Ką tik jūs veikiate su vaikais?

Su savo vaikais praleidžiu labai daug laiko, tiesą sakant, visą įmanomą, kiek tik turiu – valandas, dienas, mėnesius. Mano darbas – visus išvežioti į mokyklą, būrelius, tas laikas su vaikais toks darbinis logistinis. Prieš miegą stengiuosi pabūti su visais, tarkime, sužaidžiame šaškių partiją, pažiūrime gero dokumentinio filmo ištrauką, pasklaidome žurnalą „Nacionalinė geografija“, tiesiog pavartome nuotraukas, kuriose įamžintos mūsų akimirkos. Kartais tiesiog pakvailiojame ir gerokai pasijuokiame, pažaidžiame spėlionių žaidimus.

Vakarais mes turime tik savo laiką – tėčio ir vaikų, kai visi sulenda į mano lovą ir visi ramiai pabūname, kol mama atlieka savo ritualus su pačiu mažiausiuoju Kristupu. Su mergaitėmis – viena kalba, su sūnumi Augustu – kitokie pabuvimai, bet svarbiausia, kad visi kartu. Tuomet sūnų palydžiu į jo lovą, sesės pačios nukeliauja į savąsias. Jeigu tai savaitgalis, darome daugybę dalykų, kuriuos stengiamės iš anksto susiplanuoti – einame į miestą, į kiną, lankome parkus arba važiuojame į mišką su šunimi. Namuose stengiamės nelindėti, išeiname į lauką, žaidžiame badmintoną, kartu su vaikais mėgstame sportuoti, keliaujame į baseiną paplaukioti, lankome koncertus, spektaklius. Tų užsiėmimų su vaikais labai daug ir vis stengiamės susigalvoti naujų.

Asmeninis dėmesys kiekvienam vaikui labai svarbus – kaip ir pabūti visiems kartu. Stengiuosi skleisti bendrą šeimos visatos meilę, bet neužmirštu pasikalbėti su kiekvienu atskirai. Progų tikrai yra, pavyzdžiui, kai jas pasiimu atskirai iš skirtingų būrelių, kai važiuojame dviese automobiliu. Jei pritrūksta laiko, o kalbos yra, tiesiog sustojame ir einame dviese pasivaikščioti. Kiekvienam vaikui tai labai svarbu, o aš tai suprantu ir skiriu visą laiką ir energiją, atsisakydamas savo asmeninių poreikių. Visas aš dabar esu skirtas vaikams. Pats mažiausias – Kristupas dar tik su mama, bet kartais pasitaiko, kai net jam labai reikia manęs. Mano abu sūnus pavadinti mano vardais – Kristupas ir Augustas, tai simboliškai svarbu man, taip aš tarsi pasakau, kad čia mano gentis, mes – iš to paties lizdo. 

Kuris iš vaikų panašiausias į jus?

Man teko patirti neįtikėtiną jausmą, kai gimė Augustas, truputėlį ūgtelėjo ir kai jis buvo 1,5 m., staiga pajaučiau, tarsi žiūrėčiau į save patį, tarsi mane kažkas būtų nukėlęs laiko mašina atgal. Mačiau save vaikystėje, nors tokio amžiaus negaliu savęs atsiminti, sūnus panašus į mane net ne tiek išoriškai, tą panašumą jaučiu emociškai. Noriu saugoti Augustą dar labiau, kad nepargriūtų, neužsigautų, nepatirtų blogų emocijų. Kiekvienas vaikas turi kokių nors mano savybių, vienas jų turi daugiau, kitas – mažiau, nepamirškime, kad dar yra ir mama, kuri vaikams taip pat nemažai davė.