Į klausimus atsako psichologas Vytis Valantinas.
„Vagystė – tai, kai nesiklausęs paimi daiktą, kuris yra ne tavo“, – taip gali pasakyti ikimokyklinukas, jei paklausi. O kaip ir kada vaikas įgyja pirmuosius jam priklausančius daiktus, kaip išmoksta atskirti, kas yra jo ir kas – ne jo? Beje, ar vaikui kas nors iš tiesų priklauso?
„Ką mes laikome savo balkonuose? – paklausė kartą vienas humoristas ir čia pat atsakė: – VISKĄ!“ Vos pradėję ropinėti vaikai žvaliai atranda pačiais įdomiausiais daiktais užgrūstą mūsų tikrovę. Dar nenuropojęs iki balkono, tik pakeliui, mažylis įgyja pirmąją savo nuosavybę, kurią vaikų psichoterapeutas D.W.Winnicottas pavadino „pereinamuoju objektu“. Tai minkštas rankšluostukas, pledukas, žaisliukas, kuris gelbsti, kai reikia valandėlę pabūti be mamos. Ši pirmoji nuosavybė ramina, padeda užmigti, vaikas užtikrintai pareiškia į ją savo teises ir tėvai, nors ir turėdami galią atimti, šią teisę pripažįsta. Čia yra jo meškutis. Neduoda net išskalbti.
Vėliau ima rastis kitų vaikų nuosavybių. Iki 3–4 metų vaikai jau turi visą „sandėlį“, pripildytą įvairiausio plauko jiems priklausančių turtų, ir perpranta, kad yra daiktų, kurių imti ir neštis negalima. Jie sužino, kad yra skirtumas tarp to, kas yra „mano“, ir to, kas priklauso „kitam“. Beje, įdomiausias keturmečiui daiktas yra tas, kuris yra kito vaiko rankoje, arba daiktų „laikytuvėje“, ją tėvai vadina stalčium, o pardavėjai – vitrina. Todėl mes mokome vaikus, kad kito vaiko žaislą gali imti tik paprašęs ar pasiklausęs. Antraip turi atsiprašyti ir grąžinti. Taip pat aiškiname, kad kai kurie suaugusiųjų daiktai priklauso tik suaugusiesiems ir vaikai jų imti negali iš viso. Parduotuvėje irgi galioja savitos taisyklės. Šios ribos yra būtinos, jos užtikrina saugumą, brandina vaiko psichiką, moko gyventi sociume.
Kas šiuo atveju yra „ribų problema“?
Ikimokyklinukų gyvenimas yra labai sunkus, nes pasaulis pilnas pagundų, kurioms atsispirti tu dar nesi pajėgus. Į viską tiesiasi rankos. Tarsi būtum meškėnas. Ikimokyklinukai visada nukniaukia kokį nors daikčiuką, kuris jiems nepriklauso. Jei tai vis kartojasi, tai dažnai būna ne vaiko psichikos, bet suaugusiųjų nustatomų ribų problema.
Vaikui, susidūrusiam su didele pagunda, yra labai sunku jai atsispirti. Jam reikia pagalbos susilaikyti. Tėvai padeda vaikams susilaikyti ne tik žodžiais uždrausdami kažką ar bausdami už pražangą, bet ir nemėtydami savo brangių daiktų kur papuola. Vaiko nereikėtų namuose erzinti daiktais, kurių jis trokšta ir negali turėti, užtenka parduotuvių. Deja, kai kurie suaugusieji šito nesupranta. Ribų problema – tai, kai suaugusieji pasodina namų viduryje obelį, apkibusią prinokusiais vaisiais, ir iššoka iš krūmų rėkdami: „Pagavau!“, kai vaikas neatsilaiko ir tą vaisių nusiskina. Čia juk kaip po kamuoliu padėti plytą. Taip pajuokavo vienas mano mėgstamas rašytojas. Kiekvienas vaikas nusiskins obuolį (telefoną, eurą, saldainį ar kt.), jei jie nuolat šmėžuos jam prieš nosį.
Nepastebėtam pasiimti saldainį iš parduotuvės lentynos, žaisliuką iš kiemo draugo ir slapta parsinešti jį namo, sausainį iš spintelės, žinant, kad mama neleidžia, ir... „iškraustyti“ šeimos kredito kortelę, nusipirkti kažką, ko labai norisi. Pirmi pavyzdžiai atrodo lyg ir be didelio nusikalstamo atspalvio, todėl kartais nurašomi elgesio smulkmėms, iš to nedaromas didelis reikalas, o štai pinigų ar kitų „rimtų“ daiktų vagystės praktiškai visada įskelia didelį skandalą namuose. Ar teisinga taip reitinguoti netinkamą vaiko elgesį ir už sausainio vagystę pagrūmoti pirštu, o už pinigų – bausti kaip reikiant?
Kredito kortelių vagystės sukelia ne tik „skandalą“, jos sukelia nuostabą. Pinigų kniaukimas iš kortelės tėvams dažnai būna labai netikėtas. Tokiai vagystei reikia visiškai kitokių galių, nei sausainiui nušvilpti, ir mes ne visada suvokiame, kad vaikas jau jų turi. Jūsų antrokas geba pirkti internete kortele, bet dar nėra pajėgus atsispirti pagundai. Jo impulsų kontrolė ne tokia kaip suaugusiojo. Nors tikrai žino, kad tai draudžiama, bet gali suklupti. Kaip tik todėl ne tik grynieji pinigai, bet ir kortelės neturėtų mėtytis kur papuola. Įsivaizduokite, kad jūs – komandiruotėje, atokiame skersgatvyje randate kažin kokią brangenybę. Pinigų kapšą, kurį galite imti ir niekas nesužinos. Jūs vakare išvažiuojate. Ką darysite? Kaip jausitės? Klausiu tam, kad pajaustumėte, kas iš tiesų yra susidurti su pagunda. Juk, pripažinkite, yra aplinkybių, kai reikia daug pastangų susilaikyti netgi tada, kai esi suaugęs. Daugybė durelių pasaulyje yra užrakintos ne dėl vaikų, bet dėl suaugusiųjų.
„Kreditinė“ vagystė žymi jūsų sūnaus ar dukters žingsnį į suaugusiųjų pasaulį, kuris nuo vaikų darželio pasaulio skiriasi tuo, kad jame egzistuoja ilgalaikės veiksmų pasekmės. Vaikas jau turi jėgos, kuria pasinaudojęs gali pridaryti daug žalos. Sveiki atvykę. Suprantate, jeigu keturmetis susimuša, nieko neatsitinka, net randų nelieka. Bet kuo vaikas didesnis ir stipresnis – tuo didesnė rizika, kad gali rimtai sužeisti ar net užmušti. Dėl saldainio šeima nebadaus, o štai jei ištuštinta kredito kortelė – gali. Ir vaikui reikia suaugusiųjų pagalbos suprasti, kad jis gali pažeisti labai rimtas taisykles, kurias pavojinga pažeisti, nes tai, kas padaroma, lieka ilgam ar net visam laikui.
Ar vaikas gali atitaisyti piniginę žalą tėvams? Negali. Ar jis gali išgydyti kitą vaiką, kurį rimtai sužeidė? Negali. Čia yra vaikams ir jaunesniesiems paaugliams sudėtingi dalykai ir neuromokslininkai sako, kad tam yra apčiuopiamos, kūniškos priežastys. Jauni žmonės dėl nervų sistemos, smegenų nebrandumo nėra pajėgūs suvaldyti savo troškimų taip, kaip suaugusieji. Taip pat nėra pajėgūs numatyti pasekmių taip, kaip suaugusieji. Vaikas nėra mažas suaugęs. Yra dalykų, kurių vaikas negali ne dėl patirties stokos, bet todėl, kad jo nervų sistema nesusiformavusi. Ir vis dėlto tai nerodo, kad galima praleisti pro akis, kai jis vagia.
Jeigu vaikas parduotuvėje kažką pavogė, ir tai išaiškėjo, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jis atlygintų žalą iš savo taupyklės. Tėvai kartais vogtą daiktą sunaikina, išmeta. Nereikia šito daryti. Daugiau naudos būtų, jei vaikas, tėvų lydimas, nukeliautų pas parduotuvės administraciją, grąžintų pavogtą prekę ir sumokėtų jos kainą. Čia didelė atsakomybė tėvams, kad tai būtų padaryta normaliai, rimtai, nenuvertinant bet ir nepervertinant ir, svarbiausia, be pažeminimų ir emocinio smurto prieš vaiką. Toks žalos atlyginimas leidžia patirti pasekmes ir tuo pačiu metu turi emocinę naštą, kurios nereikia dar labiau sunkinti. Vaiką, pavogusį daiktą parduotuvėje ir patyrusį, kad tai „ne nieko“, tokia vagystė sukrečia labiau nei tėvus. Jokiu būdu negalima įvykio garsinti. Nepasakokite mokytojams, vaiko draugams, būrelių treneriams, nes įtampa gali peržengti atlaikomas ribas, pasitaiko net vaikų savižudybių. Užtenka, kad vaikas, jūsų padedamas, atlygino žalą parduotuvei, tam tikslui sukūlė savo taupyklę.“
Kodėl vagia paaugliai? Tie, kurie prieš tai buvo galbūt net „labai geri vaikai“? Jie juk tikrai žino, kad negalima, ir turi daugiau galimybių susivaldyti.
Įvairių gali būti priežasčių, viena jų – ta, kad paaugliai įvairiausiais būdais siekia būti savarankiški. Išsivaduoti iš suaugusiųjų, pažeisti suaugusiųjų nustatytas taisykles yra labai stiprus vidinis motyvas ir tai kelia didžiulį jaudulį. Pasitaiko, kad šių raidos jėgų veikiamas paauglys pasielgia kaip nors neadekvačiai. Pavagia kažką, susimuša, dar kokių „nesąmonių“ pridaro. Tai ne visada rodo rimtas problemas. Dažnai jauni žmonės, patyrę savo veiksmų pasekmes, pasikoreguoja ir tęsia gyvenimą be nusikaltimų. Tai vienas iš scenarijų, bet galimas juk ir kitoks. Gal paauglys vagia, nes jam labai pikta? Gal jis ima pastebėti nelygybę, neteisybę visuomenėje. Kad štai vieni paaugliai gauna daiktus lengvai ir be pastangų, jais puikuojasi, o kiti turi daug stengtis, kad kažką nusipirktų, ir jam skaudu su šia gyvenimo tikrove susitaikyti, jis skelbia jai maištą. Dar kiti vagia, nes turi besiformuojančias ar jau rimtas priklausomybes, jiems reikia pinigų alkoholiui, psichotropinėms medžiagoms. Paaugliai gali vogti, nes tai daro jų draugai ir sunku atsispirti grupės spaudimui. Paaugliai gali vogti dėl daugybės įvairiausių priežasčių ir problemų, kurių tos vagystės paprastai neišsprendžia. Kai jaunas žmogus pakartotinai nusikalsta, ir tėvai nebesuvokia, kas vyksta, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos.
Girdėjau vieną seną, bet man gražią istoriją apie berniuką, pašto ženklų kolekcininką. Į paštą atvežė naujų dalykų, kurių tam vaikui baisiai reikėjo kolekcijai. Savo sutaupytus pinigus vaikas jau buvo išleidęs kitiems egzemplioriams, taigi, trūks plyš reikėjo ko nors imtis. Jis ir ėmėsi – paėmė pinigus iš tėvų slaptos vietelės. Ir visus juos išleido pašto ženklams – investavo į pašto ženklus. Vaikas buvo nubaustas ilgu klūpojimu kampe, bet labiau už viską jam įstrigo kupinas siaubo mamos žvilgsnis. Tas berniukas, jau suaugęs vyras, iki šiol prisimena bausmę (ypač žvilgsnį). Niekada nieko gyvenime daugiau nėra nugvelbęs, išaugo doras advokatas. Ar vagystės tikslas gali sušvelninti patį vagystės faktą? Nes... jeigu pasiima pinigų, kad draugui nupirktų kokteilį ir bandelę ar… padarytų staigmeną mamai ir tėčiui jų santuokos dvidešimtmečio proga? Gal vagystė tokiu atveju tampa mažiau bloga?
Aha... nepažįstu berniuko... bet staiga pagalvojau, kad jis pasirinko specialybę, kurios esmė – gintis iš paskutiniųjų ir neprisipažinti. Gal kad netektų patirti siaubo, kylančio, kai išaiškėja tiesa? Dar kartais juokaujama, kad advokatai, tiesa, nevagia, bet atlygio reikalauja tokio, kad didelio skirtumo nėra. Profesiniai pasirinkimai neišvengiamai susiję su vaikystės patirtimi. Aš čia šiek tiek ironizuoju, perdėm supaprastinu, bet iš tiesų daugumai iš mūsų nepaprastai nemalonu susidurti su tiesa, kad peržengėme ribas. Kai tai įvyksta, kuriame istorijas apie Robiną Hudą. Ieškome lengvinančių aplinkybių. Racionalizuojame, kad tik nereikėtų matyti tiesos. Įrodinėjame, pavyzdžiui, kad vogti galima tik daiktus, o štai idėjos, meno kūriniai, kuriuos nugvelbiame ir naudojame kaip savus, nėra vagystės objektas. Subręsti, kad galėtum gyventi visuomenėje ir laikytis jos normų, nėra lengva. Ypač jeigu aplinkui pilna žmonių, kurie jų nepaiso. Vaikui reikia suaugusiųjų pagalbos bręstant. Jam reikia matyti tinkamai besielgiančius artimiausius žmones. Vaikystėje kažką pavogti – žmogiška ir dėsninga, bet tai elgesys, kurio vaikas, padedant suaugusiajam, turi atsisakyti.
Kodėl tėvus ištinka baisi gėda, baisus pyktis ir nevilties jausmas (panika, pameta galvą) sužinojus, kad vaikas ėmė ir apsivogė? Kas lems, ar toks elgesys nesikartos, netaps įpročiu, lengvu būdu gauti tai, ką norisi gauti? Gal yra vaikų, kurie vagia kaip tik dėl to, kad tėvai pameta galvą, supanikuoja ir visą dėmesį nukreipia į įvykį? Ar vaikiškos vagystės kaip nors susijusios su rimtais dalykais, kai tampama vagimi profesionalu?
Svarbus pastebėjimas, jis skatina galvoti, ką iš tiesų vaikui tenka vogti. Ką svarbu gauti. Telefono programėlę, o gal tėvą, mamą? Ir čia nebūtinai yra „arba – arba“. Egzistuoja ir sąmoningas troškimas, ir mažiau sąmoningas poreikis. Abu vienu metu. Už daugelio vaikų elgesio problemų slepiasi artimiausi jam žmonės, santykiai ir jų keliami jausmai. Vaikai elgiasi netinkamai iš įtampos, kurią patiria. Yra tokių, kurie kniaukia smulkius daikčiukus, nes kiekvieną kartą bent truputėlį sumažėja įtampa, o jie neturi kitų priemonių nusiraminti. Tokie vaikai dažnai jaučia kaltę ir sielojasi dėl savo elgesio, kartais net išmeta pavogtus daiktus, nes jiems jų nereikia.
Jeigu kalbame apie nusikaltėlių profesionalų vaikystę, paprastai turime reikalą su labai ankstyvais, dažnai besikartojančiais, vis sunkėjančiais taisyklių pažeidimais, kurie gali rodyti beprasidedantį asocialios raidos kelią. Gali atrodyti, kad toks vaikas nejaučia kaltės, nesimoko iš bausmės, visiškai nėra pajėgus įsijausti į kitą žmogų, kurį nuskriaudė. Yra įvairių nuomonių, kas nulemia tokį kelią, ir vienareikšmio atsakymo, kaip ir, beje, labai dažnai psichologijoje, nėra. Sutariama, kad teikiant pagalbą šiuo atveju yra labai svarbios ribos, taisyklės, neišvengiamos pasekmės už nusižengimus ir pastiprinimai už gerą elgesį, įgyvendinami tėvų ir pedagogų. Taip pat bent vienas pozityvus ryšys, kurį vaikui pavyksta išlaikyti, nepaisant nusikaltimų. Tokiam vaikui yra labai svarbu patirti džiaugsmo, kuris kyla elgiantis gerai, ir turėti žmogų, kuris supranta, kas su tuo vaiku vyksta, ir tiki, kad jis pajėgus pasikeisti. Tokio vaiko raidos trajektorija gali keistis, jis ima suvokti, jog galia, įgyta nusikaltimais, yra trumpalaikė ir turi fatališką baigtį, jog laikytis taisyklių visuomenėje dažniausiai tiesiog labiau apsimoka, jog jis yra gan sumanus, kad įgytų trokštamų dalykų ir galių adekvačiais būdais.
Kodėl į klausimą: „Ar paėmei daiktą?“, mažasis vagilius atsako „ne“? Kaip atsakyti į tokį vaiko melą?
Pakliuvę į bėdą maži vaikai spontaniškai išbando melavimą, kaip ir bet kurį kitą elgesio būdą, siekdami patirti, kas bus. Ar tai padės, ar tik sukels daugiau rūpesčių. Pamatęs mūsų sunerimusį veidą ikimokyklinukas išpyškina atsakymą greičiau, nei spėja apgalvoti, ko tiksliai tu čia jo klausi, jis nebūtinai suvokia, kad meluoja. „Ar tu paėmei saldainius?“ – „NE!.. – keleto sekundžių pauzė ir: – O gal ir paėmiau...“
Kai kuriuos suaugusiuosius vaikų melas ne juokais nervina, ir suaugusieji stengiasi nuo pat pradžių „rauti jį su šaknimis“. Kaip piktžoles. Čia man labai patiko vieno danų psichologo, mūsų šeimos draugo, pasakymas, kad „gera šeimininkė neravi daržovių tol, kol sutvirtėja jų šaknys, nes su piktžolėmis gali išrauti ir pačią daržovę.“ Jei vaikas bijo suaugusiųjų, jei tėvai yra perdėm griežti, nenuspėjami ar agresyvūs, jokie patarimai nepadės, jis meluos stengdamasis save apsaugoti. Panaši situacija yra ne tik tada, kai tėvai įsiunta, bet ir tada, kai labai nusimena: savo melu vaikas juos saugo. Jis bijo juos „sužeisti savimi“. Kai vaikui per sunku susidoroti su tikrove, kuri jį užklumpa sakantį tiesą, jis meluoja tam, kad nors vieną vakarą išsaugotų normalią atmosferą namuose, o rytoj – kas bus, tas bus.
Ką gali tėvai?
Pasekmės už vagystes yra svarbios, bet svarbus yra ir tėvų santūrus pasididžiavimas, kad vaikas ryžosi pasakyti tiesą, svarbūs yra patarimai, kaip kitą kartą galima pasielgti ar susivaldyti, svarbūs yra vaikui aiškūs būdai, kuriais jis gali įgyti daiktų, kurių trokšta. O svarbiausia, vaikui yra patirti, kad suaugusieji gerai pažįsta gyvenimą, jie žino, kaip būna, kai kažko beveik neištveriamai norisi. Jie žino, kaip būna, kai imi meluoti ir
su kiekvienu sakiniu klimpsti vis gilyn, ir padeda tau papasakoti istoriją iš naujo. Jie žino, kaip kartais norėtųsi, kad tikrovė būtų kitokia, nei yra, ir kad saldainius vagiantis meškėnas iš „Pasakų parko“ būtų tikras. Jie padeda atskirti, kur baigiasi žaidimas ir prasideda bėdos.
Būna ir taip: jau ūgtelėjęs vaikas randa pinigą kieme – jis irgi lyg ir niekieno, bet vis dėlto kažkieno. Ką daryti su tokiais niekieno pinigais?
„Jeigu vaikas ūgtelėjęs, tai jo gyvenime iš tiesų daugėja keblių situacijų, kai norėtųsi, kad mama pasirūpintų ir patartų, bet jos nėra šalia. Ir štai jis turi pats savimi pasirūpinti, pats nuspręsti, tą daiktą palikti, pasilikti ar kažkur nešti, ieškoti savininko. Ir jis, labai tikėtina, elgsis taip, kaip yra matęs savo tėvus, besielgiančius panašiomis aplinkybėmis, ką jie daro radę pamestus daiktus? Ar jie patys vagia? Kad ir smulkmenas, bet ar jie vagia? Mes esame patys svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Kartą gatvėje girdėjau mergaitę, pasakojančią, kad jai mokytoja, rinkdama pinigus už ekskursiją, keliolikos centų grąžos neatidavė. Mergaitei niekaip galvoje nesutilpo, kaip mokytoja galėjo taip padaryti. Vaikui tai visiškai neatrodė smulkmena. Aš iš tos trumpos kalbos susidariau įspūdį, kad tam vaikui paimti ką nors svetima yra visiškai neįmanomas dalykas.
