiais dantimis gali džiaugtis 1,5–3 metų amžiaus vaikai, tačiau jau penkiamečių-šešiamečių dantys tampa prasti.

Vaikų chirurgai: gali būti, kad ateityje apendicitui gydyti užteks tabletės

Vaikų chirurgai, susirinkę Vaikų ligoninėje organizuotoje konferencijoje, aptarė vaikų ūminių chirurginių ligų diagnostiką, gydymą ir perspektyvas.

Gydytoja: ką daryti, jei užklupo kosulys

Turbūt nėra dienos, kada nekosėtumėme. Dažniausiai mes taip įpratę prie kosulio, kad net nepastebime. Kai jau kosulys tampa pastebimas, ypač vaikams, tik tuomet sunerimstame – ir vėl jis susirgo... Ir vėl mums reikės keisti savo planus, nes reikės slaugyti sergantį vaiką...

Gydytoja dietologė: kasdien turime suvalgyti ne mažiau 400 g daržovių ir 300 g vaisių (1)

Vaisiai ir daržovės, sultys ir glotnučiai – svarbi gerai subalansuotos mitybos dalis, tiek kaip pagrindinis patiekalas, pavyzdžiui, pusryčiai, tiek ir kaip užkandis dienos metu.

Gydytoja – apie žuvų taukų svarbą vaikų sveikatai

Šiuolaikiniams vaikams tenka daugybė įvairiausių iššūkių, o juos įveikti nėra paprasta – vis daugiau informacijos vaikai gauna naudodamiesi naujomis technologijomis, jų miego laikas per pastaruosius 20 metų sutrumpėjo valanda, jie vis mažiau bendrauja su bendraamžiais, tėvais ir seneliais, mažiau sportuoja ir žaidžia lauke, jiems žymiai daugiau greito ir nesveiko maisto pagundų.

Atlėpusios vaiko ausys: kada reikia operuoti?

Atlėpusios ausys – tai dažniausiai pasitaikanti įgimta ausų deformacija.

9 gėrimai užklupus peršalimo ligoms

Pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, verta nepamiršti ir liaudies medicinos - arbatų, šiltų gėrimų, kompresų ir vonelių. Jūsų dėmesiui – 9 gėrimų receptai, kuriuos pravartu žinoti susirgus.

5 priežastys, kodėl vaikai dažnai serga (2)

Nuolatinių peršalimų priežastimi gali tapti alergija, ėduonis ar net netinkama apranga. Kaip išvengti ligų, pataria pediatrai.

Kuo šiandien apsiavęs jūsų vaikas: specialistų patarimai kiekvienai šeimai

„Rūpinamės nupirkti kokybiškus batus, negailime jiems pinigų, nors darganotą dieną su jais vaikas nueina labai trumpą atstumą – nuo namų iki mašinos ir nuo šios – iki darželio, o apie tai, ką avės aštuonias valandas darželyje, ilgai nemąstome: „Bet ką!" Skaitytojos pastabos negalėjome praleisti pro ausis. Taigi, ką avi darželinukai?

Gydytoja alergologė: specifinę imunoterapiją geriausia pradėti rudenį ir žiemą

Pasak Vaikų ligoninės gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Neringos Stirbienės, ne visi, kurie yra patyrę sunkių alerginių reakcijų dėl bičių, vapsvų, širšių ar kitų plėviasparnių vabzdžių įgėlimo, yra girdėję, kad gyventi be baimės padeda specifinė imunoterapija, dėl kurios į gydytojus reikėtų kreiptis ne atėjus šiltajam sezonui, o būtent dabar – rudenį ir žiemą.

3 pagrindiniai vaikų peršalimo simptomai ir kaip juos įveikti

Bijoti vaikų peršalimo nereikia – tai normali imuninės sistemos vystymosi dalis.

5 maisto produktai, kurie daro neigiamą poveikį vaiko nuotaikai

Tėvai intuityviai žino, koks maistas daro poveikį jų vaiko elgesiui ir nuotaikai. Žinome, kad saldainiai, pavyzdžiui, sukelia hiperaktyvumo priepuolius. Tačiau vaiko nuotaika gali pakisti ne tik dėl cukraus – užkandžiuose ir maisto produktuose, kuriuos duodame savo mažiesiems, egzistuoja ir daugiau kaltininkų.

Šunų terapija vaikams: kokios veislės labiausiai tam tinka

Tinklaraštį „Švelni tėvystė“ rašanti medicinos psichologė Milda Kukulskienė pasakoja apie keturkojus terapeutų padėjėjus – šunis.