Milžiniškas šeimos savaitgalis: keliaujame po 11 įdomiausių Kernavės kampelių

Atvykite į Milžino mažylio gimtinę Kernavę - nuostabią legendinę vietą, kur Jūsų laukia milžiniškų nuotykių kupinas vasaros savaitgalis.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

SAVAITGALIO MARŠRUTAS: KERNAVĖ (atsisiųsti žemėlapį)

Apšilimas. Kelionė prasideda tankioje ąžuolų girioje, Neries regioniniame parke. Eidami Dūkštų ąžuolyno pažintiniu taku pamatysite, kaip atrodė senosios Lietuvos girios, suskaičiuosite 38 skulptūras, vaizduojančias lietuvių legendų ir mitologijos personažus. Mišką rasite važiuodami nuo Vilniaus link Kernavės, už Dūkštų miestelio pavažiavę 1 kilometrą.

Kitos "Mažylio Milžino kelionės po Lietuvą":
Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 Dzūkijos paslapčių
Milžiniškas šeimos savaitgalis: Žemaitijos gražiausi kampeliai

Senojo kaimo dvasia. Grabijolai - unikalus gatvinis kaimas, skaičiuojantis jau 220 metų. Jo vienintelė gatvelė staiga baigiasi, atsirėmusi į Nerį. Nors yra įvairių kaimo pavadinimo reikšmių, Konstantinas Tiškevičius, 1857 m. kasinėjęs Grabijolų pilkapius, manė, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti", t. y. „semti žuvį". Tai ypatinga vieta, nes Grabijolų apylinkėse, šalia Neries, užfiksuota per dešimt vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija: didžioji rėva Druskinė (Solnik), jos prieigose kyšančios Vestuvių ir Trijų brolių akmenų grupės, aukščiausias Alkų kalvų grandinės kalnas - Cypelis, ant kurio stovėjusi, o vėliau prasmegusi sentikių bažnyčia,  žvejų ir sielininkų darbą trikdydavęs Pabarų kipšiukas ir daugelis kitų.


Dalios Vaičiūnienės nuotr.

Kelionė laiku. Šis savaitgalis - kaip niekad tinkamas apsilankyti Kernavėje, nerti į senovę ir dar geriau pažinti Lietuvos milžinų gyvenimą dėl trijų priežasčių. Pirma, Kernavėje gimė ir užaugo milžinas Kernius iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis". Antra, niekur kitur Lietuvoje nerasite 5 piliakalnių komplekso ar tokio gražaus Pajautos slėnio, kuriame iki 1390 m. stovėjo vienas didžiausių ir svarbiausių to meto medinių miestų. Kernavė yra turbūt vienintelė Lietuvoje vietovė, kur žmonės be pertrūkių gyvena jau 10 tūkstančių metų... Ir trečia, liepos 5-6 d. čia vyksta „Gyvosios archeologijos festivalis", kai dabartis virsta Viduramžiais, todėl nepamirškite fotoaparato.
Jono Vitkūno nuotr.

Kerniaus baras. Po rimtos dienos pradžios ir prieš kopimą ant piliakalnių vaikams reikia pasistiprinti. Šį kartą ilgai ieškoti nereikia: miestelio pradžioje lengvai pamatysite milžino Kerniaus vardu pavadintą barą, įsikūrusį sename malūne.

O jei norisi vaišių gamtoje, iš vakaro išsikepkite sotų vištienos pyragą su sūriu:

pasidarykite savo mėgstamos trupininės tešlos, įdarui patroškinkite 400 g vištienos filė su porais, mėsos prieskoniais ir 100 g 35 proc. grietinėlės. Kai įdaras atvės, įmaišykite 100 g kietojo sūrio, pavyzdžiui „Džiugo". Į dvi dalis padalytą tešlą plonai iškočiokite. Vienas lakštas - pakloti, kitas - vištienai užkloti. Kraštus suspauskite, aptepkite vandeniu, pabadykite šakute ir kepkite 220 ºC orkaitėje 25 min. Užteks keturiems rimtiems valgytojams.

Linksmybės Viduramžiuose. Atvykę į „Gyvosios archeologijos festivalį" nejučia praleisite čia gerą pusdienį, jeigu ne ilgiau. Tai ne tik puiki proga supažindinti vaikus su Kernavės istorija ir senaisiais amatais, bet ir muzika, riterių kovomis, drabužių madomis, valgiais. Visa programa internete: http://www.kernave.org/lt/naujienos/festivalis.

Muziejus. Būtinai apsilankykite Kernavės muziejuje, kur nenuobodžiai pristatoma miestelio istorija. Įdomu: šiemet švenčiame dešimtmetį, kai Kernavės archeologinė vietovė, pripažįstant jos išskirtinę pasaulinę vertę, buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.


Organizatorių nuotr.

Naktis malūne. Nusprendėte likti nakvoti Kernavėje? Tuomet galite apsistoti Kaimynų kaime esančioje tikro oreivio Arvydo Dirmeikio sodyboje, kur kiekviena naktis virsta lietuviška pasaka. Sodyba yra šalia ežero, kur iš ryto bus galima išsimaudyti! O prieš naktį galite perskaityti ištrauką iš Kotrynos Zylės knygos Milžinas mažylis".

Lavinančios pramogos „Šulinyje". Užsukite į Kernavės centre įsikūrusią Henriko Orakausko skulptūros studiją-galeriją „Šulinys". Čia vyksta edukacinės programos, o kieme galima pašaudyti „Atlantida" patranka, išbandyti skulptūrą-karietą „Kernavės taksi", pažaisti mini krepšinį „Varlius".

Šuniukai! Keliaujame į kinkomų šunų ūkį (Vičiūnų vienkiemį) netoli Kernavės, kur mus pasitinka apie 30 džiaugsmingai lojančių keturkojų. Čia vaikams patinka, nes jie nuolat apsupti šunų, mokosi juos pažinti, žaidžia, rungiasi lenktynėse. Užsiregistruokite iš anksto.

Namelis prerijose. Kernavėje galima rasti daug vietų pajodinėti, tad siūlome užsukti į vieną žirgų ūkį Kryžaukos kaime, kur laikomi žemaitukai - ištvermingiausi lietuviški žirgai. Šeimininkai organizuoja ir trumpus pasijodinėjimus po Kernavės apylinkes, ir rimtus žygius žirgais, bet būtina susitarti iš anksto. Ūkis yra 2 km nuo Kernavės važiuojant Draučių kryptimi.

TAIP PAT KVIEČIAME KELIAUTI KITAIS MARŠRUTAIS PO LIETUVĄ:
Milžiniškas šeimos savaitgalis: keliaujame po Rytų Lietuvą
Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 įdomybių Šiaurės Lietuvoje

Poilsis prie Velniakampio. Sugrįžti iš senovės padės stebuklingos maudynės archajiškame Velniakampio (Elniakampio) ežere, telkšančiame ledo guolio dubumoje, antroje Neries terasoje. Rytinėje ežero pakrantėje įrengtoje stovyklavietėje galima pailsėti, pasimėgauti skaidriu ežero vandeniu.

Iki pasimatymo kitose Milžino mažylio kelionėse po Lietuvą!

VAIKELIŲ ŠALTINIS

Ištrauka iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis" (Vilnius: Aukso žuvys, 2014)Istoriją pradėsiu nuo savęs ir tų dienų, kai gimiau. Tada Lietuvos kraštas dar buvo lygus. Vos pora kalvelių, keletas ežerų ir kur ne kur lenktyniaujančios jaunos upelės, ką tik tepradėjusios graužtis kelius plačiomis pievomis ir tankiais miškais.

Tėvai man davė Kerniaus vardą, kas, tiesą pasakius, jums, mažieji žmonės turėtų skambėti juokingai, nes šis žodis mūsų kalboje reiškia „mažaūgis". Tačiau mano tėveliams tai jokio juoko nekėlė - laikydami mane vos užgimusį ir dar visai gležnutį dideliuose delnuose, jie taip nusprendė ir toks aš po šiai dienai gyvenu - milžinas-mažylis.

Buvau vienas vaikas šeimoje ir tikrų brolių nei seserų niekad neturėjau, bet visi milžinai vieni kitus broliais vadina ir labai draugauja, todėl man didelio skirtumo tarp šeimos ir tolimesnių giminaičių nė nebuvo. Tėvai manęs vieno tesusilaukė, nes taip milžinų šeimose buvo priimta - mūsų kraštas labai mažas ir nors maisto, iš viršaus žvelgiant, susirasti ne taip jau sunku, bet pilną pilvą prisikimšti, kitų būtybių nenuskriaudžiant, sudėtingiau. Nors ne tik dėl maisto taip susiklostė - tėvai, kurie su visais to meto žemės padarais stengėsi gerai sutarti, žinojo, kad daug vaikų milžinų šeimoje reiškė ir didelį vargą mūsų kaimynams, mažiesiems žmonėms. Jų dirbamus laukus padykę milžinukai išlakstydavo ir ištrypdavo, o kartais ir pačius žmones sutrindavo ar kaip kitaip bejuokaudami labai nuskriausdavo. Todėl, jei esat girdėję padavimų, kaip milžinas pro šalį eidamas, ariantį žemdirbį su visu jaučiu įsideda į kišenę, ar, (o siaube!) kulnu išmušęs daubą ir į ją nusišlapinęs vargšą žmogelį tokioje baloje paskandina, - žinokite, kad čia jaunėlių darbai ir išdaigos, kurios labai piktindavo jų tėvus ir visus suaugusius milžinus, kaip ir mažųjų žmonių pasaulyje būna su neklusniais vaikais ir paaugliais.

Aš pats niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. Visad buvau smalsus, tad su mažaisiais kaimynais draugavau ir jiems nemažai gelbėjau. Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi. Kiti broliai milžinai būdavo santūresni - mėgo užsiimti savo reikalais ir su žemiau esančiaisiais daug bendra neturėti. Gal ir nieko keista - įsivaizduokite, kiek pastangų reikia išgirsti tokį menką padarėlį, o jam į pagalbą puolant netyčia grubiau ką padarius nepakenkti.

Augau aš labai gražiame krašte, dabar vadinamame Kernave, bet mano vaikystėje ten jokių piliakalnių nebuvo, tik didžiulis žalias laukas, o aplink - gūdi giria. Vasaromis saujomis valgėm laukines kriaušes ir obuolius, o kai ištrokšdavom, išsigręždavome žemiau kabančius debesis. Tiesa, pagrindinis milžinų maistas tais laikais buvo Lietuvoj gausiai derėjusios milžinropės. Ir žalias grauždavom, ir virtas, ir keptas ‒ su visokiais pagardais, o kartais tik druska pabarstytas. Aišku, būdavo, kad ir šernų ar briedžių tėvai iškepdavo, kartais ir žiemai užsisūdydavo, bet stengėmės gyvais padarais nepiktnaudžiauti, nes kad ir kokie įmitę būtų, mums jų tik „ant vieno danties" užtekdavo.

Milžinų pašonėje visad dūzgė mažųjų žmonių gyvenvietės su savo džiaugsmais ir vargais. Kad ir gerai sutarėme su mažaisiais kaimynais, jie vis tiek apie mus daug visokių būtų ir nebūtų legendų buvo prisigalvoję ir ne tik santūresnių mūsų giminių, bet ir mano šeimos savo reikalais dažnai netrukdydavo. Pagalbos kviesdavosi tik tada, kai labai jau bėda prispirdavo, o mes patys irgi per daug nesikišome, kad neardytume pasaulio tvarkos.

Taip mūsų akyse ten, žemai, ne tik ramiai žemdirbiai sau gyveno, bet ir visokie karai su gretimais kaimais ar tolimesnėmis gyvenvietėmis vykdavo. Nenorėjome kištis dar ir todėl, kad dėl mažųjų žmonių nesusipyktume su jų priešų žemėse gyvenančiais mūsų didžiaisiais giminaičiais.

Ir vis dėlto per mano gyvenimą vienas žiaurus milžinų mūšis įvyko, tik ne mažieji žmonės jį įplieskė. Na, bet apie tai - šiek tiek vėliau.

Tik štai, vieną dieną, nuo nesibaigiančių karų pavargę mūsų mažieji kaimynai sumanė, kaip mes galėtume jiems padėti, patys nesiveldami į mūšį.

Štai čia ir prasideda mano istorija apie tai, kaip kalnai dygdavo, ežerai atsimerkdavo, laumės sutartines traukdavo ir ugniniai aitvarai dangų vagodavo. Papasakosiu jums ir tai, ką tuo metu pats dariau, o kartais, nieko negalėdamas pakeisti, tiesiog stebėdavau.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.

„Vaikų linija“ pradeda teikti pagalbą pokalbiais internetu

Lapkričio 20 d. minint Pasaulinę vaikų dieną, Lietuvos vaikai ir paaugliai gali sulaukti emocinės paramos ir palaikymo nauju kanalu.

Į Lietuvą atvyksta garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos (1)

Lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešės ir paskaitą skaitys garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias monografijas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. Šiandien ji keliauja po Europą ir skaito pranešimus šia tema besidomintiems tėvams bei edukologijos specialistams.

Šiandien vaikai netektų amo sužinoję, kokius darbus jų bendraamžiai dirbo prieš 100 metų (32)

Dešimties metų vaikas įžengia į ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnį, kuomet atsakomybių ir pareigų jo gyvenime nuolat daugėja (bent jau turėtų). Tačiau ar gali šiandieninis vaikas įsivaizduoti, ką mokėjo jo bendraamžis prieš 100 metų?

Kaip padėti nerimastingam vaikui

Tėvai dažnai nepastebi požymių, kurie gali reikšti, jog vaiko nerimastingumas yra ypač padidėjęs.

Atsargiai, tėveliai, jūs auginate vaiką perfekcionistą

Kokį vaiką galima pavadinti perfekcionistu ir ką apie jo auklėjimą turi žinoti jo tėvai? Psichologo Tomo Lagūnavičiaus patarimai.

Kaip neprarasti ryšio su paaugliu: efektyvūs patarimai tėvams

Atšalę santykiai su tėvais, jaučiama apatija, liūdesys yra rimtos paauglystės problemos, su kuriomis susiduria daug šeimų.

Menkaverčių užkandžių automatai mokyklose: ką svarbu žinoti tėvams

Į „Sveikatai palankus“ kreipėsi susirūpinę vienos mokyklos tėveliai dėl šalia pradinukų klasės stovinčio menkaverčių užkandžių automato.

Kodėl mokiniai patiria mokyklos baimę ir vienišumą?

Rugsėjis – tai ne tik pirmasis rudens mėnuo, bet ir nauja mokslo metų pradžia. Mokiniai keliauja į naujas mokyklas, sutinka naujus mokytojus ir draugus. Visa aplinka yra nepažįstama ir neištyrinėta. Kiekvienas žmogus atsidūręs tokioje aplinkoje pasijunta nesaugus, dažniausiai bijo išreikšti savo nuomonę.

Siekiant gerų ugdymo rezultatų turi dirbti visi – vaikai, tėvai ir mokytojai

Prasidėjus rugsėjui, vėl atsigręžiama į mokyklas. Nors apie gyvenimą jose dažniau kalbama iš moksleivių ar jų tėvų perspektyvos, retai susimąstoma, kaip diena mokykloje atrodo mokytojų akimis. Apie savo dienotvarkę ir iššūkius pasakoja Vilniaus ir Kauno mokyklų bei gimnazijų mokytojai.

Mokslo metų naujovė abiturientams – egzamino vertės brandos darbas (1)

Abiturientai, norėdami gauti vidurinį išsilavinimą, kaip ir seniau, privalo išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, tačiau vietoje kitų kelių egzaminų nuo šiol gali rinktis ir alternatyvią gebėjimų vertinimo formą – brandos darbą.

R. Bogušienė: ar tikrai švediškas stalas mokyklose padėtų vaikams maitintis sveikiau

Viešojoje erdvėje akivaizdžiai pastebimi vaikų maitinimo reorganizavimo siekiai. Kalbama apie tai, kad mokyklose reiktų tiekti vaikams maistą vadovaujantis švediško stalo principu. Ar tai padarytų vaikų maitinimą sveikatai palankesnį?

Specialistų patarimai, koks planšetinis kompiuteris geriausias vaikui (1)

Mokiniams IT technikos pasiūlymų gausu, o kaip patiems mažiausiems – ikimokyklinukams? Jie taip pat nori būti išmanūs ir žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis, todėl Varle.lt kompiuterinės technikos specialistai parengė keletą patarimų, kaip protingai pasirinkti vaikams skirtą planšetinį kompiuterį.

Trečiasis pedagogas – vaikus supanti aplinka

Šiandien, likus vienai dienai iki naujų mokslo metų, Kaune buvo pristatytas pirmasis kvartalas, kuriame ne tik patogiai ir gražiai gyvena šeimos, jų namai apsupti žaliomis zonomis ir išvystyta infrastruktūra, bet ir veikiančiu pradiniu ugdymu nuo „Vaikystės sodas" darželio iki bendrojo ugdymo „Karalienės Mortos" mokyklos.

Psichologė: ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitus (3)

Patyčios mokykloje vis dar dažnas reiškinys. Jei aukos ir jų tėvai paprastai sulaukia aplinkinių supratimo ir atjautos, tai „peštuko" tėvams susirinkimuose tenka raudonuoti arba gynybiškai teisintis.