„Kitoks" vaikas mokykloje: patarimai tėvams ir pedagogams

 (4)
Kai visi esame tokie skirtingi, labai sunku pasakyti, koks vaikas yra labiau „kitoks" nei visi. Vieno kitoniškumas yra negalia, kito – ypač ryškūs talentai, trečio – kitas tikėjimas, o ketvirto ypatingasis poreikis gali būti tai, kad jis raudonplaukis... Mokykla, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno išskirtinumą, ugdymosi poreikius bei galimybes, vadinama inkliuzine mokykla.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Viena iš mokyklų, sėkmingai taikanti inkliuzijos metodą, yra privati Karalienės Mortos mokykla, trejus metus veikianti Vilniuje, metus – Kaune, o nuo rudens – ir Klaipėdoje. Taigi kas ta inkliuzija ir paklausinėjome čia dirbančių pedagogų. Paprasčiausiai apibūdinant - čia nekeliami visiems vienodi reikalavimai ir tikima, kad kiekvienas vaikas gali ir turi patirti sėkmę. Čia taip pat tikima, kad kiekvienas turime daugiau ar mažiau ypatingų poreikių, ir jei jie nebus tenkinami, vaikas nepajėgs išmokti to, ko reikalauja programa, bus nuolat kritikuojamas, patirs spaudimą, įtampą, sumenks jo savivertė, nukentės motyvacija mokytis.

Inkliuzija – tai bet kokio „kitokio" vaiko priėmimas. Specialiųjų ugdymosi poreikių gali turėti ir vaikai, išsiskiriantys negalia, sutrikimais, bet ir išskirtiniais gabumais ar talentais, nes būtent jiems neretai prireikia psichologinės pagalbos sugyvenant su bendraklasiais.

Paramos gali prireikti ir migrantų vaikams, kalbantiems kita kalba, taip pat tiems, kurie auga nepalankioje socialinėje aplinkoje, patiria prievartą, emocinių išgyvenimų. Inkliuzija – tai ir kito tikėjimo vaikų įtraukimas. Šiemet Karalienės Mortos mokyklos klasės šventė Hanuką ir tai tikrai nepavertė jų nekatalikais, tik prasiplėtė vaikų akiratis, jie tik pamatė, kad tikėjimų yra įvairių, ir kad galima turėti labai gerą kito tikėjimo draugą, jį gerbti ir iš jo sužinoti daug naujo. Mokykla – atvira visiems, čia kiekvienas vaikas gali rasti savo vietą.

Normos ribos - platesnės

Mes patys patys dažnai esame nusprendę, kas yra norma ir kokios tos normos ribos. Iš tiesų dažnai tos normos ribos būna daug platesnės. Tam tikrų specialių poreikių turime mes visi. Vieni reaguoja labai jautriai, kai kurie greičiau ir smarkiau pyksta, treti niekaip nedrįsta padaryti to, ką drįsta kiti, – ir tai jau taip pat yra ypatingi poreikiai, į kuriuos reiktų atsižvelgti.

„Kitoks" vaikas mokykloje: patarimai tėvams ir pedagogams
© Asmeninio albumo nuotr.

„Tiesiog yra žmonių, kurių ypatingi poreikiai yra labiau išreikšti, nei tie, kuriuos dar laikome normos ribose. Apie tai mes vis dar nedaug kalbame, vis dar norime, kad visi būtų kuo panašesni vieni į kitus (dar visai neseniai netgi uždarydami „kitokius" į specialias įstaigas), mes vis dar neprisijaukiname minties, kad Lietuva yra visų. Norėdami būti atvira demokratine valstybe, mes turėtume būti atviri visiems, kurie joje gyvena," – sako Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Tad inkliuzija reiškia gerokai daugiau, nei tiesiog vieta įprastos mokyklos klasėje. Tai lygiaverčio bendruomenės nario dalyvavimas kasdieninėse veiklose ir pasitelkus turimus gebėjimus.

Inkliuzija – tai buvimas dalimi to, kuo yra ir visi kiti, teisė būti priimtam tokiu, koks esi.

Auga „kitokio" vaiko savivertė

Ypatingų poreikių vaikai, lankantys bendrojo lavinimo mokyklas ar darželius, susipažįsta ne tik su siauru ratu panašių į save, o su tuo, kas iš tiesų sudaro visuomenę.

Jie gauna pagalbą, kurios jiems reikia, įprastiniame kontekste. Taip pat jie mato, kad kitam vaikui galbūt reikia kitokios pagalbos. Įsivaizduokime, ateina vaikelis, turintis specialių poreikių, bet gebantis pats savarankiškai valgyti, ir jis mato darželyje kitą mažylį, kuris kaip ir neturi jokių specialių poreikių, bet valgyti jis dar nemoka. Ir tada jis nesijaučia, kad kažkas su juo yra ne taip. Jis pradeda suprasti: „Visi žmonės turi tų ypatingų poreikių, tik mano šiek tiek didesni, reikalaujantys didesnės pagalbos". Taip auga vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi. Taip auga ir jo tėvų pasitikėjimas juo. Ir tai taip pat reiškia, kad jis įgyja kompetencijas, kurių jam reikės vėliau gyvenime.

Realybėje gerieji pavyzdžiai rodo, kad žmonės, turintys, tarkime, Dauno sindromą, gali dirbti aptarnavimo sektoriuje, siekti aukštojo mokslo ir netgi apginti mokslinį laipsnį, jei inkliuzija buvo vykdoma nuo pat mažens ir sudaromos sąlygos integruotis. O jei tų kompetencijų ugdymas ir įgijimas ribojamas, tokius žmones nustumiant į pakraštį ar net užribį, po to valstybei teks juos ir išlaikyti, tad investuodama į ankstyvąjį ugdymą vėliau ji sutaupo nepaprastai daug.

Nereikia per daug saugoti

Jei ypatingų poreikių turintys vaikai pradeda lankyti specialius darželius, tėvai tik diena dienon vis labiau įsitikina, kad jiems visada reikės didelės ir daug pagalbos. Kai vyksta inkliuzija į bendrojo lavinimo grupes ir klases, mokytojai neturi nei laiko, nei galimybių tos tokios didelės pagalbos skirti, apšokinėti to vieno vaiko, nes yra dar daug kitų. Ir tuomet pats tas vaikas priverstas eiti iš savo komforto zonos ir įgyti gebėjimus, kurių tikriausiai neįgytų spec. mokykloje, kad ir kiek pagalbos jis ten begautų.

Jei grupėje yra penki autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, tai jie tik sėdi ir gyvena kiekvienas. Ir Karalienės Mortos mokyklą pradėjus lankyti vienam tokiam vaikui, jis iš pradžių tik stebėdavo kitų veiklą. Tačiau po kelių mėnesių jis atsistojo ir nuėjo su visais vaikais žaisti futbolą. Net jo tėvai negalėjo tuo patikėti! Berniukas nuo tos dienos dalyvauja veiklose. Tai buvo lūžio taškas, kai jis tapo visuomenės dalimi, ko mes visi ir siekiame. Po kelerių metų tai jau būtų buvę mažiau tikėtina, nes jau būtų susidariusios neuronų jungtys smegenyse, susiformavę įgūdžiai ir įpročiai.

Norėdami būti atvira demokratine valstybe, mes turėtume būti atviri visiems, kurie joje gyvena.
Dr. Austėja LANDSBERGIENĖ

Integruoti specialių poreikių vaikus reikia kuo anksčiau. Iš dalies ir dėl to, kad mažiausieji dar neturi jokių išankstinių nusistatymų. Kartais šeimos, norėdamos apsaugoti savo vaiką nuo nemalonių potyrių, skausmo, patyčių, priima sprendimą nevesti į bendrojo lavinimo ugdymo įstaigas. Taip, čia išties gali būti vaikų, kurie pašiepia. Bet svarbiausias tokioje situacijoje visada yra mokytojas – kaip jis reaguoja, kokių priemonių imasi. Beje, lygiai tas pats gali nutikti ir paprasčiausiam vaikui su didele nosimi, kuriam šis bruožas tam tikrame gyvenimo etape gali prilygti specialiam poreikiui. Tai – ne vaikų, o suaugusiųjų problema, jei jie nedirba su vaikais, klasėje atsiradus patyčioms.

Įprastoje mokykloje ne tik „kitoks" vaikas, bet ir jį linkusi saugoti šeima pamato, kad kiekvienas žmogus turi savo stiprybių ir silpnybių. Galbūt paaiškėja, kad jų autistas vaikas yra fantastiškas matematikas, pirmas klasėje! Ir jis nuolat dėl to giriamas, skatinamas padėti draugams – galbūt jis tai darys nemegzdamas akių kontakto, bet jam puikiausiai seksis. Arba jei daugeliui sunku įsiminti angliškus žodžius, o autistas draugas juos gliaudo kaip riešutus – vieną kartą išgirdo ir tai liko visam gyvenimui. Tada ir kiti vaikai visai kitaip žiūri į tą žmogų, kuris turi įstabių savybių. Šeima pamato, kad nereikia to savo vaiko taip jau saugoti ir taip globoti. Tereikia paleisti – jis gali.

Užauga empatiški ir be stereotipų

Bet pas mus dažnai sakoma – kad va, tų „ypatingųjų" ir vaikai, ir tėvai gauna daugybę pliusų, o mano vaikas kaip? Kas mums iš to? Mokytojas turi apie jį šokinėti, visas dėmesys tik jam...

Manantieji, kad inkliuzinio ugdymo įstaigose laimi tik specialiuosius ugdymosi poreikius turintys vaikai, o visi kiti nukenčia, labai klysta. Jie pamiršta patį svarbiausią dalyką – esantieji greta kitokio vaiko išmoksta labai svarbių dalykų: empatijos, supratimo, pagarbos, tolerancijos, išauga individualių skirtumų suvokimas, priėmimas ir vertinimas, tai yra ugdydamiesi kartu vaikai anksti išmoksta priimti žmones tokiais, kokie jie yra – o tai laikoma didele žmogiška vertybe, dažnai lemiančią sėkmę gyvenime. Pasak tyrimų, inkliuzinės mokyklos mokinių būna netgi aukštesni akademiniai rodikliai.

Inkliuzinėje mokykloje nepaprastai svarbus yra socioemocinio intelekto ugdymas. Čia sudaromos galimybės vaikui nuo pat mažens bendrauti su visa ir visokia Lietuva, pamatyti ne tik kitokių įsitikinimų, bet ir kitokių gebėjimų žmones. Susidurti ir įsitikinti tuo, kad kai kada tas „kitoks" vaikas yra geresnis už tave, todėl tu negali jo niekinti ir žeminti.

Bendraudamas ir bendradarbiaudamas su „kitokiais", vaikas pradeda suvokti, kas yra negalia ir ką tai reiškia. Jis jau niekada nebepavadins kito žmogaus daunu ir panašiai. Mažėja stereotipų, o kartu su tuo visada mažėja neapykanta ar nepakantumas, visuomenėje daugėja tolerancijos. Tad auginame kartą, su kuria kartu auga ir socialinė atsakomybė.

„Kitoks" vaikas mokykloje: patarimai tėvams ir pedagogams
© Asmeninio albumo nuotr.

Pasak Karalienės Mortos mokyklos socialinės pedagogės Daivos Griškevičiūtės, vaikas, kurio klasėje yra tikrų specialiųjų poreikių turinčių draugų, išmoksta palaukti, pačiu natūraliausiu būdu padėti, pastebėti kitą žmogų, išskirti jo stipriąsias puses: Toks vaikas mokės bendrauti ir susitarti su visais komandos nariais, prisitaikyti, būti empatiškais. Šios savybės padeda tapti lyderiais, jas galima laikyti sėkmę šiuolaikiniame pasaulyje žadančiais dalykais. Nemažai tyrimų leidžia manyti, kad šių savybių neturintiems kartais nepadeda netgi akademiniai pasiekimai".

Kas vyksta sensoriniame kambaryje?

Socialinė pedagogė Daiva Griškevičiūtė aprodo kambarį, kuriuo Karalienės Mortos mokykloje didžiuojasi visi. Jis šioje mokykloje – dar visai naujas. Sensorinio kambario atsiradimą mokykloje lėmė noras padėti vaikams, turintiems padidėjusį nerimo lygį, emocijų valdymo, raidos sutrikimų. Čia taikomos terapijų metodikos, padedančios ugdyti socioemocinį vaikų intelektą, mokančios nusiraminti, geriau pažinti save, savo emocijas, jas valdyti, reikšti.

Vaikui labai svarbu suvokti, kad nėra gerų ar blogų emocijų, jos tiesiog yra tokios, kokios yra, ir mes su jomis kasdien susiduriame, tik svarbu jas tinkamai išreikšti.
Socialinė pedagogė Daiva GRIŠKEVIČIŪTĖ

Vaikui labai svarbu suvokti, kad nėra gerų ar blogų emocijų, jos tiesiog yra tokios, kokios yra, ir mes su jomis kasdien susiduriame, tik svarbu jas tinkamai išreikšti. Pedagogų užduotis – įgalinti vaiką tai padaryti neskaudinant kito, tinkamu būdu – nežnaibant, nestumiant, nežeidžiant žodžiais.

„Mes turime dešimties balų skalę, kurioje vaikas įvertina savo pyktį. Jei jis parodo 8-9, geriau, kad pyktis išeitų per garsą ar judesį. Kai norisi kažką daužyti – tuomet čia kumščiuojame minkštus baldus ar spaudome delne specialius kamuoliukus. Jei parodo 4-5, tuomet nurimti padėtų ir skaitydamas ar piešdamas – tai galima daryti naudojant šviesos stalą, piešti pieštukais ar smėliu, atsistojus ar atsigulus, kaip norisi. Mes piešiame visokias makaliūzes, vėliau apipavidaliname tą pyktį ir kuriame istorijas. Pyktis įgauna formą, ją mes užrašome. Taip mokome ir emocijas reikšti kūrybiškai.

Nuotraukų galerijoje – Karalienės Mortos mokykloje įrengtas sensorinis kambarys.

Visad klausiu vaikų – kas tau patinka? Iš atsakymo sprendžiu, koks būdas įveikti emociją jam gali tikti. Tarkime, jei vaikui patinka dainuoti, vadinasi, jam tiks pyktį išleisti per garsą. Veduosi prie specialios švieslentės, kuri reaguodama į žmogaus balsą parodo jo emocijos lygį. Čia galima tiesiog išsirėkti, tarkim, kartojant „cha!" Vėliau susitariame, koks turi būti „vidaus" balsas, ir mokomės kalbėti būtent taip, ne garsiau. Jei šviestlentėje vis dar užsidega raudona, reiškia, tu dar nesi visiškai ramus.

Dažniausiai čia vedami vaikai, su kuriais vykdomos tikslinės veiklos. Su kiekvienu vaiku prieš užsiėmimą išsikeliame užduotį, kurią bandome pasiekti. Vieniems vaikams reikia raidą (kalbą, motoriką) lavinančių užsiėmimų, kitiems – dėmesį, nes jiems sunku susikaupti per pamokas. Sensoriniame kambaryje užsiiminėjame ir su vaikais, kuriuos dažni užklumpa pykčio krizės, ir su tais, kurie išgyvena nerimą, tarkime, šeimoje pasikeitus situacijai. Kiekvienam jų taikomos individualios ir užduotys. Tarkime, vaikų, kurie nejaučia ribų, pažeidžia kito asmeninę erdvę, dažnai eidami užkliūna, liečia kitus ar per arti stovi, piešiniai išeina už rėmų ribų, todėl tinka spalvinti figūras, mokant neišeiti iš krašto.

Nusiraminimui vaikams labai patinka specialus šviestuvas „Dangaus skliautas" – jį galima liesti, glostyti, grožėtis švytėjimu. Per šiuos pojūčius nusiraminama. Kitiems vaikams patinka atsigulus ant grindų apsikloti šviesos gijomis, jie jas liečia, tyrinėja. Pojūčiai skatina susidomėjimą, ir dėmesys nukrypsta nuo emocijos. Vizualinei stimuliacijai naudojami ir burbulų vamzdžiai, diskotekų kamuolys. Vaikus, kurių stipriau išreikšti klausos pojūčiai, ramina atpalaiduojamieji garso įrašai, vibracinis triukšmas. Uoslė stimuliuojama pasitelkus aromaterapiją, pažįstamus kvapus. Pavyzdžiui, losjonai po skutimosi, kuriuos vartoja tėvai, gali sumažinti nerimo lygį.

Ant sienos sukabinti skirtingų faktūrų paveiksliukai. Vaikas užsimerkęs liečia ir apibūdina, ką jaučia – čia šiurkštus ir glitus paviršius, ką jis man primena, su kokiu potyriu tai susiję? Čia – gumbuotas, čia - švelnus banguotas. O su kokiu jausmu siejasi minkštos plunksnos? Vyksta savęs pažinimas per pojūčius. Taip mokome vaikus kalbėti apie jausmus, atsiverti, nes daugelis yra užsisklendę.

Yra ir „jausmukų liemenės" – pasirinkus emociją, galima apsivilkti tą liemenę ir šitaip parodyti, kaip dabar jautiesi – ar esi piktas, nusiminęs, laimingas, o gal susirūpinęs. Jei vaikas tokią apsivelka, tada ir pokalbis pasisuka apie tą emociją – dėl ko taip jautiesi? Gal galėjai ką nors padaryti kitaip? Kas tau padėtų šį jausmą paleisti? Gal kažką paėmus ir paglamžius?"

Tai tik pokyčių baimė

Jei nors kartą teko dalyvauti emocinguose pokalbiuose apie inkliuziją, labai greitai tampa aišku, kad tikroji tema – pokyčių baimė. Daug žmonių, dirbančių švietime ir socialinėje sferoje, bijo netekti darbo. Bijo to, ko nesupranta. Bijo naujų atsakomybių. Dažnai girdisi: „Bet mes neturime lėšų ar specialiai apmokyto personalo. Bet aš nesirinkau dirbti su spec. poreikių žmonėmis. Mano dienotvarkė ir taip labai apkrauta, neturiu laiko sudarinėti individualių planų." Bet įsiklausykime – visa tai yra apie „mane", ir iš tikro reiškia baimę prarasti situacijos kontrolę.

Tačiau baimė praeina. Atlikti įdomūs tyrimai: inkliuzijos taikyme dalyvavę mokytojai ir socialiniai darbuotojai neprisiminė, ko jie konkrečiai bijojo – tiesiog, kad labai bijojo, ir kad tai praėjo. Tai užtruko iki šešių savaičių. Baimė – tai elementari kliūtis, kurią reikia peržengti. Ir tada atsiskleidžia grožis.

"Kartą sulaukėme šeimos prašymo priimti vaikelį su Dauno sindromu, - pasakoja dr. A. Landsbergienė. – Neslėpsiu, mokytojai išsigando, sakė – neturime patirties, nežinom, kaip elgtis... Jam atėjus, kurį laiką visi atsargiai laukė, kas čia dabar bus. Labai greitai paaiškėjo, kad vaikas – kaip vaikas, lygiai taip pat šypsosi ar verkia, lygiai taip pat dalyvauja ir susimuša su kitais, lygiai taip pat turi savo nuomonę ir nori ant kelių. Neilgi trukus niekas nė neprisiminė, kuo jis jau toks kitoks.

Gražiausia buvo žiūrėti, kaip visi kiti vaikai greit išmoko mergaitę globoti – einant į lauką, kad būtų greičiau, vienas užtrauktuką sega, kitas batą autis padeda, išsirikiavę eiti į lauką visad pasirūpina, kur ji, ar viskas gerai? Empatija tapusi natūralia jų gyvenimo dalimi. Visuomenei reikės daugiau tokių empatiškų žmonių. Be to, užaugę jie neturės stereotipinių klišių, jei kas blogai kalbės apie tokius žmones, jie sakys: "Na ir kas? Nesąmonė. Tai tik Dauno sindromas. Jis lygiai toks pats žmogus, tiesiog turintis truputį daugiau specialių poreikių nei mes. Bet jis buvo labai geras mano draugas".

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Kodėl mokiniai patiria mokyklos baimę ir vienišumą?

Rugsėjis – tai ne tik pirmasis rudens mėnuo, bet ir nauja mokslo metų pradžia. Mokiniai keliauja į naujas mokyklas, sutinka naujus mokytojus ir draugus. Visa aplinka yra nepažįstama ir neištyrinėta. Kiekvienas žmogus atsidūręs tokioje aplinkoje pasijunta nesaugus, dažniausiai bijo išreikšti savo nuomonę.

Siekiant gerų ugdymo rezultatų turi dirbti visi – vaikai, tėvai ir mokytojai

Prasidėjus rugsėjui, vėl atsigręžiama į mokyklas. Nors apie gyvenimą jose dažniau kalbama iš moksleivių ar jų tėvų perspektyvos, retai susimąstoma, kaip diena mokykloje atrodo mokytojų akimis. Apie savo dienotvarkę ir iššūkius pasakoja Vilniaus ir Kauno mokyklų bei gimnazijų mokytojai.

Mokslo metų naujovė abiturientams – egzamino vertės brandos darbas (1)

Abiturientai, norėdami gauti vidurinį išsilavinimą, kaip ir seniau, privalo išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, tačiau vietoje kitų kelių egzaminų nuo šiol gali rinktis ir alternatyvią gebėjimų vertinimo formą – brandos darbą.

R. Bogušienė: ar tikrai švediškas stalas mokyklose padėtų vaikams maitintis sveikiau

Viešojoje erdvėje akivaizdžiai pastebimi vaikų maitinimo reorganizavimo siekiai. Kalbama apie tai, kad mokyklose reiktų tiekti vaikams maistą vadovaujantis švediško stalo principu. Ar tai padarytų vaikų maitinimą sveikatai palankesnį?

Specialistų patarimai, koks planšetinis kompiuteris geriausias vaikui (1)

Mokiniams IT technikos pasiūlymų gausu, o kaip patiems mažiausiems – ikimokyklinukams? Jie taip pat nori būti išmanūs ir žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis, todėl Varle.lt kompiuterinės technikos specialistai parengė keletą patarimų, kaip protingai pasirinkti vaikams skirtą planšetinį kompiuterį.

Trečiasis pedagogas – vaikus supanti aplinka

Šiandien, likus vienai dienai iki naujų mokslo metų, Kaune buvo pristatytas pirmasis kvartalas, kuriame ne tik patogiai ir gražiai gyvena šeimos, jų namai apsupti žaliomis zonomis ir išvystyta infrastruktūra, bet ir veikiančiu pradiniu ugdymu nuo „Vaikystės sodas" darželio iki bendrojo ugdymo „Karalienės Mortos" mokyklos.

Psichologė: ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitus (3)

Patyčios mokykloje vis dar dažnas reiškinys. Jei aukos ir jų tėvai paprastai sulaukia aplinkinių supratimo ir atjautos, tai „peštuko" tėvams susirinkimuose tenka raudonuoti arba gynybiškai teisintis.

Su šeima keliaujame į Marijampolę: netikėtos pažintys ir įdomios vietos

Svarstote, kur su šeima praleisti artimiausią savaitgalį? O ką atsakysite, jei pasiūlysime jums aplankyti Marijampolę? Čia netikėti atradimai laukia ir mažų, ir didelių.

Kokią meškos paslaugą mokiniams daro jų tėvai

Psichologiniai rugsėjo 1-osios išbandymai: kokią meškos paslaugą moksleiviams daro tėvai?

Kuriam Zodiako ženklui lemta tapti pirmūnu, o kuriam mokykloje ypač nuobodu? (1)

Kaip skirtingiems Zodiako ženklams sekasi mokykloje? Kuriems iš jų labiausiai patinka matematika, kuriems lemta tapti seniūnais ir klasės pirmūnais?

Mokinius auginantys tėvai kviečiami atlikti specialų testą

Artėjant naujiems mokslo metams vaikų tėvai dažniausiai tikisi, kad šie bus sėkmingi ir galbūt dar geresni nei praėjusieji, tačiau ne visuomet pasveria savo pačių įtaką vaiko motyvacijai ir mokymosi rezultatams.

Prieš išleisdami vaiką į mokyklą, tėvai turi tai žinoti

Baigiasi paskutinis vasaros mėnuo ir tėveliai rūpinasi, kaip išleisti vaikus į mokyklą. Norėdami palengvinti šią užduotį, pateikiame keletą patarimų.

Agnė Jagelavičiūtė pataria, kaip stilingai ir naudingai įrengti vaiko kambarį

Pasiruošimas mokslo metams neatsiejamas nuo naujų mokyklinių reikmenų, drabužių, o dažnai ir naujo kompiuterio. Dar vienas svarbus darbas – teisingai įrengtas vaiko kambarys.

6 Valdorfo pedagogikos principai, kuriuos verta taikyti kiekvienai šeimai (12)

Valdorfo pedagogikos ištakos - 20 amžiaus pradžia, kuomet 1919 metais Vokietijoje duris atvėrė pirmoji tokio tipo mokykla, o įkvėpimu tapo Rudolfo Steinerio filosofija.

Psichologė J. Bortkevičienė – apie tai, nuo kada ir kaip su vaikais kalbėti nuogo kūno ir sekso temomis (10)

„Ar prieš tai, kai gimiau, mama buvo mane prarijusi?" , „Kai aš gyvenau pilve, ar mama išsižiodavo, kad man būtų šviesiau?" , „Kur duoda mažus „leliukus"? „Kur aš buvau, prieš tai, kol gimiau?" Kaip kalbėti su vaikais apie intymius suaugusiųjų reikalus, konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.