6 dalykai, kurių labai nemėgsta kūdikiai: gydytojos komentaras

Ar kada susimąstėme, ko nemėgsta kūdikis? Kodėl verkia, kai jį kalbiname arba kai nusivedame į svečius? Kodėl jam nepatinka būti gydytojo kabinete? Pasirodo, suprasti kūdikį ne taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jam nepatinka tie patys dalykai, kurių nemėgstame ir mes. 

Konsultuoja Vaikų ligoninės VšĮ VU ligoninės Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.


Chaotiška aplinka


„Auginame mėnesio kūdikį. Mes su vyru esame menininkai ir neturime griežtos dienotvarkės. Vyrui nereikia kasdien rytais keltis į darbą, tad labai dažnai keliamės vėliau nei kiti žmonės. Pietus irgi valgome nenuolatiniu laiku. Labai dažnai einame vėlai miegoti, nes kūrybinis įkvėpimas aplanko kaip tik vakare. Jaudinamės, ar kūdikiui nepadarys žalos toks mūsų gyvenimo būdas.“


Chaosas erzina visus. Niekam nepatinka, jei nežinome, kas mūsų laukia po akimirkos ir, priešingai, jaučiamės gerai ir saugiai, jei yra tam tikros nusistovėjusios taisyklės. Pažvelkite, gamtoje yra diena ir naktis, keturi metų laikai, kurie nuolat kartojasi. Mes esame pratę prie gamtos rimto, kaip ir prie susikurtų šeimos gyvenimo taisyklių. Netikėtumai gali žavėti, bet tik tada, kai jų nedaug, o kasdieniame gyvenime patikimiausia rutina. Net tie žmonės, kurie teigia, kad gyvena be dienotvarkės ir aiškaus ritmo, vis tiek jį turi. Galbūt gulasi ir kūdikį migdo vėlai, bet keliasi irgi vėlai. Tai jų šeimos ritmas, kuris kartojasi kasdien. Net jeigu ir nelabai griežta, dienotvarkė vis tiek yra. Negaliu pateikti „recepto“, kad galima būtų pasakyti, kaip turėtų gyventi šeima: kurią valandą keltis, kada valgyti ir eiti miegoti. Kiekviena šeima susikuria pati tvarką. Tad negalima sakyti, kad vieni žmonės gyvena „teisingai“, o kiti yra ne. Sukūrę šeimą, susikuriame ir režimą, kuris šiek tiek kinta gimus kūdikiui. Mažylis nuo pirmų gyvenimo dienų yra asmenybė ir formuoja savo paties gyvenimo ritmą. Tėvams reikia prisitaikyti prie kūdikio valgymo, miego ir būdravimo ritmo, o šiam – prie dienotvarkės, kurią turi tėvai. Šeimą sudaro ne vienas asmuo, tad kiekvienas jos narys turi taikytis prie kito poreikių. Kuo greičiau mama perpranta savo naujagimį, tuo greičiau šeimoje baigiasi chaosas ir atsiranda tvarka. 


Daug žmonių aplink


„Girdėjau, kad kūdikiui negerai būti ten, kur daug žmonių. Mes su vyru mėgstame savo trijų mėnesių dukrytę nusinešti į koncertus, kitus renginius. Kartais einame su ja į kino teatrą. Ar tikrai kūdikiui negerai būti tarp žmonių? Kartais su vyru pasikalbame, kad italų vaikai auga kitaip. Ten viename name gyvena kelios kartos, italai garsiai kalba, o vaikai išauga sveiki.“


Ko gero, kūdikiui negerai būti žmonių apsuptyje, nes didelė užkrečiamųjų ligų rizika. Kūdikis dar nėra susidūręs su daugeliu virusų ir bakterijų bei lengvai juos „pasigauna“. Kitas svarbus dalykas – miego ir valgymo režimas. Jeigu su kūdikiu esate koncerte, o jam metas miegoti, jis gali suirzti. Pavargęs užmigs, bet nukentės jo miegas. Paprastai kūdikį migdome ramioje aplinkoje ir jis nėra pratęs užmigti besiklausydamas trankaus koncerto. Nauji garsai, įvairūs dirgikliai jį erzins. Tačiau jam gali būti įdomūs nauji žmonės ir dirgikliai tuo metu, kai būdrauja. Tad jeigu einate kur nors, darykite tai tuo metu, kai mažyliui ne metas miegoti, nes migdyti geriausiai toje pačioje aplinkoje. Tada mažiausia tikimybė, kad sutriks miegas. Nauji žmonės gali būti kūdikiui įdomūs, tačiau jeigu per daug laiko bus tarp jų, susierzins, norės namo, į savo įprastą aplinką. 


Italijoje išties viename name gyvena dvi–trys kartos. Tačiau mokslininkai kalba apie tai, kad aplinka per ilgą laiką lemia žmogaus genus. Italai visada gyveno gausiomis šeimomis, jų temperamentas kitoks nei lietuvių. Italai pratę prie triukšmo, chaoso ir jų kūdikiai augdami tokiose šeimose gerai jaučiasi. Tačiau jeigu mūsų kūdikis patektų į tokią šeimą, vargu bau jam būtų gerai. Juk ir mes išvydę pietiečius, garsiai šūkčiojančius gatvėje ir smarkiai gestikuliuojančius rankomis, jaučiamės keistai – nežinome, kalbasi jie ar pykstasi. Tad negalima lyginti skirtingose šalyse auginamų kūdikių, nes per daug kartų susiklostė tam tikri įpročiai, kurie vienos tautos kūdikiui yra priimtini, o kitos – ne ir gali paskatinti įvairias vaikų elgesio bėdas. Jeigu mėgstate imti kūdikį į renginius, pasistenkite eiti tada, kai jis paprastai būdrauja, o kai ateis metas miegoti, eikite namo. Taip mažylis jausis saugiai. 


Per daug stimuliacijos


„Norime kuo daugiau dėmesio skirti savo 4 mėn. sūneliui, tad nuo mažens jį laviname. Aš jam daug skaitau, nes tikiu, kad taip vystosi jo vaizduotė. Taip pat kartu lankome baseiną ir mankštą, skirtą mamai ir kūdikiui. Kartais man atrodo, kad sūnui per daug veiklos, nes jis po mankštos ar baseino ilgai verkia, kol pavalgo, paskui sunkiai užmiega.“


Stimuliuoti, lavinti kūdikį yra gerai, tačiau labai svarbu jausti saiką. Ypač jeigu auginate iš prigimties jautrų ar neišnešiotą kūdikį. Nesunku pastebėti, kada jis pervargsta ir nenori bendrauti, nes dažniausiai nusuka galvytę ir taip parodo, kad nebenori, kad jį kalbintumėte, mankštintis ar kitokios veiklos. Jeigu „perspausime“ kokia nors veikla, jis gali rėkti, neužmigs. Nuolat per daug stimuliuojamam gali prasidėti emociniai sutrikimai. Visi mes galime bendrauti tam tikrą laiką. Kūdikiai – taip pat. 


Nepatogūs drabužiai


„Auginu dviejų mėnesių dukrytę. Ji labai verkia, kai norime kur nors išeiti ir apmaunu ją džinsinėmis kelytėmis. Ar gali toks mažas kūdikis verkti, jeigu drabužiai jam nepatogūs?“


Išties gali dėl to verkti. Mes visi blogai jaučiamės, jei drabužiai nepatogūs. Ypač svarbu parinkti patogius drabužėlius kūdikiui, kuris yra ypač jautrus lytėjimui, jis nemėgsta net liesti šiurkščių daiktų. Pasitaiko tokių padidėjusio jautrumo kūdikių, kuriems itin svarbu būti aprengtiems patogiais drabužiais, jiems nuolatinis nepatogumo jausmas gali paskatinti rimtus elgesio sutrikimus. Parinkti tokiam jautriam kūdikiui patogius drabužius nėra lepinimas.


Nuobodulys


„Man atrodo, kad mano mėnesio dukrytei reikia labai daug dėmesio. Jeigu ji būdrauja, o aš palieku ją vieną kuriam laikui, verkia iš nuobodulio. Ar gali toks mažas kūdikis nuobodžiauti?“


Bendrauti nori vos gimęs naujagimis. Prieš kelias minutes gimęs jau žiūri, klausosi tėvų balso. Kai bendravimo per daug – blogai, tačiau labai blogai, kai jo per mažai, nes mažylis tampa liūdnas ir apatiškas. Tarkim, pakliuvęs į vaikų namus vaikutis rėkia, šaukia, bando parodyti, kad jam blogai, nori, kad kas nors prieitų, pašnekintų. Jeigu niekas neprieina, pats po truputį įpranta nusiraminti, dienoms bėgant apsiblausia jo akutės ir nieko jam nebereikia – nustoja domėtis pasauliu. Kūdikis, su kuriuo mažai bendraujama, lėčiau vystosi. Tris mėnesius vaikų namuose pagyvenusio kūdikio raida sulėtėja perpus. Kūdikiui, kaip ir suaugusiam žmogui, būna nuobodu – tada jis kviečia mamą ir tėtį, kad su juo bendrautų. Jeigu tėvai patenkina šį norą, auga laimingas. 


Buvo atliktas eksperimentas su 3–6 mėn. kūdikiais. Jiems prie kojos pririšdavo virvutę su žaislu. Kai jie judindavo koją, judėdavo žaislas. Po 3–7 dienų, kūdikiai pamatę tyrėją, pradėdavo judinti koją, nes prisimindavo, kad žaislas juda. Nustatyta, kad jau 2 mėn. kūdikis atsimena 1 dieną; 3 mėn. – savaitę; 6 mėn. – dvi savaites.


Gydytojai


„Mano sūneliui – 8 mėn. Prieš porą mėnesių pastebėjau, kad jis labai nemėgsta gydytojų. Anksčiau gana ramiai lankydavomės pas pediatrę, o dabar vos įžengiame į polikliniką sūnelis pradeda klykti, o aš niekaip negaliu jo nuraminti. Su kitomis mamomis pasikalbėjome, kad ir jų mažyliai nemėgsta lankytis poliklinikoje. Kodėl vaikai nuo mažens bijo gydytojų?“


Maždaug nuo 6 mėn. kūdikis pradeda skirti savus nuo svetimų. Svetimo žmogaus prisilietimas jiems kelia baimę. Maždaug 8–13 gyvenimo mėnesį svetimų žmonių baimė yra itin didelė. Reikėtų po truputį pratintis kūdikį, kad jis neverktų ir norėtų bendrauti. Deja, dažniausiai gydytojai neturi tiek laiko, kad galėtų kelias ar keliolika minučių gražiai kalbinti vaikutį, pažaisti, ir tiesiog prie jo prieina ir jį liečia, skiepija. Net ir visai mažas kūdikis puikiai prisimena, kad poliklinikoje jam buvo nemalonu, ir kitą kartą į ją atneštas verkia, nes juk žino, kas laukia. 


Metinukui ar vyresniam jau galima paaiškinti, kad poliklinikoje nebus labai malonu, galbūt seselė norės paimti kraujuko, tačiau vėliau lauks maloni staigmena – pavyzdžiui, skanėstas ar kitas atpildas už tai, kad iškentė procedūrą. Ruošti vaiką apsilankymui pas gydytoją labai svarbu, nes atvestas į polikliniką ir nežinodamas, kas jo laukia, ilgam gali išsigąsti ir bijoti tokių įstaigų. 



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis