Pasakoja Eglė, Elvitos mama:
Ieškojome, kur keliauti, kad nebūtų labai brangu ir tenkintų tenykštis oras, visoms patiko idėja aplankyti Neapolį. Nusipirkome bilietus, buvo labai linksma, kol pagaliau tikrai supratome, ką sugalvojome – keturių mamų kelionę su kūdikiais. Mes pačios nelabai išsigandome, jau nebebuvo, kur trauktis, bet artimieji gerokai nerimavo – mūsų mamos, vyrai, broliai, seserys ir kaimynai. Sakė, mes beprotės, kad pasiryžome vienos tokiai kelionei. Mudvi su Radvile skridome iš Londono, draugė Aurika iš Danijos atskrido į Lietuvą ir jos abidvi su Sandra jau iškeliavo iš Kauno oro uosto, visos susitikome tik pačiame Neapolyje. Jis pasitiko 17–18 laipsnių temperatūra, nereikėjo jokių „sunkių“ drabužių, šalikų ir kepurių, o mažiukams nešioklėse tikrai buvo nei per karšta, nei per šalta.
KUR GYVENTI IR KAIP KELIAUTI
Nesirinkome viešbučio, nes visų vaikučių paros režimas buvo skirtingas, iš anksto užsisakėme apartamentus – butą per du aukštus pačiame senamiestyje. Kiekviena turėjome po atskirą miegamąjį, virtuvėlę, kurioje galėjome gaminti tai, ką esame pratusios, skalbimo mašiną. Juokingiausia, kad mūsų apartamentai ketvirtame aukšte su didžiuliais senoviniais, aukštais ir plačiais laiptais iš tiesų atitiko lietuvišką įprastinį šeštą aukštą. Supratome, kad tokiais laiptais kabarotis aukštyn žemyn su vežimėliais yra tiesiog per sunku. Beje, Neapolio senamiestis nepatogus vežioti vežimėlius – be proto siauros gatvės ir nelygus grindinys. Ką jau kalbėti, kad italų neapoliečių vairavimo kultūra, švelniai tariant, specifinė. Ten nesvarbu, kad dega žalia šviesoforo šviesa, tik spėk dairytis, kad tavęs „nenupūstų“ koks pašėlęs vairuotojas su motoroleriu.
PLANUS DIKTAVO MAŽYLIAI
Kaip užsikabarojome laiptais su tais visais vežimais, taip daugiau visas keturias dienas jų ir nebejudinome, jie pravertė mums kaip maitinimo kėdutės, kai grįždavome vakare. Išsitraukėme nešiokles, specialias skaras – kas ką turėjome, įsodinome savo mažius ir tik taip keliavome po miestą. Gerai tai, kad mes sau nekėlėme konkrečių tikslų – įkopti į Vezuvijų, apeiti tokias ir kitokias vietas – tiesiog važiavome susitikti su draugėmis ir gerai praleisti laiko. Dėl vieno buvome visiškai tikros – kad mūsų laiką ir planus koreguos mūsų mažyliai, nes vienas norės valgyti, kitas miegoti, trečiam dygs dantukas ir dar bala žino kas.
DRAUGIŠKI ITALAI
Prieš išskrisdamos atlikome „namų darbus“, pavyzdžiui, užsisakėme gidą, jis vedžiojo tik mus keturias, per tris valandas išnaršėme tokius Neapolio užkaborius, kurių pačios niekaip nebūtume radusios, mums papasakojo nepaprastai įdomių istorijų, parodė nuostabių architektūrinių sprendimų. Kitą dieną važiavome į Pompėją paprastu viešuoju transportu, kelionė truko apie pusvalandį, nekilo jokių nepatogumų – kam reikėjo, autobuse pasikeitė sauskelnes, kam teko žindyti, žindė, jokių nedraugiškų vietinių žvilgsnių nesulaukėme. Priešingai, visur mūsų vaikučiai buvo kalbinami, fotografuojami, vietiniai mus per tas keturias dienas labai įsidėmėjo. Kartą viena iš mūsų kompanijos anksčiau grįžo į butą, ėjome trise, vietinis picų kepėjas susirūpinęs klausė, kodėl mes tik trise, o kur ketvirtoji dingo, ar kas nutiko. Šiaip stengdavomės į nuomojamus namus grįžti ne vėliau kaip septintą, nes mažiesiems metas miegoti apie aštuntą, kad dar liktų laiko jiems paropoti, pasėdėti, šiaip pajudėti ir pažaisti. Pusryčius ir vakarienę gamindavome pačios, o pietus valgydavome mieste. Susodindavome mažylius į maitinimo kėdutes, juos pamaitindavome, paskui pačios ramiausiai papietaudavome.
JĖGŲ IŠBANDYMAS
Viena ekskursija buvo iš tiesų ypatinga, sugalvojome nusileisti į Neapolio požemius, maždaug 40 m po žeme. Gidė mus įspėjo, kad tai nebus paprasta, vienas etapas bus, kai teks tikrai sunkiai eiti siauriu koridoriuku, bet mūsų keturių niekas nesustabdė, pasiryžome. Iš tiesų buvo labai sunku, vietomis koridoriaus plotis tebuvo 50–60 cm. Eiti teko šonu, kūdikis – vienoje rankoje, žibintuvėlis – kitoje, 8–10 m, atrodo, nėra daug, bet iššūkis didelis, tamsu, turi prilaikyti vaikelį ir kartu stebėti, kad jis neliestų drėgnų ir gličių sienų. Įdomu tai, kad tie, kurie dalyvavo ekskursijoje po žeme be vaikų, į paviršių išlindo sušalę, o mes, keturios mamos, net suprakaitavusios nuo įtampos ir adrenalino. Mažylių nebaugino nei tamsa, nei siauri koridoriai – jiems buvo viskas įdomu: slidžios sienos, žibintuvėliai ir, ko gero, keistai tipenančios šonu mamos. (juokiasi)
Mūsų diena atrodydavo maždaug taip – iš laikinų namų iškeliaudavome apie 10 val., kai kūdikiai jau ruošdavosi snausti, o grįždavome apie 19 val. Nešioklėse jiems buvo visai gerai ir patogu, tikrai nė vienas nezyzė, nerėkė, žinoma, jie nekabodavo viena pozicija – tai į mamą žiūrėdavo, tai į aplinką, tai iš viso išimdavome iš nešynės ir nešdavome rankose.
Mūsų tokia nuostata ir buvo, jei gali kiti, galime ir mes, pagaliau motinystė – ne liga, priešingai, ji suteikia papildomų jėgų.
MAISTAS IR VAISTAI – IŠ NAMŲ
Kūdikių maistą, sauskelnes vežėmės savo. Ne todėl, kad bijojome ko nors nerasti Italijoje, tiesiog apsidraudėme nuo alerginių reakcijų ar naujo maisto galimų bėdų. Nesivežėme labai daug drabužių, nes išsinuomotame bute buvo skalbimo mašina, kiekvieną vakarą skalbdavome, galėjome išsiversti vos ne su vienu komplektu drabužėlių, tai sutaupė vietos lagaminuose, dėl to galėjome prisikrauti maistelio, sauskelnių ir net užkandukų. Mūsų kišenėse visada buvo kokių nors kukurūzų ar maistelio, kuris pasotintų, nuramintų ir keltų šypseną. Visos iš anksto apsitarėme, kuri kokių vaistų pasiims – nuo temperatūros, viduriavimo, vėmimo. Į pačią dienos kelionę pasiimdavome po ketverias sauskelnes, vienas užsegdavome iš karto, vienas įsikišdavome į nešynę ir dar kelias – į bendrą kuprinę, vandenį pirkdavome pakeliui, užkandukai – kišenėse, maistukas, dažniausiai išspaudžiamos košelės, kurios daug nesveria.
JOKIO SKAUSMO IR NUOVARGIO
Juokingiausia, kad nė viena nejautėme jokių raumenų ar nutrintų kojų skausmų, tai pajutome pamačiusios savo vyrus, kurie atvažiavo pasitikti oro uoste, o tada tai supratome, kad maudžia ir rankas, ir kojas, ir visą kūną. Visas keturias kelionės dienas visos buvome supermoterys ir supermamos, nukeliavome ne mažiau kaip 50 km. Kad ir kaip atidžiai rinkomės patogią avalynę, visos grįžome su nuospaudomis, bet jas pajutome tik kiekviena grįžusi į savo namus. Važiavome nusiteikusios pačiam blogiausiam, kad dėl kažko galbūt nesutarsime, nes vaikučių amžius vis tiek skirtingas, skirtingi ir jų poreikiai, nors visi gimę 2018– aisiais, kad jie verks, kad oras bus prastas ir teks sėdėti bute. Bet nieko panašaus nenutiko, nors visos praleisdavom beveik 24 val. kartu, o tai gali būti tikras išbandymas.
Pasakoja Aurika, Emmos mama
Manau, kad įrodėme ne tik sau pačioms, bet ir šeimai, pažįstamiems, kad mažo vaiko turėjimas nėra nedarbingumo pažyma 3 metams, kad galima keliauti, atrasti naujų kraštų ir, svarbiausia, priversti nusišypsoti praeivius, pamačiusius keliaujančias keturias mamas su „leliukais“ nešynėse. Vien dėl tų šypsenų buvo verta išeiti iš savo komforto zonos
Eglė, Elvitos mama
Grįžome namo su nutrintom pėdom, bet žvėriškai sočios įspūdžių ir laimingos. Vėl kurį laiką ramiai šeimininkausime virtuvėje ir lankstysime skalbinius iki kito karto. Darykite! Nebijokite! Atraskite! Gyvenkite!
