Ramūnas Vyšniauskas atvirai: šeima apsaugojo nuo depresijos

Tuo metu, kai gimė vaikai, mūsų pašnekovui buvo pats sunkiausias gyvenimo metas - ėmė persekioti traumos, o galiausiai teko atsisakyti sportininko karjeros. Jeigu ne šeima, į kurią garsus sportininkas galėjo atsiremti, kažin ar taip lengvai būtų užvėręs vieno savo gyvenimo etapo duris.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, 7 sveiki užkandžiai, kuriuos rekomenduoja specialistai
Tikra istorija: moteris pagimdė trynukus, kai to nesitikėjo niekas

Sportas - nuo vaikystės

Ramūnas nuo pat vaikystės buvo pratęs prie griežtos dienotvarkės. „Tėtis mane nuo mažens pratino prie sporto. Buvau dvejų, kai jis mane „įmetė" į 25 m gylio baseiną (mama vos negavo infarkto!), ir nuo tada prasidėjo mano, sportininko, karjera. 

Nors jau nesportavau kaip profesionalas, veždavausi sūnų į sporto salę, į susitikimus, žaisdavau su juo įvairius žaidimus ir, tiesą sakant, „atradau" tėtį savyje. Manau, kad sugebėjau Ąžuolui grąžinti tą dėmesį, kurį buvau nuvogęs pirmaisiais jo gyvenimo metais.Ramūnas Vyšniauskas

Tuo metu, kai kiti vaikai laisvalaikiu išbėgdavo pažaisti į kiemą, aš bėgdavau krosą, paskui prakaituodavau sporto salėje. Pavydėjau kiemo draugams, nerūpestingai spardantiems kamuolį. Jie per atostogas galėdavo atsikelti kada nori, vėlai gultis, o man būdavo nustatytas griežtas dienos režimas, kurio laikausi praktiškai iki šiol. Kai priešinausi spaudimui sportuoti, tėtis sakydavo: „Kada nors man dar padėkosi." 

Ir tikrai jam padėkojau, tačiau savo sūnaus nenoriu auklėti taip griežtai, neversiu jo sportuoti. Gal tik dėl sveikatos, bet tikrai ne profesionaliai. Gal Ąžuolas norės tapti dailininku, gydytoju, o gal žurnalistu, - svarsto pašnekovas. - Nenoriu vaikui išrinkti jo gyvenimo kelio".

Žinojau, kad gims sūnus"

„Su Inese susipažinome tuo metu, kai mums abiem buvo labai sunkus gyvenimo tarpsnis, - atvirai sako garsus sportininkas. - Kai ją pamačiau, vidinis balsas pakuždėjo, kad tai mano žmogus. Niekad anksčiau tokio jausmo nebuvau patyręs. Nuo tada labai smarkiai pasikeitė mano gyvenimas.

Iki santuokos buvau atsidavęs sportui, televizijai, mane daug kas pažinojo kaip pramogų pasaulio atstovą. Tačiau net ir pati sėkmingiausia karjera neatstoja šeimos. Laimėjimai džiugino, vertė siekti dar didesnių aukštumų, tačiau neužpildė tuštumos, kuri įsivyravo sieloje, kai šalia nebuvo artimo žmogaus. Gyvenimo pilnatvę pajutau tada, kai sukūriau šeimą ir sulaukėme vaikų. Kai gimė Ąžuoliukas, man buvo 34 m. Jaučiausi subrendęs tėvystei ir labai ja džiaugiausi, nors turiu pripažinti, kad tuo metu vis dar sportavau ir ketinau grįžti į profesionalų sportą, tad savo sūnui negalėjau skirti pakankamai laiko.

Buitimi ir kūdikiu rūpinosi Inesė, o aš gyvenau pagal griežtą maitinimosi, miego ir treniruočių grafiką, tačiau man ėmė nesisekti - persekiojo traumos. Dieną prieš gimstant Ąžuoliukui man buvo atlikta kelio operacija, po traumos sugrįžti į sportą buvo labai sunku, tačiau puoselėjau viltį būti geriausias. Sūnus man teikė stiprybės, motyvacijos nenuleisti rankų".

Ramūnas Vyšniauskas
Ramūnas Vyšniauskas
AFP/Scanpix

Ramunė apsaugojo nuo depresijos

„Apie žmonos nėštumą, kai laukėsi Ąžuoliuko, visiems džiaugiausi ir neslėpiau savo laimės. Lygiai taip pat elgiausi ir sužinojęs, kad žmona ir vėl laukiasi, tačiau vos ši žinia nuskambėjo spaudoje,  sužinojome, kad kūdikio širdelė neplaka, - atvirai sako Ramūnas. - Tada supratau, kad savo laimę tarsi paukštę reikia laikyti delnuose ir neišleisti į viešumą. Kai sužinojome, kad ir vėl laukiame kūdikio,  slėpėme šią žinią. Inesės nėštumas nebuvo lengvas. Likus trims mėnesiams iki gimdymo gydytojai pasakė, kad ji bet kada gali pagimdyti, ir skyrė lovos režimą.

Dabar galiu ramiai apie tai kalbėti, o tuo metu, kad ir kur būčiau - ar bėgiodavau, ar sunkumus kilnodavau, vis mąsčiau, kaip jaučiasi namuose likusi mylimoji. Tuomet pradėjo kirbėti mintis, kad nėra nieko svarbiau už šeimą ir reikia baigti sportininko karjerą, nors dar turėjau planų būti vienas geriausių pasaulyje.

Sportininkui karjeros pabaiga - kritinis metas, nes pasikeičia visas gyvenimas ir atsiveria tuštuma. Pažįstu ne vieną, kuris baigęs karjerą pateko į didžiulę psichologinę duobę, iš kurios išsikapstyti buvo be galo sunku. Mane išgelbėjo Ramunė, kurią supdamas ant rankų supratau, kad visus gyvenimo pokyčius lengvai ištversiu. Duktė man suteikė didžiulį stimulą gyventi, užpildė tuštumą, kuri ėmė brautis į vidų, kai nebeliko sportininko rutinos, dėmesio".

AFP/Scanpix

Sūnui grąžinta skola

„Kai nusprendžiau baigti sportininko karjerą, visą dėmesį ėmiau skirti savo sūnui, nes kartu su žmona baiminomės, kad gimus sesutei nesijaustų nuskriaustas ir vienišas. Praktiškai visą parą būdavome kartu su Ąžuolu, kad tik neliūdėtų ir nejaustų Ramunės konkurencijos. Nors jau nesportavau kaip profesionalas, veždavausi sūnų į sporto salę, į susitikimus, žaisdavau su juo įvairius žaidimus ir, tiesą sakant, „atradau" tėtį savyje.

Reikia nebijoti sulaukti vaikų, nes tuomet visiškai pasikeičia gyvenimas. Išties tada pamatai, kiek daug nesvarbių dalykų yra pasaulyje. Tik tada, kai paimi savo vaiką ant rankų, pajunti, kas yra tikra vyriška laimė.Ramūnas Vyšniauskas

Manau, kad sugebėjau Ąžuolui grąžinti tą dėmesį, kurį buvau nuvogęs pirmaisiais jo gyvenimo metais. Prie žinios, kad turės sesę, sūnų pratinome labai anksti. Kai Inesei ėmė didėti pilvukas, pasakojome, kad ten gyvena „leliukas" (aš jaučiau, kad gims duktė, ir neprisileidau minties, kad gali būti kitaip), mokėme glostyti pilvuką, pasikalbėti su sesyte. Galbūt todėl nuo tada, kai parsivežėme Ramunę iš ligoninės, Ąžuolas ją apsupo savo brolišku dėmesiu. Kur buvęs, kur nebuvęs vis pribėga, pabučiuoja sesę, paglosto, prisiglaudžia prie jos".

Vaikus auginame intuityviai

Vaikus auginame be jokių išankstinių nuostatų ar įsitikinimų, o vadovaudamiesi savo intuicija,  - sako Ramūnas. - Tarkime, Ąžuoliukui stengiamės suteikti pakankamai laisvės, nevaržyti jo dideliais draudimais, tačiau kartu ir nepataikaujame, per daug nenuolaidžiaujame. 

Taip pat nesame sveiko maisto „fanatikai". Nepiktnaudžiaujame traškučiais, tačiau sūnus yra jų ragavęs, kartais nuperkame jam ir kitokio ne itin sveiko maisto. Mūsų namuose nėra ir griežtos dienotvarkės. Kadangi šiuo metu, kai Inesė augina Ramunę, namuose būna ir Ąžuolas, neverčiame eiti jo miegoti pietų miego. Kai nori arba yra pavargęs - pamiega. 

Mums vaikai - asmenybės, stengiamės jų „neužspausti", jie - didžiausias mūsų džiaugsmas. Vaikų norėjau labai seniai, tad dabar man keista girdėti kai kuriuos vyrus klausiant, ką daryti, jei susiras svajonių moterį, nes nebeliks tikslo dar ko nors siekti. Jiems atsakau, kad reikia džiaugtis ją suradus ir nebijoti sulaukti vaikų, nes tuomet visiškai pasikeičia gyvenimas. Išties tada pamatai, kiek daug nesvarbių dalykų yra pasaulyje. Tik tada, kai paimi savo vaiką ant rankų, pajunti, kas yra tikra vyriška laimė".

Rugsėjo mėn. (Nr.9) "Tavo vaiko" žurnale skaitykite:

Metas gimdyti antrą;

Kaip bendrauti, kol nekalba;

Mamos košė. 6 skaniausios kūdikių košės;

Taisyklė - netrukdyti darželinukui augti;

Labai mielas tironiukas, arba apie tvirtą charakterį;

Išsamus žurnalo anonsas – čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis