Berniukų ir mergaičių skirtumai, kuriuos ignoruojame: straipsnis, kurį turėtų perskaityti visi

 (130)
Kai nugirdau, kad yra Vilniuje pedagogė, kuri domisi skirtingais berniukų ir mergaičių ugdymo aspektais, pastačiau ausis. Man atrodo, kad garsiai kalbėti apie tai, kad esame skirtingi iš prigimties, o ne tik dėl kultūrinių ypatumų, mūsų jautrioje visuomenėje yra drąsu. Nes „mes skirtingi“ dažnai girdimas kaip „mes nelygūs“.
© Vida Press

Kokius skirtumus tarp berniukų ir mergaičių mato jau ne pirmą dešimtmetį tarp jų kasdien leidžianti Laima Sirutienė, pedagogė, darželio ir pradinės mokyklos „Saulės gojus“ direktorė?

Kaip jūs pradėjote domėtis šia tema

Aš daug metų dirbau mokytoja, ir, atvirai sakant, nelabai apie tai susimąstydavau. Dėsčiau labai dėkingą dalyką - muziką. Niekada nemėgau klasėje stalų, todėl mes su vaikais ne tik dainuodavom, ritmuodavom, mokėmės muzikos rašto, bet ir daug judėdavom pagal skambančią muziką . Manau, kad maži vaikai muziką geriausiai supranta per judesį - ir jokiu būdu ne per kalbas apie muziką.

Kai pamokos nebuvo statiškos, didesnio skirtumo tarp berniukų ir mergaičių nemačiau. O jei ir matydavau - tikrųjų, giluminių priežasčių neieškodavau. Prieš kurį laiką išklausiau Emilijos Sakodolskienės pranešimo apie mokymosi stilius. Nors jų yra labai labai daug, virš septyniasdešimties, dažniausiai kalbama apie tris: kinestetinį, audialinį ir vizualinį. Ji kalbėjo ir apie berniukų bei mergaičių mokymosi stilius, mane tai labai užkabino. Pradėjau sau asmeniškai ieškoti, skaityti - internete, knygose. Viską, kas susiję su smegenimis. Nes pirmas taškas, pirmas klausimas, kodėl skiriasi lytys - nes skiriasi vyrų ir moterų smegenys. Vadinasi, reikia žinoti, kokios tos smegenys. Ir tada ėmiau skaityti labai daug literatūros, susijusios su smegenų tyrimais - akivaizdu, kad mes biologiškai esame skirtingi!

Konkrečius šaltinius galėtumėte paminėti?

Fiksavau tas knygas, kurias skaičiau. William Pollack Real boys: Rescuing Our Sons from the Myths of Boyhood, Simon Baron - Cohen Esminis skirtumas: Vyriškos ir moteriškos smegenys, visa tiesa apie autizmą, Louann Brizendine Moters smegenys, Margarete Blank-Mathieu Kuo skiriasi mergaitės ir berniukai, Michael Gurian The Wonder of Boys: What Parents, Mentors and Educators Can Do to Shape Boys into Exceptional Men.

Daug supratimo ateina iš patirties. Net stebėdama darbą mokykloje, matau, kad berniukai kitaip dirba, kitaip jiems laikas teka. Ir nėra jiems labai gerai, kad mes berniukus lipdome pagal moteriškos logikos modelį. O taip yra, nes dauguma mokytojų - moterys.

Ši tema tapo itin aktuali, kai garsieji PISA (Programme for International Student Assessment) testai parodė, jog berniukų rezultatai pastaruoju metu ėmė stabiliai prastėti. Tai tapo nemalonia pasauline staigmena. O visais laikais vyravo įsitikinimas, kad vyrai yra protingesni už moteris, nes jie nepralenkiami logikoje, matematikoje. Tiesos šiame teiginyje esama: viena vertus - gabių berniukų, kurių intelekto koeficientas siekia 140-145, palyginus su mergaitėmis, yra dešimt kartų daugiau, o santykis tarp berniukų ir mergaičių, kurių intelekto koeficientas siekia 160 (tai rodo, kad žmogus yra prie genialumo slenksčio) padidėja iki 50:1. Kita vertus - neurobiologų ir neuropsichologų įrodyta, kad centrai, atsakingi už erdvinį ir loginį mąstymą vyrų smegenyse yra ryškesni.

Man atrodo, čia slypi vienas iš pavojingų aspektų - kad logika yra tarsi vertingesnė, aukštesnė hierarchijoje, nei moters socialiniai ar emociniai gebėjimai - ir tuomet vyras pavadinamas protingesniu, nors veiklos rezultatas abiejų gali būti vienodas. Matavimas toks keistas.

Toks matavimas - primityvus ir iškreiptas. Moterys išsiskiria savo intuicija ir atjauta, kurios vyrams nebūdingos. Matuojami skirtingi dalykai, todėl negalima lygiai pasverti, kas yra svarbiau - logika ar emocinė pajauta, intuicija. Tiesiog šimtus metų vyravo įsitikinimas, kad vyrai yra protingesni. Ir buvo dyvų dyvai, kai XX amžiaus pradžioje pirmosios moterys ėmė stoti į universitetus, daryti reikšmingus mokslinius atradimus. O dabar - staiga - mergaitės pradėjo perspjauti berniukus net ten, kur tradiciškai buvo manoma, kad yra vyrų stiprybės sritys - chemija, fizika, matematika. Taigi, pradėta ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko.

Kodėl?

Aš manau, kad ir mergaitėms, ir berniukams yra vienodai blogai, kad švietime dominuoja moterys. Pasaulyje moterų mokytojų yra maždaug apie 80 procentų, o Lietuvoje netgi daugiau - 84. Matyt, yra tiesos, kad tuo atveju, jei berniukas auga tik su mama ir jį moko moterys, jo psichika yra net traumuojama.

Kodėl? Vienas dalykas - jis neturi vyriškų elgesio pavyzdžių, kitas - auga pernelyg įjausmintoje aplinkoje. Iš vienos pusės - nemato racionalaus vyriško elgesio modelių, iš kitos - jis mokomas vengti konfliktų, būti nuolankiu, kantriu, švelniu, empatišku, draugišku, t. y. ugdytis savybes, priimtiniausias moterims. Įdomus pastebėjimas: berniukai pamokos metu tramdomi maždaug tris kartus dažniau, nei mergaitės. Mokytojos nemėgsta destrukcijos, šurmulio, erzelio (moterys šiaip triukšmui jautresnės), joms fiziologiškai svarbu viską kontroliuoti, nes jaučiasi atsakingos už viską, kas aplinkui vyksta. O berniuko, vyro natūra yra linkusi konkuruoti - tai yra jo prigimtyje, jis fiziologiškai turi tai išlaikyti, įrodyti savo viršenybę. Kaip juokaujama, vyro paskirtis - partempti mamutą į olą: aprūpinti šeimą, sudaryti sąlygas išgyvenimui. Moters paskirtis - padalinti mamutą teisingai, puoselėti židinį ir sergėti vaikus.

Stebėdama darbą mokykloje, matau, kad berniukai kitaip dirba, kitaip jiems laikas teka. Ir nėra jiems labai gerai, kad mes berniukus lipdome pagal moteriškos logikos modelį. O taip yra, nes dauguma mokytojų - moterys.
Laima SIRUTIENĖ

Tai, kas vyko tūkstančius metų, negali pasikeisti per keletą šimtmečių. Moteris buvo ta, kuri rūpinosi vaikais, ateities karta. Ji buvo atsakinga už visa, kas vyksta aplink šeimos židinį, nes vyras yra kažkur medžioklėje. Berniukuose tas išlikę. Pati žinau, kad net darželyje pamačiusios besistumdančius, besigalynėjančius vaikus, draudimais bei drausminimais imamės priemonių tai nutraukti, nes suvokiame tai kaip destrukciją ir netoleruotiną elgesį. Realiai berniukai turi stumdytis, tampytis, galynėtis, išbandyti, kuris yra stipresnis, viršesnis. Juk jauni vilkiukai ir lapiukai irgi galynėjasi, mes tokio jų elgesio nešifruojame kaip agresijos pasireiškimo. O moterys, matydamos tokį elgesį, reaguoja į jį kaip į konfliktą, kurio negali tverti: iškart atsiranda draudimai ir tramdymai. Moterims sunku priimti, kad berniukams reikia daugiau laisvės, daugiau galimybių save išbandyti, rizikuoti, veikti, platesnės erdvės ir kuo mažiau nurodymų. Moterys ir vyrai skirtingai supranta pasaulį. Yra mokslininkų, kurie teigia, jog tarp moters ir vyro asmenybinių bruožų bendrumas sudaro tik 10 procentų, o toks mažas bendrumas artimas dviejų biologinių rūšių skirtumui.

O asmenybiniai bruožai yra...?

... visa tai, kas sudaro mūsų išskirtinumą: temperamentas, charakteris, atvirumas naujovėms, intuicija, savivertė, mąstymo ir informacijos apdorojimo tipai, valia, ryžtingumas ir kitos individualios savybės, sudarančios rinkinį, lemiantį mūsų elgseną, tikrovės suvokimą, veikimo būdus.

Berniukams tikriausiai labai svarbus yra tikslas?

Berniukai turi ryškesnę valią ir ryžtą. Jiems visada reikia iššūkio. Mokytoja taip turėtų formuluoti užduotis, kelti tokius tikslus, kad tai būtų kaip nuotykis. O jei dar atsiranda šioks toks rizikos elementas, (gali pasisekti arba ne) - tai juos uždega! Berniukams, ypatingai berniukams, nereikia gatavų atsakymų. Ieškoti, surasti ir pasitvirtinti sau - tai teikia didžiausią malonumą. Tai patvirtina teiginį, jog tarp berniukų audialinio stiliaus atstovų yra labai nedaug - jiems fiziologiškai būtina judėti, daryti, sekti akimis. Tuo tarpu klausytis, ramiai išsėdėti, kalbėti tik tada, kai leidžiama, jiems yra nepakeliamai sunku.

Apie tai mąstant, labai svarbiu tampa dar vienas dalykas - pamokos laiko vadyba. Pasirodo, pamokai prasidėjus, mergaitės paprastai labai greitai pasiekia optimalaus darbingumo lygį. Mokytojos tai atpažįsta iš nukreiptų į jas mergaičių veidų, stebinčių akių ir taip organizuoja procesus, kad sunkiausia naujos medžiagos dalis tektų kaip tik šiam darbingumo piko etapui. Berniukai „įsisiūbuoja" daug lėčiau ir į mokytoją žvalgosi rečiau. Kai berniukai pasiekia darbingumo piką, mergaitėms pradeda reikštis nuovargis, kurį labai greit pastebi pedagogė (nes ji puikiai skaito mergaičių veido išraiškas). Ji ima lengvinti krūvį ir pereina į baigiamąją pamokos stadiją, bet būtent tada berniukams reikalingas maksimalus krūvis - jie darbingumo piko stadijoje! Bet tai kas svarbiausia, jau buvo pateikta anksčiau. Berniukai nesuprato arba praleido, nes tuo metu jų darbingumas dar buvo žemas. Pamoka baigta. Bet ar joje buvo atsižvelgta į berniukus, jų fiziologines ir psichologines smegenų funkcijas? Deja...

Ieškojau atsakymo, kodėl pamoka trunka 45 minutes ir niekur neradau. Tradicija, bet neaišku, iš kur kilusi. Berniukams geriausias darbo pamokoje ritmas būtų 30 minučių darbo - 3 minučių pertrauka - ir vėl 30 minučių darbo.

O pertrauka skirta kam?

Kad pailsėtų šiek tiek smegenys, bet neužsimirštų tai, ties kuo ką tik dirbta, kad nespėtų atsirasti naujas interesas. Dėmesio kritimo bangos dugne reikia pertraukos. Mergaitėms to nereikia - jos pradėjo, greitai įsitraukė ir baigė, t. y. susidomėjo, nuosekliai dirbo ir užbaigė.

Bet labai svarbu nepamiršti, jog jokių šimtaprocentinių taisyklių ir šiuo atveju nėra. Generalizuoti negalima - kiekvienas vaikas yra individualus.

Konfliktų sprendimas su berniukais yra kitoks, nei tradicinis moralizavimas. Geriausiai, jei savo konfliktus berniukai išsiaiškina patys. Jei tai nepavyksta ir įsikiša mokytoja, aiškinantis reikėtų taikyti vieno šūvio strategiją - moralizavimui, situacijos įvertinimui skirti daugiausia du sakinius. Stresą (o kilusios konfliktinės situacijos aiškinimasis toks ir yra) berniukai labai sunkiai pakelia, todėl jų smegenyse įsijungia apsaugos mechanizmas: jos tiesiog atsijungia. Taigi, situaciją vertinanti pedagogė turi kalbėti aiškiai, argumentuotai ir labai trumpai. Nereikia visos žmonijos istorijos ir pavyzdžių iš savo vaikystės bei gyvenimo patirties.

Konfliktų sprendimas su berniukais yra kitoks, nei tradicinis moralizavimas. Geriausiai, jei savo konfliktus berniukai išsiaiškina patys. Jei tai nepavyksta ir įsikiša mokytoja, aiškinantis reikėtų taikyti vieno šūvio strategiją - moralizavimui, situacijos įvertinimui skirti daugiausia du sakinius.
Laima SIRUTIENĖ

Labai liūdna, kad jokioje aukštojoje mokykloje, rengiančioje pedagogus, nėra kalbama apie lyčių skirtumus. Daug dalykų taptų sėkmingesni, jei keistume detales. Paprastas praktinis pastebėjimas - tam, kad berniukas geriau parašytų rašinį, jam reikia pasiūlyti prieš tai nupiešti piešinį ta tema. Ir jam pasiseks kur kas geriau. Tokių mažų dalykų yra daug, mes tiesiog apie juos nežinome arba nekreipiame pakankamai dėmesio. Mokytojos dažniausiai taiko bendras strategijas. Reikia nuolat prisiminti, kad klasėje nėra tiesiog mokiniai, joje - mergaitės ir berniukai. Tarkim, mergaitėms labai svarbu aukštas įvertinimas, joms labai svarbu, kad darbas būtų atliktas gražiai ir tvarkingai, būtų estetiškas. Berniukai be jokios sąžinės graužaties gali atiduoti savo darbą ant kreivai išplėšto lapo, apipieštą ir pritepliotą. Jiems svarbus turinys, o ne forma ar estetinis rašto darbo vaizdas. Bėda, kad mokytojai kartais pamiršta tuos dalykus.

Arba nežino.

Nežino, pamiršta... Svarbu, kad mokyklose būtų kuo daugiau ne akademiško mokymo. Būtų nuostabu, jei pedagogai vadovautųsi puikia Konfucijaus mintimi, taikliausiai atspindinčia berniukų mokykloje poreikius: „Perskaičiau - ir pamiršau, pamačiau - ir prisiminiau, padariau - ir supratau". Tam labai tinkami projektiniai darbai, socialiniai projektai, pagaliau - vaikams svarbu atrasti ir pažinti pasaulį visais savo pojūčiais.

Svarbu žinoti ir kartų teoriją - nuo 2004-2005-ųjų gimę vaikai, vadinamoji zero arba google karta, yra kitokie: jie yra itin savimi pasitikintys, turi labai aukštą savivertę, yra judrūs, nepakenčia spaudimo ir nurodymų. Ir mokytojams, kurie yra kitų kartų atstovai, labai sunku suprasti, kodėl taip sunku su jais susikalbėti, kodėl tie vaikai kitokie, nei buvo jie patys. Reikia suprasti, kad tai yra natūralus kartų konfliktas. Šiandien vaikai gyvena pertekliuje, beprotiškai didelio informacijos srauto supami, jie greitai perpranta išmaniąsias technologijas. Retas kuris yra spaudžiamas dirbti, vaikai auga pernelyg globojami ir godojami, todėl yra labai nesavarankiški.

Dar viena tendencija - šeimoje vaikas dažniausiai yra vienturtis, dažnai auga tarp suaugusiųjų - ypač, jei tėvai yra vyresni. Negali pamiršti tokių niuansų. Ir negali mokytojai kirpti pagal savo kurpalį. Čia yra viena iš didžiausių pedagogikos problemų: tyrimai rodo, kad mokytojai linkę mokyti taip, kaip kažkada buvo mokyti patys. Kad mokytum kitaip, kad taptum ne klasės generolu, kariaujančiu su vaikais, bet jų ugdymosi partneriu ir patarėju, reikia stipriai persukti savo smegenis.

Bet tai juk - sunku. Tikriausiai dauguma yra linkę veikti iš inercijos, ypač, jei už nugaros turi autoritetą, pavyzdžiui, savo studijas universitete. Ir tam reikia drąsos.

Tai yra pačių pedagogų problema. Aišku, aš suprantu, kaip mokytojams nelengva: iš vienos pusės yra tėvai, kurie nori, kad vaikas būtų laimingas, noriai eitų į mokyklą, kad jo neperspaustų, bet jis pasiektų aukštus rezultatus ir sukauptų daug žinių. Aš įsitikinusi, kad svarbiausia yra ne žinios. Šiais laikais, kai viskas yra internete, kimšti į galvą atkartojamus faktus - stačiai absurdas. Daug svarbiau yra suprasti loginius ryšius, ugdytis sisteminį mąstymą ir kritinio vertinimo įgūdžius, pagaliau - tiesiog mokėti atrasti informaciją ir mokėti ja pasinaudoti. Ne mažiau svarbu - mokėti bendrauti ir bendradarbiauti. Ne uždaryti prie kompiuterių ir auginti individualistus, o žiūrėti, kad vaikai ugdytųsi gebėjimą bendradarbiauti, toleranciją kito nuomonei ir atsakomybę už savo padarytus sprendimus. Šie gebėjimai yra daug svarbiau už konkrečias, dažnai - iškaltas žinias.

Mokytojo profesija įgaus ankstesnį svorį, kai kiekvienam ją pasirinkusiam ji taps pašaukimu, pasididžiavimu ir garbingos pareigos ateičiai suvokimu. Kalbomis ir pinigais prestižas neįgyjamas.
Laima SIRUTIENĖ

Nepopuliariai pasakysiu, ne nuo vieno mokytojo į galvą gaučiau, bet vis tiek pasakysiu: kolegos dejuoja, kad mokytojo profesija yra neprestižinė, ir dėl to kalti visi - ir vyriausybė, ir Seimas, ir tėvai, ir visa visuomenė. Aš manau, jog dėl to, kad ši per amžius itin garbinga buvusi profesija tapo neprestižine, yra kalti pirmiausiai patys mokytojai. Pakelkit mokytojams atlyginimus iki keturių tūkstančių, prestižas neišaugs. Gaisrininkai gelbėtojai gauna minimumą, o tai - palankiausiai visuomenėje vertinama profesija. Mokytojo profesija įgaus ankstesnį svorį, kai kiekvienam ją pasirinkusiam ji taps pašaukimu, pasididžiavimu ir garbingos pareigos ateičiai suvokimu. Kalbomis ir pinigais prestižas neįgyjamas.

Kalbant apie sistemą, ji mergaitėms kažkodėl irgi nėra palanki.

Nėra. Pavyzdžiui, pastebėta, jei berniukas ir mergaitė pateikia vienodo lygio atsakymus į pateiktą klausimą, dažniausiai berniukas bus pagirtas, o mergaitė - ne. Maždaug, taip ir turėjo būti, nes mergaitės - stropuolės. Taip pat mergaitėms dažniau duodamos užduotys, kurias reikia spręsti tradiciniais būdais, kai tuo tarpu berniukai paskatinami susirasti naujus kelius. Tikriausiai visa tai vyksta nesąmoningai. Berniukams sakoma „tu pagalvok, tu susirasi sprendimą", o mergaitėms - „tu prisimink, kaip mes darėm ir pagal tai daryk". Berniukas gauna iššūkį ir randa nestandartinius sprendimus, o mergaitės tarsi nukreipiamos į standartinį kelią, kai joms lygiai taip pat norisi iššūkių. Nes nėra nė vienos tiesos, kuri turi vienintelį atsakymą. Mokykla dažnai nukreipia mergaites į tradicinių kelių kartojimą.

Dar vienas svarbus aspektas - skirtinga branda. Mergaitės bręsta anksčiau: jei į mokyklą atėję berniukai nuo mergaičių atsilieka maždaug pusmečiu, tai šeštoje-septintoje klasėje jų brandos skirtumas yra dveji metai. Mergaitės šeštoje klasėje jau nebėra vaikai. Temos, medžiagos pasirinkimas - tai, kas bus įdomu berniukams, jų vienmečių mergaičių nedomins, ir priešingai. Bėda yra dėl požiūrio, kad klasėje yra tiesiog mokiniai, kažkokia vienalytė masė.

Esu girdėjusi, kad mergaitėms nelabai parankus konkuravimo skatinimas, kurio dabartinėse mokyklose yra daug.

Jos - ne konkurentės, jos - bendradarbės. Dar darželyje mergaitės žaidžia grupėmis saugodamos draugystę, kad visoms būtų gera. Berniukai buriasi į grupes tam, kad išsiaiškintų, kuris kiečiausias. Konkurencija, hierarchinių vaidmenų pasiskirstymas, aiškinimasis, kuri yra pati pačiausia - mergaitėms visiškai nebūdingi. Šiuo aspektu mergaičių prigimčiai absoliučiai svetimos įvairios rungtynės, konkursai, varžytuvės. Negaliu nesistebėti įvairiausių konkursų vajais, siaučiančiais ne tik mokyklose, darželiuose. Mano nuomone, ir „Lietuvos tūkstantmečio vaikai" yra ydinga laida: joje svarbu, kas taps tuo vieninteliu, sukaupusiu daugiausiai žinių (o tai reiškia - kurio atminties talpa didžiausia). Bet gi yra daug paprastesnių, vaikus psichologiškai netraumuojančių atminties matavimo būdų. Kam tai daryti verčiant konkuruoti vaikus stresinėje situacijoje prieš visą šalį? O kaip tie, kurie netapo pirmuoju? Ar kas nors iš konkurso organizatorių domėjosi, kaip tie vaikai, ypač mergaitės, jaučiasi po nelaimėto konkurso?

Pastaruoju metu pasaulyje ryškėja nauja tendencija (irgi diskutuotina) - Kinijoje, Rusijoje, JAV vėl gausėja atskirų lyčių mokyklų. Įrodyta, jog vienalytėse mokyklose besimokančių moksleivių pasiekimai yra gerokai aukštesni, nei heterogeninėse klasėse besimokančiųjų. Paauglystėje mokiniai išties geriau jaučiasi tarp savos lyties - ypač berniukai tarp berniukų. Kaip viena iš pagrindinių priežasčių įvardijama itin seksualizuota aplinka, būdinga visai visuomenei, bet neigiamai veikianti paauglius berniukus. Taip, tokiose mokyklose akademiniai pasiekimai yra aukštesni, bet atsiranda kiti aspektai - kaip išmokti bendravimo, sugyvenimo su kita lytimi abėcėlės? Norint suderinti viena ir kita, siūloma organizuoti vienos-poros savaičių periodais jungti paralelinių klasių mokinius į homogenines grupes tam tikriems dalykams ir veikloms.

Dar vienas ypač svarbus gebėjimas - gebėjimas dirbti komandoje. Sakoma, kad niekada geras inovatyvus produktas negimė vienoje galvoje - net Bilas Geitsas ne pats vienas kompaniją sukūrė. Dabar pažiūrėkite darbo skelbimus - pirmu punktu reikalaujama gebėjimo dirbti komandoje. Mokyti ir mokytis bendraujant ir bendradarbiaujant turi tapti mokyklos kasdienybe.

Liūdna, kad šiandien mokykla tapo vieta, kurioje siekiama vieno tikslo - kuo sėkmingiau išlaikyti egzaminus. Man neramu, kad už mokinius (jų neatsiklausiant) nusprendžiama, kas jiems svarbu ir ko jiems reikės ateityje, o pilnakraujis gyvenimas verda už klasės langų. Ar ne todėl šiandien mokykla daugumai moksleivių kelia nemaloniausias asociacijas? Šie rodikliai daugiau kaip du kartus viršija tyrime dalyvavusių 37 valstybių vidurkį. Apie mūsų egzaminų sistemą, kaip ydingą, kalba ir medikai. Žinomas šeimos medicinos specialistas profesorius Leonas Valius ją vertina itin kritiškai: sistema, tokia, kokia yra dabar, tiesiog žaloja jauną žmogų. Ar ne apie tai liudija ir faktas, jog psichotropinių vaistų griebiasi 7 procentai berniukų ir net 19 procentų mergaičių? Ar turime teisę pamiršti, jog beveik pusei Lietuvos vaikų reikia psichologo pagalbos, kad penktadalis yra galvoję apie savižudybę, o penki procentai realiai žudosi?

Svajoju, kad ir pas mus, priimant į aukštąsias mokyklas, lemtų ne tie balai, kuriuos streso situacijoje išspaudė abiturientas, bet kaip Švedijoje - peržiūrimas kelis paskutiniuosius mokymosi metus kauptas aplankas. Jame dokumentuojami moksleivio akademiniai pasiekimai, įgyvendinti projektai, kūrybiniai darbai, socialinė praktika, visuomenei naudinga veikla ir visa kita, kas liudija jo tikrąją brandą.

Ir kada pas mus pasikeis situacija?

Kad pasikeis -neabejoju, nes ateitis privers. Kad sunkiai - taip pat neabejoju, nes švietimas yra labai konservatyvi ir inertiška sritis. Daug kam tokia situacija, kokia yra dabar labai patinka. Daug paprasčiau kimšti vaikams į galvas žinias. Tam, kad ugdytum jų gebėjimus ir formuotum aukštąsias vertybes, vien faktų įkalimo nepakanka. Tai daryti gali tik MOKYTOJAS - ASMENYBĖ, o ne mokytojas-amatininkas. Kol pastarųjų yra dauguma, mūsų mokykla ir toliau imituos evoliuciją. Ir toliau įsivaizduosim, jog geriausias ugdymo kokybės gelbėtojas - standartizuoti testai. Beje, tokie korifėjai kaip Howardas Gardneris, Kenas Robinsonas pasisako kategoriškai prieš tokį testavimą. Niekam nėra paslaptis, kad standartizuotų testų šešėliuose tūno dideli finansiniai interesai. Jie yra labai stiprūs, todėl keisti situaciją labai sunku. Juolab, kad ši idėja labai patinka konservatyviajai pedagogų bendruomenės daliai. Jei pedagogo darbo kokybė matuojama vienu matu - kaip egzaminus išlaikė jo mokiniai ir į kokias aukštąsias mokyklas įstojo, jo tikslas tik toks ir bus. Ir toliau kryptingai judėsime žinių kaupimo link, atidėdami į šalį tai kas iš esmės svarbiausia - vertybinių nuotatų ugdymą(si).

Tikrieji pokyčiai ateina tada, kai yra ne nuleidžiami iš viršaus, o kyla iš vidinio noro keistis. Kiekvieno mokytojo priedermė pasirinkti, kuo būti - amatininku, ugdančiu prisitaikėlius, ar asmenybe, auginančia reformatorius.

Kodėl neįsiklausome į tai, ką kalba dabartiniai mokiniai? Juk jų norai labai tikroviški: dirbkime daugiau klasėje, nedusinkime kalnais namų darbų, palikime jiems laiko poilsiui, pomėgiams, bendravimui. Nes kai mokiniams apie trečią-ketvirtą valandą baigiasi pamokos, ir grįžus reikia dar 4-5 valandas sėdėti prie namų darbų, nėra kada užsiimti tuo, kas įdomu, kas patinka, kas žavi.

Bet čia tokia ironija. Juk šitiek metų leidžiame mokykloje neva ruošdamiesi gyvenimui, ir negalime daryti to, kas yra įdomu.

Nes mes ignoruojame tiesą, kad mokykla ruošia ne egzaminams, bet gyvenimui. Pagaliau, mokykla pati yra gyvenimo dalis. Ir labai labai svarbi. Joje turi būti gera ir mergaitėms, ir berniukams. Ir ne tik per pertraukas.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Nuo kada vaikui geriau eiti į mokyklą – 6 ar 7 metų? Pedagogės komentaras (1)

Vaikai, kurie gimė žiemą, į pirmą klasę gali pradėti eiti arba būdami šešerių su puse arba septynerių su puse metų. Koks amžius yra palankesnis? Teiraujamės pedagogės nuomonės.

7 maisto produktai, kurie vaiko bacilas ir saugo nuo ligų

Maisto produktai, kurie padeda saugotis arba gydytis jau užklupus peršalimo ligoms.

Viena dažniausių vaikiškų ligų: aštrus skausmas ir pablogėjusi klausa

Ausies uždegimas yra bene dažniausia slogos komplikacija.

Jei užklupo kosulys: pirmoji pagalba namuose (2)

Daugelis peršalusių vaikų kosėja dėl viršutinių kvėpavimo takų užkrato, kuris dažniausiai būna virusinis. Įprastai bakterijos kimba į darbą, kai joms kelią paruošia virusai.

Vos pajutę, kad puola liga, imkitės šių trijų veiksmų (3)

Vaikai, ypač lankantys vaikų darželius, peršalimo ligomis serga dažniau, negu norėtume mes, tėvai. Ko reikėtų griebtis pirmiausia, pamačius pirmuosius vaiko negalavimo požymius?

Kaip atskirti gripą nuo elementarios peršalimo ligos?

Gripas kiekvienais metais neišvengiamai ateina į mūsų šalį, juo suserga ir nemažai vaikų. Kaip atskirti gripą nuo įprasto peršalimo?

Ką daryti pirmiausia, jei suskausta gerklę: 5 žingsniai

Gerklės skausmas – vienas dažniausių vaikystės palydovų. Gerklę mažiesiems peršti įvairiais metų laikais, tačiau bene dažniausiai – vėlyvą rudenį ir žiemą.

15 geriausių MOČIUTĖS receptų nuo peršalimo

Kaip padėti sau susirgus ir pajutus, jog puola virusai? verta prisiminti senuosius mūsų močiučių patarimus, kurie efektyviai padės sveikti jums arba jūsų vaikui.

Edukologė: priešmokyklinio ugdymo tikslas yra kitas, negu galvoja daugelis

Ankstyvasis ugdymas yra itin naudingas vaiko vystymuisi ir tolesniam asmens gyvenimui, tad pastaruoju metu dauguma Europos šalių privalomąjį mokymosi amžių yra linkusios ankstinti. Šiuos mokslo metus Lietuvoje pasitikome su naujove – privalomuoju priešmokykliniu ugdymu.

Psichologė J. Bortkevičienė: leiskime vaikui būti savimi (5)

Su psichologe Jūrate Bortkevičiene Delfi.tv konferencijoje kalbėjome apie vaikų motyvaciją mokytis ir tėvų vaidmenį. Kaip padėti vaikui neprarasti noro mokytis?

Kokio amžiaus vaikui laikas eiti į darželį ir mokyklą? (13)

Kada metas vaikui pradėti lankyti vaikų darželį ir mokyklą? Apie tai su psichologe Jūrate Bortkevičiene kalbėjome Delfi TV konferencijoje.

Kai vaikas grįžta iš mokyklos, daugelis tėvų daro vieną ir tą pačią klaidą (26)

Tai, kad ne pažymiai lemia vaiko laimę gyvenime, atrodo, žino visi tėvai.

Didžiausia baimė, kurią jaučia vaikas: ne, tai ne fizinis skausmas ar smurtas (4)

Baimės jausmas padeda praplėsti savo galimybių ribas – „Aš galiu daugiau, nei iki šiol galėjau." Jei žmogus nieko nebijo, greičiausiai jo gyvenimas bus trumpas. Tačiau baimė neturėtų trukdyti žmogui gyventi.

Kaip kalbėti apie seksualumą su darželinuku, pradinuku ir paaugliu? (6)

Vaikui reikia informacijos apie kūną, žmogaus vystymąsi, brandą, apie lytinius santykius, nėštumą, kontracepciją. Iš kur ir kaip sužinoti, kad tai ne suaugusiųjų pramanas, o iš tiesų paties vaiko poreikis?

Edukologė: kaip nepražiopsoti ir lavinti vaiko gabumus (2)

Rugsėjis jau praėjo. Atrodo viskas jau nusistovėjo, vaikai ir tėvai įsivažiuoja į pastovų gyvenimo ritmą, kurį buvo pamiršę atostogaudami ir susiduria su nauju iššūkiu. Būreliais. Kaip rasti tą tinkamą sprendimą kiek, kokių ir ar iš vis jų reikia?