Tapęs tėčiu garsus fotografas nepabūgo iššūkio: laimė matuojama visai kitais dalykais

„Lemiama pokyčių akimirka, manau, buvo tada, kai sūnui sukako 8 mėnesiai ir aš išėjau vaiko priežiūros atostogų. Likau namie su sūnumi ir supratau, kad man ta nauja rutina labai patinka", – sako garsus fotografas Marius Žičius.

Tapęs tėčiu Marius Žičius atsisakė fotografo darbo populiariame žurnale ir įsidarbino pedagogu.

Kad teiginys, jog vaiko gimimas gyvenimą apverčia aukštyn kojom, teisingas, matyt, įsitikinai visu šimtu procentų. Gimus sūnui pakeitei daugybę dalykų: darbą, gyvenamąją vietą, kai kuriuos įpročius. Kodėl?

Viskas susiklostė labai natūraliai. Nieko nedariau per prievartą. Man šeima yra vertybė, gyvenimo pamatas. Esu įsitikinęs, kad vaiko gimimas kiekvieną žmogų, jei jis protingas, jei nori savo atžalą užauginti laimingą, vienareikšmiškai pakeičia.

Privalu susimažinti savo ego, kitaip nieko nebus. O aš noriu, kad mano sūnus būtų laimingas. Sąmoningai sakau „laimingas". Ne „sėkmingas", bet „laimingas". Dabar dauguma savo vaikams trokšta tik sėkmės, skatina būti veržlius, visko siekiančius, verslius. Mano, kad kaip tik tai yra laimė. Anaiptol. Laimingas žmogus nebūtinai mokosi geriausiais pažymiais, lanko dešimtis užsiėmimų, baigia prestižinį universitetą, uždirba šimtus tūkstančių.

Laimė matuojama visai kitais dalykais. Ne veltui dauguma šiuolaikinių jaunuolių, kuriuos tėvai visą laiką skatino būti sėkmingus, yra perdegę, kenčia depresijas, daug kam jaučia apatiją, lankosi pas psichologus. Aš nenoriu, kad mano sūnui taip nutiktų. Žinoma, nesakau, kad nereikia mokytis, kažko siekti. Žinoma, reikia. Bet laimingas žmogus yra tas, kuris yra laisvas, mokantis ir galintis pasirinkti. Tas, kuris jaučia gyvenimo pilnatvę, stiprų ryšį su šeima, geba vertinti ir džiaugtis mažais dalykais.

Noriu, kad mano sūnus būtų laimingas. Sąmoningai sakau „laimingas". Ne „sėkmingas", bet „laimingas". Laimingas žmogus nebūtinai mokosi geriausiais pažymiais, lanko dešimtis užsiėmimų, baigia prestižinį universitetą, uždirba šimtus tūkstančių.Marius ŽIČIUS
Gimus Kristijonui, kuris buvo labai labai lauktas, mano gyvenimas išties smarkiai pasikeitė. Tai nenutiko per dieną, net ne per mėnesį. Prioritetus persidėliojau pamažu.

Lemiama pokyčių akimirka, manau, buvo tada, kai sūnui sukako 8 mėnesiai ir aš išėjau vaiko priežiūros atostogų. Likau namie su juo ir supratau, kad man ta nauja rutina labai patinka. Eidavome pasivaikščioti, kartu žaisdavome, valgydavome, tvarkydavomės, ilsėdavomės. Atsisakiau noro įsigyti motociklą, mieliau su šeima sėsdavome ant dviračių. Ilgainiui nusprendžiau atsisakyti alkoholio. Šis pokytis gyvenimui suteikė daug naujų spalvų. Nors gimiau ir augau Vilniuje, sostinė ir jos tempas mane pradėjo po truputį erzinti. Pasvarstėme su žmona ir nusprendėme persikelti į jos gimtąjį miestą Kauną.

Būdamas su vaiku, netrukus pajutau, kad nebenoriu gyventi taip, kaip anksčiau, nuolat visur lėkti, bėgti, dirbti vakarais ir savaitgaliais, kas darbuojantis redakcijoje buvo kasdienybė. Pradėjau svarstyti, ką kita galėčiau veikti. Pirmiausia tapau laisvai samdomu fotografu. Ilgainiui pradėjau ieškoti dar vienos veiklos.

Asmeninis albumas

Ir šitie svarstymai tave nuvedė į mokyklą? Kaip tapai mokytoju?

Privačioje pradinėje mokykloje „Herojus" dirbu mokytojo asistentu. Viskas prasidėjo praėjusią vasarą, kai geri bičiuliai pasiūlė truputį padirbėti savaitinėse vaikų stovyklose. Jiems reikėjo žmogaus, o aš kaip tik ieškojau, ką galėčiau, norėčiau, sugebėčiau veikti. Norėjau ne šiaip darbo, o prasmingos veiklos. Naujasis mano amplua mane „užkabino" – man patiko leisti laiką su vaikais, kartu kažką veikti, juos mokyti to, ką pats žinau. Per pamokas atlieku tokias pačias funkcijas kaip ir mokytojas – padedu, mokau skaityti, rašyti, skaičiuoti. Klasėje – 12 vaikų, su jais dirbame du suaugusieji.

Pirmosios mokytojavimo dienos tapo iššūkiu?

Sutikęs padirbėti vasaros stovyk­loje širdyje žinojau, kad man labai sunku nebus. Kodėl? Nes man sekasi bendrauti su vaikais, nesunkiai randu bendrą kalbą. Išėjęs vaiko priežiūros atostogų viską darydavau kartu su sūnumi. Kartu su juo lipdavau ir į žaidimų aikštelės smėlio dėžę. O joje mane labai greitai apspisdavo vaikai. Kartu smagiai žaisdavome. Tai sakau neapsimetinėdamas, nuoširdžiai.

Jokiu būdu nenoriu smerkti kitų su vaikais į lauką išėjusių mamų ar tėčių, kiekvienas elgiasi kaip jam patinka, vis dėlto daugelis suaugusiųjų sunkiai „nusileidžia" iki vaikų. Jie tiesiog stovi ar sėdi šalia, įbedę nosis į išmaniąsias technologijas.

Asmeninis albumas

Tačiau viena yra būti stovyk­los vadovu, kas kita pedagogu. Darbas mokykloje man išties buvo iššūkis. Nors mūsų mokykla nėra tradicinė, čia nėra skambučio, tikslaus pamokų laiko (vaikai mokosi per žaidimą, per įvairias patirtis), vis tiek tai – mokykla. Čia yra ir savų taisyklių, normų.

Pirmomis savaitėmis labai pavargdavau. Grįžęs namo, būdavo, miegoti eidavau 21 val. Tačiau ryte pailsėjęs su užsidegimu vykdavau pas savo vaikus. Drąsiai sakau: mokytojo darbas – vienas sunkiausių pasaulyje. Tačiau jis be galo įdomus, nuostabus, įtraukiantis. Norint būti mokytoju, privalu turėti labai daug kantrybės. Privalu gebėti ne tik vaikus išmokyti, bet ir juos motyvuoti tam, sudominti. Dabar skaitau labai daug įvairios literatūros apie ugdymą, vaikų psichologiją.

Vaikai, net ir patys geriausi, vis tiek kartais išveda iš kantrybės. Kaip tuomet elgiesi?

Padirbęs čia pusmetį pastebėjau, kad su savo vaiku aš dabar daug kartų kantresnis nei anksčiau. Beje, kalbant apie kantrybę, sūnus mane dažniau išveda iš pusiausvyros nei svetimi vaikai.

Pirmomis savaitėmis labai pavargdavau. Grįžęs namo, būdavo, miegoti eidavau 21 val. Tačiau ryte pailsėjęs su užsidegimu vykdavau pas savo vaikus. Drąsiai sakau: mokytojo darbas – vienas sunkiausių pasaulyje.Marius ŽIČIUS
Kol kas dar nebuvo taip, kad savo mokinius aprėkčiau ar jiems matant kaip nors kitaip pratrūkčiau. Spėju, kad taip galbūt galėtų nutikti, jei, tarkime, būnant lauke kuris nors vaikų išbėgtų į gatvę, kurioje važiuoja mašinos. Tada tikrai pradėčiau šaukti, nes tai juk nesaugu, pavojinga. Vėliau, žinoma, būtinai ramiai apie viską pasikalbėtume.

Namie ant sūnaus galiu ir užrikti, ir šiurkščiau kartais pakalbėti. Mokykloje, kai jau jaučiu, kad sukyla emocijos, stengiuosi nueiti į šoną ir minutę kitą nuo visko atsiribojęs pabūnu. Tai padeda.

O koks yra tavo sūnus? Sakoma, vaikai mus, tėvus, ko nors išmoko. Ko išmokai iš savo sūnaus?

Netrukus Kristijonui bus ketveri. Jis – tikras energijos užtaisas, be proto judrus. Su juo nėra lengva. Nesu tas tėtis, kuris skirtas vien žaidimams. Galiu ir sudrausminti. Pats būdamas vaikas esu ir per minkštąją gavęs. Tarsi ir norma tokie dalykai anuomet buvo. Augindamas savo vaiką noriu elgtis kitaip. Žinoma, jis irgi prisidirba, tada pajaučia savo neigiamo elgesio padarinius. Tačiau mudu su juo labai daug apie viską kalbamės: kas galima, kas ne, kur eisime, ką darysime, kodėl taip darysime. Kai kuriuos dalykus, būna, kartoju šimtus kartų.

Jei matau, kad padėties nebesuvaldau, vadžias perima žmona ir priešingai. Monika dirba laisvai samdoma interjero dizainere ir švenčių dekoruotoja, tad pati planuoja savo darbo laiką. Jos indėlis auklėjant Kristijoną taip pat labai didelis – jei suserga ar kai man tenka kartais vakarais ar savaitgaliais fotografuoti, ji visada būna su sūnumi. Dar jo laukdami susitarėme, kad vaiku rūpinsimės abu, vienodai skirsime jam laiko ir dėmesio.

Kaip aplinkiniai reagavo į tavo sprendimą? Juk metei darbą viename populiariausių šalies žurnalų, garsenybių vakarėlius iškeitei į laiką namie su vaiku, į mokyklą.

Netrūko nuostabos. Tačiau iš esmės žmonės mane palaikė. Mane tai motyvavo. Dabartinis mano gyvenimo etapas man labai patinka. Dirbu su užsidegimu, vaikai – laimingi. Manau, kad švietimo sistemoje, kaip, beje, ir daugumoje šeimų, labai trūksta vyriško pavyzdžio. Augančiam vaikui, berniukas tai ar mergaitė, kad jo asmenybė būtų visavertė, nepaprastai reikalingas tėvas, vyras. Tad nepaprastai džiaugiuosi tokiu savo sprendimu – nueiti dirbti į mokyklą.

Asmeninis albumas

Tėtis ir mama vaikui – ne draugeliai

Artimas ryšys labai svarbu, bet vaikas privalo žinoti, kieno žodis paskutinis. Kai ateina momentas, kaip tik tėtis ar mama privalo nubrėžti ribą, kodėl dabar bus taip ar kitaip. Tos ribos reikalingos pirmiausia pačiam vaikui dėl jo saugumo, sveikatos ir pan. Pavyzdžiui, vaikas turi žinoti, kodėl reikia eiti miegoti 21 val. arba kodėl negalima kišti pirštų į elektros lizdą. Vaikai viską supranta, tik reikia jiems netingėti daug aiškinti.

Visada buvau gan pozityvus. Bet dabar vėl atradau akimirkos žavesį. Išmokau džiaugtis mažais, kasdieniais dalykais. Man labai patiko būti vaiku. Gėriau į save pasaulį, mokiausi jį pažinti. Tik įsivaizduokite, kaip vaikui atrodo jį supanti aplinka – kokie dideli daiktai, kokia slėpininga gamta...

Kai žmogus užauga, jis labai daug ko netenka, nebemoka džiaugtis. Jį varžo stereotipai, įsitikinimai, baimės. O būnant vaiku reikia tiek nedaug.... Su didžiausiu malonumu rodau, pasakoju Kristijonui visa, ką žinau apie skruzdėles, augalus, paukštelius, upes, kitus jam rūpimus dalykus. Man tai patinka.

Pajutau, kad vėl atkreipiau dėmesį ir atradau tai, ką jau buvau pamiršęs. Kad čia ir slypi tėvystės esmė.

***

Balandžio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Vaikas tėvų lovoje

Kaip užauginti vyrą

Kodėl vaikui svarbūs giminaičiai

Mokome vaiką išlaisvinti emocijas

„Nenoriu brolio“

Interviu su Rolandu Mackevičiumi

Savaitiniai darželiai Lietuvoje: paklausa yra

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis